Тони Парсонс - Šeimos keliu

Išvalęs automobilį, Paulas užsisakydavo sumuštinį su kumpiu ir arbatos puodelį su kitais vairuotojais. Jis tik šypsodavosi, kai jie vadindavo jį „sviestinuku“ — patyrę taksistai taip pašiepdavo naujokus, neva „atiminėjančius“ gardžiausius kąsnelius iš kitų, labiau patyrusių vairuotojų. Jis tyliai klausydavo jų draugiškų pašaipų.

— Kartą aš paimu prostitutę iš Park Leino, atvežu ją į vietą, o ji nelipa, sėdi sau išskėtusi kojas ir sako: Išsitrauk pats. Tada aš jai ir sakau: O smulkiau neturi?

Pasitaikydavo, kada Paulas galvodavo, jog toks gyvenimas yra puikus, ir kad jam nieko daugiau ir nereikia.

Kai jo skrandis būdavo pilnas garuojančios saldžios arbatos ir sumuštinių su kumpiu, užpiltų HP padažu, o jo automobilis — ką tik nuplautas, kai kitų vairuotojų juokas skambėdavo jo ausyse, Paulas sėsdavo į savo taksi ir jausdavosi taip, tarsi visas miestas priklausytų jam.

Londonas buvo gražus. Dabar jis tai matė.

Matyti mėnulį, pakibusį virš nuostabių parkų, saulę, patekančią virš dokų, ankstyvo rytmečio miglą, kylančią virš upės, — matyti visa tai skleidžiantis prieš tavo akis, kol tu vienui vienas važiuoji per tuščią miestą — reiškė jausti, jog gyveni.

Tokiomis akimirkomis jis jautėsi laimingas vėl vairuodamas. Jautėsi laimingas nuolat judėdamas, laimingas gyventi gyvenimą, kuriame nebuvo mokesčių inspektorių ir visos tos sielą atbukinančios smulkaus verslo biurokratijos. Paulas dirbdavo naktį ir būdavo akimirkų, kai jis viską užmiršdavo ir jausdavosi absoliučiai laisvas.

Tai trukdavo tol, kol jis nuvažiuodavo iki oro uosto paskutiniam savo reisui. Keliautojai, verslininkai išsvirduliuodavo iš lėktuvų pajuodusiais veidais, dar pagiringi nuo veltui dalijamo alkoholio. Jų mintys vis dar būdavo kur nors kitur, o galvos, nuskraidintos aplink pusę pasaulio, būdavo beviltiškai tuščios. Paulas paimdavo vieną tokį pavargėlį ir pristatydavo jį į viešbutį ar namo.

Tada, galiausiai užgesinęs geltoną žiburėlį, jis važiuodavo atgal į savo mažą butelį, kur Coldplay ir troškintos avienos kvapai smelkėsi pro popierines sienas, ir dar ilgai žiūrėdavo į miegančią žmoną ir dukrelę, ir jųdviejų veidai jam būdavo patys mieliausi dalykai pasaulyje. Jis geidė, kad jam niekada nereikėtų būti atskirai nuo jų, jo akys prisipildydavo ašarų, ir jis jausdavosi beveik apdujęs iš nuovargio ir meilės.

Dvidešimt septintas skyrius

Megė nuėjo pasimatyti su daktaru Lofordu ir jai pasirodė, kad nuo paskutinio jų pasimatymo praėjo daugelis metų, o ne viso labo keletas mėnesių. Kiek jam buvo metų? Penkiasdešimt? Jis atrodė nepaprastai susenęs, tarsi visos šio rajono ligos būtų pradėjusios smelktis į jo kaulus.

— Eik dirbk privačiai, — pasakė jis jai, atsisėdęs ant stalo per pertraukėlę tarp pacientų. — Išeik ir daugiau niekados čia nebesugrįžk.

Iš pradžių ji pamanė, kad jis juokauja. Tačiau netrukus suprato, kad jis visai neketina juokauti.

Jis vis dar kvepėjo taip pat — cigaretėmis, sūriu ir raugintais agurkėliais. Užuodusi šį kvapą — kadaise jai tokį atgrasų, — ji pajuto, kaip buvo jo pasiilgusi. Kaip buvo pasiilgusi jo kilnumo ir išminties, kuriuos jis slėpė po savo pigiais kostiumais ir tirštais cigarečių dūmais.

— Dirbti privačiai? — pakartojo ji netekusi žado. — Kodėl turėčiau tai daryti?

— Nes niekas čia nepasikeitė. — Jis gurkštelėjo kažkokio rudo skysčio iš polistireninio puodelio. — Per daug pacientų. Trūksta daktarų. Trūksta laiko. Vis tos pačios priežastys, dėl kurių ir pabėgai.

Megė pajuto, kaip jos skruostai liepsnoja.

— Vadinasi, aš pabėgau?

— Tai — ne priekaištas, — pasakė Lofordas. — Aš tavęs nekaltinu. Tas moliūgas būtų tave pribaigęs. — Moliūgas gydytoju žargonu reiškė šviesos dega, bet nieko nėra namie. — Tu turėjai galvoti apie savo vaiką. Bet dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių pabėgai, turėtum ir toliau laikytis atokiau nuo čia.

Megei niekada nebūtų atėję į galvą, kad Lofordas vieną dieną pasiūlys jai užsiimti privačia praktika.

Patekti pas privatų gydytoją buvo viena didžiausių visų klinikos pacientų svajonių. Tai buvo tas pat, kas laimėti loterijoje — ką jie neabejotinai ir padarys vieną dieną, taip išvengdami eilių ir nusivylimo šioje sausakimšoje NHS klinikoje. Gydytojai? Jeigu jie kada ir pasvajodavo apie privačios praktikos galimybę, jie niekada nebuvo užsiminę apie tai Megei. Tai būtų buvę kone šventvagystė.

— Tu vis tiek padėsi žmonėms, — tęsė Lofordas. — Kas žino, galbūt ten tu pagelbėsi dar didesniam skaičiui žmonių, nei dirbdama čia? Kiek gero mes padarome čia? Dalijame antibiotikus į kairę ir į dešinę vietoje saldainiukų. Be to, tau niekada nepatiko dirbti prie konvejerio. Įvežkite, išvežkite! — Jis nusišypsojo prisiminęs, kokia ji buvo entuziastinga rezidente. — Tu visą laiką tvirtinai, kas juos reikia gydyti kaip žmogiškas būtybes.

Lofordas kažką pakeverzojo ant recepto. Lyg vardas ir telefono numeris būtų viskas, ko Megei reikėjo įveikti jos negalavimui.

— Aš patariu tau pamėginti laimę gimdymo namuose, pavaduojant kokią nors akušerę. Padirbėk vietoje kurios nors tų protingų moterų Vimplo ar Harlio gatvėje, joms pačioms išėjus gimdymo atostogų.

Megė paėmė popieriaus skiautelę.

— Jūs nenorite, kad aš čia dirbčiau, — pasakė ji, nesėkmingai mėgindama paslėpti nuoskaudą savo balse.

— Aš noriu, kad tu turėtum laimingą gyvenimą, — pasakė jis, griežtu balsu mėgindamas paslėpti švelnumą savo žodžiuose. Ir ji pamanė: „Aš jam patinku “. Tada jis žvilgtelėjo į laikrodį ir ištuštino puodelį. — Bet dabar metas grįžti prie darbo.

Megė stipriai paspaudė jo ranką. Bet kokia kita fizinio kontakto forma — apsikabinimas, bučinys — buvo net neįsivaizduojama.

Tada jis prityrusiai išgujo ją iš savo kabineto ir pašaukė kitą pacientą. Ji norėjo padėkoti jam, pasakyti jam, kad jeigu ne jis, ji net nebūtų tapusi gydytoja, kad tai jam ji turinti už viską dėkoti. Bet Lofordas tik atsuko jai nugarą ir nulydėjo šlubuojantį vyrą į savo kabinetą.

Laukiamasis buvo perpildytas, ir kažkuris iš šios gausybės veidų jai šypsojosi. Moteris su mažu vaiku atsistojo su ja pasisveikinti.

— Sveika, daktare!

— Misis Samer.

Moteris išdidžiai atkišo savo pilvą. Ji buvo turbūt kokį šeštą mėnesį nėščia.

— Girdėjau, kad buvote išvykusi, — pasakė ji. — Malonu jus vėl matyti. — Ir glostydama pilvą: — Kaip puiku, kad galėsite man padėti su šituo.

— Būtų nuostabu, — pasakė Megė prieš paaiškindama, kad ji ruošiasi keisti darbą ir užbėgusi tik trumpam aplankyti daktaro Lofordo. Misis Samer nuliūdo, bet narsiai nusišypsojo ir palinkėjo Megei viso ko geriausio ateityje, ir Megė turėjo nusigręžti.

Čia buvo padorių ir gerų žmonių. Misis Samer. Deizė. Boksininkas. Ir daktaras Lofordas. Jai norėjosi palikti Saulėtąjį rajoną ramia sąžine, bet praeities šešėliai tampė ją už skvernų ir prikaišiojo, jog ji bėga nuo visko, kuo kažkada tikėjo.

„Aš negaliu išgelbėti šių žmonių, — mąstė Megė. — Tik pažvelkit į mane. Aš pati turiu užtektinai rūpesčių su savo mažyle.“

Prie pat išėjimo ji pažino dar vieną veidą. Vyras lipo laiptais aukštyn, tuo tarpu ji jau buvo nusileidusi žemyn. Vorenas Marlis pagavo jos žvilgsnį ir jo akyse ji pamatė baisią neapykantą ir žiaurumą.

Megė paskubomis išpuolė į judrią gatvę. Nepaisydama iš visų pusių signalizuojančių automobilių, ji perbėgo į kitą gatvės pusę, kur Džesika buvo pasistačiusi aplamdytą seną Punto. Ji paskubomis įšoko į vidų, užmetė akį į galinę sėdynę, kur Popė ir Mažoji Vei snaudė savo vaikiškose kėdutėse. Automobilis nuvažiavo, o Vorenas Marlis liko stovėti prie klinikos laiptų. Nenutrūkstamas automobilių srautas skyrė juos nelyginant plati upė, kurios jis negali perplaukti.