Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Aš tau jau sakiau, — tarė ji. — Man nereikia tokio, kuris nesugebės ištverti iki galo. Kalbama apie moteris, kurios yra per senos gimdyti, bet, man rodos, kad tai vyrams ateina laikas, kai jie yra per seni turėti vaikų. Galbūt ne biologiškai. Bet emociškai. Psichologiškai. Jie jau nebeturi parako. Supranti, ką noriu tuo pasakyti?

Ji pamatė susierzinimą ir apmaudą jo veide, kuris sakyte sakė: Tai — ir mano vaikas. Bet netrukus toji išraiška dingo. Ją pakeitė ryžtas, kuris bylojo, kad jis nenusiteikęs pasiduoti.

— Aš pripažįstu, kad turėjau šiokių tokių abejonių, Kete. Bet aš nemanau, kad tai buvo toks jau blogas dalykas. Aš nemanau, kad sprendimas pradėti vaiką yra iš tų, kuriuos reikėtų priimti lengvai. Tu nori garantijų visam gyvenimui. Bet niekas negali tau jų suteikti.

— Nagi, dar pasiūlyk man nusipirkti skrudintuvą, jeigu man reikia garantijų.

— Žinai, ką aš supratau? Kad šeima yra painus dalykas. Net jeigu šeima yra gera — joje vis tiek yra netvarkos. Net jeigu ji gera. Ar tau reikia pinigų?

— Kuo galiu jums padėti?

Tai buvo pagyvenusi labdaros parduotuvės ponia, kuri žvelgė į juos pro akinių viršų.

— Norėčiau tai priduoti, — pasakė Roris.

Moteriškė žvilgtelėjo į krepšius.

— O, šie drabužiai atrodo labai... šiuolaikiškai, — pasakė ji, ieškodama tinkamo žodžio jų dydžiui apibūdinti. — Blic!

— Tiesą sakant, tai yra karatė drabužiai, — paaiškino Roris. — Uniformos ką tik iš valyklos, tik, deja, kai kurios jau šiek tiek padėvėtos.

— O, vaikams viskas tinka, — sukikeno ponia. — Tokie jau tie vaikai — jie paims viską, ką jiems duosi.

Ketei šios moters šypsena pasirodė tokia pat skaisti, kaip vaiko veidas Kalėdų dieną.

— Kas atsitiko tavo lūpai? — paklausė Džesika, perkeldama Mažąją Vei ant vienos rankos, kad galėtų paliesti jo trūkusią lūpą.

Paulas krūptelėjo nuo prisilietimo.

— Gavau į nosį nuo pavydaus vyro už tai, kad jo žmona užsigeidė pakvailioti.

Džesika akimirką spoksojo į jį ir tada prapliupo kvatotis.

— Tu juokingas. Tas mūsų tėtis juokingas, ar ne?

Mažoji Vei sugargaliavo jam. Ji kaip visada turėjo tris čiulptukus: vieną — burnytėje, ir po vieną — kiekvienoje saujoje. Visi jie buvo švytinčios geltonos spalvos. Kai ji miegodavo savo mažoje lovytėje, pristumtoje prie Džesikos lovos krašto, žindukai žiburiuodavo ir švytėdavo tamsoje tarsi auksiniai jonvabaliai.

Ji buvo rami, laiminga mergaitė. Tik jos liguistas prisirišimas prie žindukų vis dar bylojo apie jos nesaugumo jausmą, tūnantį kažkur giliai viduje. Anot Džesikos, ilgainiui tai praeis. Jie išvarys baimę.

— Aš jau ruošiausi guldyti ją į lovą.

— Aš matau. Abi pasirėdžiusios. Mažoji Vei su savo pižama. O tu atrodai kaip Siuzė Vong.19

Džesika vilkėjo juodą kinišką cheongsam suknelę, kurios aukštą apykaklę ir vieną petį puošė raudonas ornamentas. Suknelė buvo glaudžiai aptempta, su skeltuku vienoje pusėje iki pat šlaunies. Ji įprato nešioti šią suknelę, migdydama Mažąją Vei nakčiai.

— Ar aš tau neatrodau kvailai?

Jis nusišypsojo.

— Tu man atrodai pritrenkiančiai. Tik, man rodos, ji dar šiek tiek per jauna, kad tai įvertintų. Šią tavo duoklę jos kultūrai.

Ir tai nebuvo tik suknelė. Hole, kur kadaise kabojo įrėmintas Gustavo Klimto „Bučinio“ plakatas, dabar puikavosi kiniško dailyraščio ritinys. Kaukės iš Pekino operos puošė virtuvę. O ant lentynos Mažosios Vei kambaryje stovėjo du raudoni kiniški liūtai ir saugojo šį vaiką, kuris kažkokiu nesuvokiamu būdu atsidūrė žaliame Londono priemiestyje. Ir Paului suspaudė širdį, nes jie netrukus turės išsikraustyti, ir visi šie su meile išdėlioti daiktai turės būti ilgam supakuoti į kartono dėžes, nes jis jas nuvylė.

— Gal aš kraustausi iš proto? — pasakė Džesika, paliesdama aukštą cheongsam kaklą. — Galbūt ir taip. Bet mes nieko nežinome apie ją. Mes nežinome, kas buvo jos motina. Mes nežinome, kada ji gimė. Šiandien galėtų būti jos pirmasis gimtadienis. Galbūt jis buvo praeitą mėnesį? — Mažoji Vei žiūrėjo į Džesiką tokiu žvilgsniu, lyg atidžiai klausytųsi pokalbio. Džesika švelniai perbraukė ranka dukrai per veidą. — Mes nežinome, Paulai. Ir niekada to nesužinosime. Ir ji nesužinos. Bet dėl vieno dalyko ji neabejotinai bus tikra — ji ne mūsų vaikas. Ji — kinė. Ir aš noriu, kad ji tuo didžiuotųsi.

Mažoji Vei pažvelgė į juos savo rudomis plačiai įstatytomis akimis ir Paulas niekaip negalėjo suvokti, kaip kažkas galėjo jos atsisakyti. Kaip apskritai kas nors gali atsisakyti vaiko? Ir kaip jis galėjo ją taip nuvilti?

— Tu myli ją ne mažiau už bet kurią motiną, — pasakė jis. — Labiau už jos tikrąją motiną. Štai kas yra svarbu.

— Aš tik noriu, kad ji didžiuotųsi, kuo esanti. Didžiuotųsi savo tautos palikimu ir tuo, iš kur ji atėjo. Aš nenoriu, kad ji jaustųsi esanti prastesnė. Nes, supranti, aš pati patyriau, ką reiškia jaustis antrarūšei.

Paulas apglėbė žmoną per liemenį. Jusdamas jos odą po suknelės šilku, jis suprato, kad niekada nenustos jos geidęs.

— Tu niekada nebuvai antrarūšė. Tik jau ne man. Niekas nė iš tolo negali tau prilygti.

— Ir po to, kai mes išmokysime ją didžiuotis savo kilme, mums teliks tik mylėti ją. Ir tada mums turėtų pasisekti.

— Mums pasiseks.

Ir jis tuo tikėjo. Jie nukeliavo į kitą pasaulio kraštą, kad vieni kitus susirastų. Ir tai nebuvo viso labo atsitiktinumas. Taip buvo lemta. Gimė netinkamai motulei, surado tinkamas duris. Jeigu jis tik būtų pajėgęs atlikti savo pareigą. Jeigu tik būtų padaręs savo darbą iki galo. Tada gyvenimas būtų buvęs tobulas.

Visi trys užlipo laiptais. Namas pagaliau tapo jaukus. Tai užtruko, bet pagaliau jie rado savo namus. „Ir dabar viso to teks atsisakyti“, — karčiai mąstė Paulas, pirmą kartą gyvenime jausdamasis nevykėliu. Jis prisiminė, kaip būdamas vaikas pralaimėjo savo pirmąsias muštynes mokyklos kieme, ir tą nepakeliamą gėdos jausmą, patyrus tokį pažeminimą. Maiklas pamėgino išgelbėti bent dalį savo brolio orumo, patykojęs Paulo skriaudiko autobusų stotelėje. Bet dabar jie buvo suaugę ir nebuvo nieko, kas galėtų padėti jam atgauti savigarbą. Dabar jis buvo vienas.

Jiems įėjus į tamsų miegamąjį, Mažoji Vei pradėjo verkšlenti. Džesika patepė mergytės dantenas — jai kalėsi naujas dantukas. Paulas tyliai išėjo iš kambario, nes žinojo, kad jo žmona pasiliks su dukrele tol, kol toji užmigs.

Kai Džesika pagaliau sugrįžo į svetainę, jis jos laukė. Jis negalėjo daugiau kentėti ir norėjo kuo greičiau viską iškloti — tą baisią naujieną, kaip jis nuvylė jų mažą šeimą.

— Džesika, mums teks susiveržti diržus.

Ji linktelėjo.

— Gerai.

— Mums nepasisekė. Maiklas... Viskas žlugo, kol aš buvau išvykęs. Panašu, kad su verslu viskas baigta.

— O kaip bus dėl namo? — Baimės akimirka jos akyse. — Ar mums pavyks išsaugoti bent namą?

Atsiradus kūdikiui, didelis namas su nuostabiu sodu įgavo prasmę. Bet žlugus verslui, įmokos už namą taptų astronominės.

Paulas panarino galvą.

— Namo teks atsisakyti, Džes.

Džesika linktelėjo ir susimąstė. Bet ji neatrodė išsigandusi. Tai Paulas buvo tas, kuriam buvo baisu.

— Įmokos — aš tiesiog nemanau, kad mes sugebėsime jas sumokėti kiekvieną mėnesį. Tik ne iš to, ką aš ruošiuosi uždirbti.

— Aš suprantu. Ką tu ruošiesi daryti?

Jis gūžtelėjo pečiais. Rūgštus pažeminimo skonis burnoje. Lyg jis dar nebūtų apsisprendęs. Bet jis žinojo, ką darys. Jis vėl pradės viską nuo pradžių.