Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Mamą suėmė, — pasakė Megė, išjungdama mobilųjį telefoną.

Kol jų tėvas tuokėsi su Hana toje mažoje bažnytėlėje, jų motiną areštavo vos už mylios nuo iškilmių vietos, Sent Džons Vude, eilinio Bjauriojo Deivo vizito metu.

— Ji areštinėje, Bou gatvės policijos nuovadoje, — pridūrė Megė. — Kažkam teks ten nuvažiuoti.

Džesika atsigręžė į Ketę.

— Tu žinojai , kad taip atsitiks. Tu žinojai , kad tas Bjaurusis Deivas įtrauks ją į bėdą.

Ketė gūžtelėjo pečiais. Niekas negalėjo sugadinti jos nuotaikos. Keturiasdešimtą savaitę ji jautė melancholišką džiaugsmą — tokį panašų į tą, kuris paprastai apima nuostabių atostogų pabaigoje.

Ji laukė susitikimo su savo sūnumi ir negalėjo prisiminti dienos savo gyvenime, kada jautėsi laimingesnė. Ji palietė savo pilvą — vienas, du, trys, nesijaudink, mažyli — ir suvokė, kaip jai patiko nešioti šį kūdikį. Gaila, kad ši patirtis netrukus pasibaigs.

— Matyt, policija pasekė tą Bjaurųjį Deivą iki mamos durti, — tęsė Megė. — Policija juos užtiko kartu, mėginančius nuleisti paketo turinį į klozetą.

— Ar ją dabar pasodins į kalėjimą? — paklausė Džesika.

Ketė pajuto, kaip jos pilvas susitraukia. Dar vienas melagingas aliarmas, arba galbūt tiksliau būtų tai pavadinti netikru sąrėmiu. Per pastarąsias keletą savaičių ji priprato prie paruošiamųjų sąrėmių. Netrukus ateis laikas tikram dalykui. Kitą savaitę ji vyks į ligoninę, kur jos gimdos kaklelį pateps prostaglandinu, kuris turėtų nusiųsti žinutę jos sūnui ir jos kūnui, kad jau metas.

Gydytoja juokaujamu tonu prasitarė jai, kad prostaglandino yra ir spermoje, jeigu ji kartais pageidautų pagalvoti apie mylėjimosi alternatyvą, kaip gimdymo kančias palengvinančią priemonę. Ketė atsakė, kad pastaruoju metu jos kryptimi netekėjo itin daug spermos.

— Bjaurusis Deivas jai pasakęs, jog įklampins ją iki ausų, jeigu ji mėgintų visą kaltę suversti jam, — atsakė Megė.

Ketė aiktelėjo, pajutusi dar vieną susitraukimą — šį kartą stipresnį ir ilgesnį.

— Tau dar ne laikas? — pasiteiravo Megė.

— Jis dar neiškepęs. — Ketė nusišypsojo.

— Aš neturėčiau tavęs jaudinti, — tarė Džesika. — Bet vis dėlto. Kaip tu galėjai rekomenduoti savo motinai kažkokį neaiškų tipą, kurį vadina Bjauriuoju Deivu?

— Tai buvo stebėtinai lengva, — atsakė Ketė, o Popė tuo metu apkabino ją per kojas.

Megė nusišypsojo iš jųdviejų. Pastaruoju metu jos tapo labai artimos. Dienomis Ketė prižiūrėdavo savo dukterėčią, nes Megė pradėjo dirbti akušerės padėjėja nuostabioje klinikoje Vimplo gatvėje. Ji pavadavo gydytoją, kuriai buvo per trisdešimt ir kuri laukėsi trečiojo vaiko. Pinigai buvo pasakiški, bet geriausia buvo tai, kad galėjai skirti po trisdešimt minučių kiekvienam pacientui. Jos idealizmui, kaip visada, nebuvo ribų. Pasikeitė tik jos idealizmo objektas. Ji negalėjo pasirūpinti visu pasauliu, bet užtat ji galėjo pasirūpinti savo šeima.

Ketė suteikė Megei ir Popei pastogę, Megės uždarbio užteko joms visoms, ir Ketė prižiūrėjo Popę taip, kaip joks svetimas žmogus negalėtų.

Galbūt vieną dieną viskas pasikeis. Tačiau be vyrų joms buvo lengviau. Megė negalėjo atsidžiaugti tuo, kad jos turi viena kitą. Ir iki šiol negalėjo sau paaiškinti, kaip ji galėjo taip atsainiai nuklysti nuo savo šeimos.

Teisybė, kad jos visos dabar turėjo savo gyvenimus. Besąlygiška Džesikos pagalba neišvengiamai nutrūko, kai ji įdukrino Mažąją Vei. Po gimdymo ir Ketė bus daug labiau užsiėmusi. Megė žinojo, kad ši maža idilė amžinai nesitęs. Teks ieškoti kitų alternatyvų. Bet ji suprato, kad, kol jos seserys bus gyvos, ji niekada neliks viena. Kaip ir jos duktė.

— Tiesiog — ji mūsų motina, — pasakė Džesika. — Nepaisant visko, Kete — ji mūsų motina.

Ketė nieko neatsakė. Ji nenorėjo ginčytis su Džesika. Bet širdyje pagalvojo: Motina netampama per keturiasdešimt savaičių. Motina tampama per visą gyvenimą.

Jie toliau žygiavo Portlendo gatvės link, kol pasiekė žvilgantį, juodą kaip naktis taksi automobilį. Buvo nuspręsta, kad Paulas nuveš Džesiką kartu su Mažąja Vei į policijos nuovadą. Jie stebėjo juos nuvažiuojančius ir Popė mojavo tol, kol automobilis išnyko iš akių.

— Turėk širdį, Kete, — pasakė Megė. — Olivija — ligota moteris.

Ketei nesinorėjo, kad ją vadintų beširde. Nes tai reikštų, kad ji yra lygiai tokia pati. Lygiai tokia pati, kaip ir jos motina.

Įgelta Ketė paėmė Popę ant rankų, pabučiavo ją ir atsisuko į seserį.

— Turėk širdį? Klausyk, jeigu kas nors ir yra blogai su mano širdimi, tai yra kaltė tos senos...

Ir tuomet Megė pamatė Voreną Marlį, išnyrantį iš už kampo. Ji nesuprato, kaip jis ją surado, bet visai dėl to nenustebo galbūt todėl, kad jie buvo visai netoli tos vietos, kur ji dirbo. Argi sunku būtų ją surasti? Bet netrukus ji jau nebegalvojo apie tai, nes pamatė, kaip jo rankoje blykstelėjo kažkas aštraus ir staiga suprato, kokios tuščios buvo šios plačios, baltos gatvės — šis ambasadų ir kontorų kvartalas. Viskas užrakinta ir visi išvažiavę savaitgaliui.

Jie buvo visiškai vieni.

Vorenas Marlis artinosi prie jų — dviejų moterų su vaiku ir vyro, įsikibusio į vežimėlį. Marlio veidas degte degė neapykanta. Jis be perstojo kažką burnojo, svaidėsi keiksmais — tada, pasijutęs drąsiau, ėmėsi žadinti savyje vis didesnį įsiūtį, dabar jau šaukdamas tuos pačius žodžius tuščiame mieste. Megė jau aiškiai galėjo matyti jo rankoje peilį — peilį kilimams pjaustyti.

Jis šiurkščiai nustūmė Ketę su Pope į šalį ir smogė Megei į veidą. Ji vos spėjo atsilošti jausdama, kaip jos širdis daužosi iš baimės. Megė norėjo atsitraukti, tačiau netikėtai šaligatvis jai po kojomis baigėsi ir ji kluptelėjo ant grindinio. Tada jis dar kartą puolė.

Roris išdygo šalia jo pačiu laiku. Vorenui Marliui nespėjus išsisukti nuo pavyzdinio mazvashi geri , Rorio batas smarkiai trinktelėjo jam į galvą, ir Marlis sukniubo, bet peilio nepaleido.

Dar vienu spyriu Roris ketino pribaigti užpuoliką, bet netikėtai susverdėjo ant šaligatvio atbrailos, prarado pusiausvyrą ir nepataikė, iš inercijos apsisukdamas ir pats suklupdamas. Marlis, dabar jau pakilęs ant kelių, metėsi ant jo ir netrukus Roris jau staugė iš skausmo, geležtei susmigus jam į sėdmenį.

Palikęs ant žemės besiraičiojantį iš skausmo Rorį, Marlis atsistojo ir vėl pasuko Megės link — dabar jau lėčiau, vilkdamas vieną koją paskui save. Tuo tarpu Roriui kraujas jau sunkėsi pro kelnių sėdynę, tekėjo per pirštus.

Ketė šoko Marliui ant nugaros, bet jis permetė ją per petį ir atžagaria ranka nusviedė ant žemės. Roriui su Kete gulint ant grindinio, Marlis dabar jau niekieno netrukdomas artinosi prie Megės.

Ir tada Megė pamatė savo dukters siaubo sukaustytą veidą ir jos kraujas užvirė.

Marlis atsivedėjęs smogė jai. Megė matė artėjantį smūgį ir, iškėlusi savo kairę ranką aukštyn, kietai atrėmė jį dilbiu, bei tuo pat metu kiek įmanydama stipriau ir greičiau žiebė dešinės rankos delnu jam į nosį.

Nosis sulūžo maloniai trakštelėdama.

„Še tau, smūgis delnu, — šmėstelėjo Megei. — Smūgiui delnu nėra lygių.“

Ji matė, kaip jam iš rankų iškrito peilis ir jis atsitraukė atbulas, užsidengęs veidą rankomis. Kraujas tekėjo upeliais; kaukdamas iš skausmo ir netikėtumo, jis susmuko prie pat turėklų, už kurių slėpėsi Popė. Ši puolė savo motinai į glėbį, tuo tarpu Marlis, susiėmęs už veido, inkštė iš skausmo ir gėdos.