Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Aš nieko daugiau neišmanau, išskyrus mašinas. Jeigu negaliu jų pardavinėti, tada vairuosiu.

Ji palietė jį.

— Gerai. Žinoma. Juodą taksiuką?

— Taip. Vėl juodą taksiuką.

— Ir kas čia blogo? Juodieji Londono taksiukai — tai patys geriausi taksi pasaulyje. Tu pats man taip pasakei tą dieną, kai mes susipažinome. Prisimeni? Tu vairavai vieną iš jų.

Paulas nusišypsojo.

— Aš viską prisimenu.

— Nesisielok, — pasakė ji švelniai. Iki šiol jis visą laiką drąsindavo ją, skatindavo ją niekada nepasiduoti, tęsti kovą. O dabar atėjo Džesikos eilė. — Mes susirasime mažesnius namus. Grįšime atgal į miestą. Būsime arčiau savo šeimų.

— Bet mažylei būtų patikęs sodas.

Jo balsas skambėjo ramiai, tačiau akyse galėjai įžiūrėti baimę. Jo lūpomis kalbėjo gryna neviltis. Baimė vėl gyventi vargingai, dirbti nekenčiamą darbą, grįžti namo beviltiškai pavargus ir užmigti priešais televizorių. Tada keltis kitą dieną ir viską vėl pradėti iš naujo. Baimė pavirsti savo tėvu.

— Ji galės pažaisti ir parke, — atsakė Džesika.

— Bet, Džese, — tu esi įsimylėjusi ši namą.

— Nieko baisaus, įsimylėsiu ir naująjį.

Jis spoksojo į savo žmoną ir rodėsi, kad tuoj ims ir subyrės. Jis girdėjo tėvo balsą iš tolimos praeities: Jūs, vaikinai, niekada netapsite turtingi, dirbdami kitam.

Labiausiai už viską gyvenime jis troško būti geru aprūpintojų savo šeimai. Jis didžiavosi per pastaruosius metus uždirbęs tiek daug pinigų. Jis manė, kad tai darė jį tikru vyru. Ir dabar viskas buvo baigta. Nuo šiol teks ieškoti kitokių būdų tapti vyru.

— Aš tave nuvyliau, Džese. Tave ir mažylę. Koks iš manęs vyras? Tu esi verta geresnio už mane.

Ji nusišypsojo.

— Tu niekada negalėtum mūsų nuvilti, — pasakė ji, suimdama jo veidą rankomis, ir jis pamatė plieninę giją jos akyse.

Nuo pat pirmosios akimirkos, kai ją išvydo, jis norėjo ją saugoti, ja rūpintis. Bet galbūt tai ji visą tą laiką rūpinosi juo?

— Tu manai, kad aš tave myliu tik todėl, kad esi geras aprūpintojas? Todėl, kad nupirkai man didelį namą? Aš myliu tave todėl, kad tu esi geras, kad visą laiką palaikei mane, kad esi ganėtinai išvaizdus tam tikru kampu žvelgiant. Tu visuomet buvai šalia. Visus tuos metus, kai aš norėjau mažylio. Per visus tuos tyrimus ir nusivylimus. Tu niekada manęs neapleidai, ar ne?

Jis norėjo nusisukti nuo jos, nes gėdijosi ašarų savo akyse. Ir ne tik ašarų. Bet ji tvirtai laikė jo veidą ir niekur jo nepaleido.

— Kodėl aš turėčiau padaryti tokį dalyką? — atsakė jis springdamas.

Ji puolė jam į glėbį ir jis vėl pajuto jos išlinkimus po cheongsam šilku.

— Gal dar šiek tiek pabūk su ja, — pasakė jis. Visas nakties skausmas ir pažeminimas užleido vietą stipresniems jausmams. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą. — Jeigu tik nesi pavargusi.

— Aš visai nesu pavargusi, — atsakė ji, šelmiškai ir viliojančiai blykstelėdama akimis.

Buvo puiku vėl mylėtis taip, kaip jie tai darydavo prieš daugelį metų — jų kraujas virė, šviesos plieskė, drabužiai mėtėsi po visą kambarį — atsipalaidavus ir susijaudinus vienu metu. Ir nė trupučio nesukant sau galvos dėl žmonijos ateities.

Dvidešimt šeštas skyrius

Kirkas vaikštinėjo pirmyn atgal po miegamąjį ir žiūrėjo, kaip Megė kraunasi daiktus.

— Neišeik, — pasakė jis. — Nepalik manęs. Prašau, neatimk iš manęs dukters.

Dabar, pamačiusi pabaigą, Megė buvo stebėtinai rami. Ji permetė akimis Popės maudymosi kostiumėlių kolekciją. Londone jų visų jai neprireiks. Visiškai pakaks ir vieno. Ji įmetė vieną puošnų kostiumėlį į lagaminą ir paliko kitus.

— Tu juk puikiai matei, koks aš esu, — staiga užsipuolė jis. — Prisimink, kaip mes susitikome. Ko tu tikėjaisi iš vaikino, kurį dulkinai pirmojo pasimatymo metu?

O kur dar kalnas jos drabužių. Atogrąžų karštis neaplenkė ir jos garderobo. Tačiau Londone jai tikrai nereikės tokios gausybės marškinėlių ir šortų.

— Tu nepajėgsi išlaikyti savęs ir mažylės iš tų trupinių, kuriais tave šelpia NHS, — pasakė jis. — Net tos kumelės iš Saulėtojo rajono, gyvenančios iš vargingų pašalpų, žiūrės į tave iš aukšto.

„Kaip nors išgyvensime, — pamanė ji. — Aš kvalifikuota, aš turiu šeimą ir mes išgyvensime. Nors dabar dar ir nežinau, kaip.“ Viskas nuo šiol bus kitaip, kai jai teks gyventi vienai.

Bet ji neketino viso to aiškinti Kirkui. Buvo skausmingai liūdna išvažiuoti, bet tai buvo geras dalykas. Ji nejautė jokio poreikio ką nors aiškinti.

— Atsisakysi tokio gyvenimo vardan to vargano miesto, kuriame gimei? — dabar jau šaukė jis. — Atsisakysi šitos saulės, šitų paplūdimių, ir iškeisi visa tai į prišnerkštas gatves, nesibaigiantį lietų ir prakeiktus metro traukinius?

Ji iš tiesų daug ko neteks. Ir vis dėlto nusprendus, kad jai pagaliau nebereikės su savimi tampyti viso to atliekamo bagažo — visų tų vasarinių drabužių, visų tų maudymosi kostiumėlių ir šio vyro, — pojūtis buvo gana išlaisvinantis.

— Mes nesimylėjome ištisus mėnesius, — pasakė jis vėl maldaujamu balsu. — Tu ir aš, Mege — visi mūsų santykiai buvo paremti tuo, ką mes anąkart greitosiomis padarėme lovoje. Ir aš gailiuosi, aš tikrai gailiuosi — bet aš ilgėjausi žmogiško kontakto. Bent tai tu gali suprasti? Kai kurie gali gyventi ir be to. O kai kurie — ne. Toji švedė — ji pati man vizgino savo jauną uodegą. Ką aš turėjau daryti?

Megė uždarė lagaminą. Jai nereikia viso šito šlamšto. Jos galės keliauti lengvai. Taip bus geriausia. Ji atsigręžė į jį ir pamėgino jam paaiškinti.

— Aš tik manau, kad mes turėjome mylėti vienas kitą, — pasakė ji. — Tu iš esmės esi neblogas vaikinas ir buvai geras draugas — nepaisant tos tavo švedės. Bet tai buvo klaida. Nuo pat pradžių. Jeigu du žmonės ruošiasi kartu turėti vaiką, jie turėtų mylėti vienas kitą.

Tada Megė nulipo laiptais žemyn ir pasiėmė dukterį iš auklės.

— Viskas gerai? — paklausė Džekas Džuelas.

Ką į tai galėjo atsakyti Ketė savo tėvui? Ar ji galėjo pasiguosti jam, kad vienintelės kelnaitės, į kurias ji dar gali įlįsti, primena cirko palapinę? Ar kad jos viduriai visą laiką būna tokie užkietėję, jog retsykiais jai atrodo, jog išeinamojoje angoje nešiojasi kamštį? Ar kad ji nerimauja dėl vaginos įplyšimų? Negali pasakoti tokių dalykų tėvui.

— Viskas gerai, — atsakė ji.

— Tikrai? Atrodai pavargusi.

— Kiekvieną kartą, kai sumanau užsnūsti, kūdikis pradeda šokti salsą. — Ji nusišypsojo. — Bet šiaip jaučiuosi normaliai, kūdikis — taip pat. Taigi viskas puiku.

Džekas įlingavo į butą, apsikrovęs krepšiais, kuriuose buvo nauji vaikiški drabužėliai. Jie išdėliojo juos ant kavos staliuko, juokdamiesi iš šių keistai brandžių drabužių: mažos gėlėmis išmargintos džinsinės striukytės, mažyčių baltų Nike treningų, lėlės dydžio maskuojančių spalvų kelnių. Ketė susigraudino, nes akimirka buvo tokia, kad atrodė, jog čia reikia daugiau žmonių. Atrodė, tarsi Ketės ir jos tėvo nepakanka deramai pasidžiaugti kūdikio drabužėliais.

— Kas tau, brangioji? — susirūpino Džekas ir jo gražų, seną veidą išvagojo rūpestis.

Ji linktelėjo, paimdama nosinę. Ar jos tėvas buvo paskutinis vyras pasaulyje, nešiojantis nosinę?

„Tik pažiūrėkite į jį“, — mąstė ji, šypsodamasi jo švarkui ir kaklaraiščiui, mylėdama jį už jo rūbų oficialumą, kuriais jis pasipuošė paprastam vizitui pas ją į namus.