Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Atrodai labai puošniai, tėti. Kaip visada.

Jis perbraukė pirštų galiukais per savo šilkinį kaklaraištį.

— Hana mėgina mane šiek tiek atpalaiduoti. Rengtis labiau — na, maždaug šitaip. — Jis parodė į naujoviškus kūdikio drabužėlius. — Gal, kai paaugs, mažylis man galės duoti keletą stiliaus patarimų.

— Man patinka, kaip tu atrodai, — pasakė Ketė. — Vienintelis anglas, kuris niekada nėra turėjęs beisbolo kepuraitės.

Džekas teatrališkai susiraukė.

— Negaliu pakęsi tų prakeiktų kepuraičių. Su jomis atrodau kaip koks Eminemo senelis.

Ketė nusikvatojo. Jo dukras visą laiką linksmindavo ne tik jo pomėgis rengtis Edvardo VIII stiliaus drabužiais, bet ir sugebėjimas kiekviena proga paleisti kokią nors taiklią kultūrinę repliką.

— Kaip Hana? Vis dar mataisi su ja, ar ne?

Jis kiek sutriko.

— O, taip. Vis dar matausi.

— Man patinka Hana. — Ketės tonas išliko neutralus. — Ji miela.

— Taip. Ir man ji patinka. Netgi labai. Ji labai ypatinga mergina. Tai yra, moteris.

Ketė atidžiai pažvelgė į savo tėvą ir tik dabar suprato.

— Na, tai puiku, tėti.

Jis linktelėjo. Atrodė, kad jis kaupia drąsą ir ruošiasi prašyti Ketės pritarimo. Ar jis taip pat atsiklaus ir Džesikos su Mege? Ar tik jos?

— Aš svarsčiau, ką tu pasakytum, jeigu mes, kaip čia pasakius, susituoktume?

Ketė nežinojo, ką atsakyti. Nuo pat jo santuokos iširimo tėvo gyvenime visą laiką buvo moteris. Daugybė jų. Ji tai žinojo. Bet ji jau seniai buvo apsipratusi su ta mintimi, kad jis daugiau niekada neves.

— Jeigu manai, kad tai padarys tave laimingą, tėti, — ištarė ji, atsargiai rinkdama žodžius. — Tu neparvedei mums į namus pamotės, kai mes augome, ir mes visada liksime tau už tai dėkingos. Bet dabar mes tavęs nelaikome. Tu nusipelnei būti laimingas.

— Hana jau padarė mane laimingą.

— Bet... Ne, tai ne mano reikalas.

— Kas? Sakyk.

Ji palinko arčiau jo ir pajuto, kaip kūdikis viduje sukrutėjo.

— Ar tu nebijai vėl susilaukti tokios pat pabaigos? Ar tavęs tai negąsdina? Tavo pirmoji žmona tave juk paliko, ar ne? Ką, jeigu naujoji padarys tą patį?

Jis patraukė pečiais.

— Visko gali būti. Niekada negali būti tikras. Tačiau jeigu mes visą laiką bijosime būti įskaudinti ir pažeminti, mes niekada nieko nemylėsime.

Ketė nusišypsojo, lankstydama drabužėlius, kuriuos nešios jos kūdikis. Jis atrodys kaip didelis vyras. Kaip didelis vyras — dar net nepradėjęs vaikščioti.

— Tu drąsesnis už mane, — pasakė ji tėvui.

Džekas Džuelas atrodė pritrenktas.

— Nieko nėra drąsesnio už tave, Kete.

Ji nusijuokė, purtydama galvą.

— Tai tiesa, — neatlyžo jis. — Aš prisimenu, kaip vieną kartą grįžau iš filmavimo, kai tau buvo gal dvylika metų. Praėjus maždaug metams po to, kai išėjo motina. Džesika su Mege buvo gatvėje. Kažkokie berniukai tyčiojosi iš jų. Šaipėsi iš Džesės.

— Prisimenu, — pasakė Ketė. — Džesika buvo pasipuošusi balerinos kostiumu ir verkė. Ji manė, kad tokia apranga kitiems vaikams padarys įspūdį.

— Ir tada tu išlėkei iš namų su prijuoste ir geltonomis pirštinėmis, ir nusivijai tuos berniūkščius per visą gatvę. Tada aš maniau, kad tu esi pats drąsiausias žmogus, kokį tik man yra tekę matyti. Ir ne tik dėl to. Tu buvai drąsi kiekvieną dieną, kai jūs visos trys augote.

— Tai ne drąsa, tai tiesiog gyvenimas. Be to, man patiko rūpintis savo seserimis. — Kiek nuoširdi ji galėjo būti su juo? — Nuo to aš pati pasijusdavau stipresnė.

Jis žiūrėjo, kaip ji lanksto drabužėlius, kuriuos jis nupirko jos dar negimusiam mažyliui.

— Atleisk, kad buvo taip sunku. Viskas turėjo būti žymiai šeimiškiau. Man labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Kad nepavyko pasirinkti tokios, kuri būtų pasilikusi.

Ji nusijuokė, mėgindama pakelti jo nuotaiką. Ji nenorėjo, kad jis gyventų, visą laiką apimtas to seno liūdesio.

— Bet jeigu tu būtum vedęs kurią nors kitą, tada manęs juk nebūtų? Nebūtų Megės, nebūtų Džesikos.

— Tu teisi. Jeigu aš būčiau vedęs kitą moterį, jūsų visų nebūtų. — Jis nusišypsojo ir pakilo eiti. — Ir tai būtų baisu.

Atidarę buto duris, koridoriuje jie pamatė naujutėlaitį vežimėlį.

Tai buvo sudedamas, metalinės spalvos Mamas and Papas triratis. Ketei jis pasirodė panašus į tokius, kuriuos galėtų pardavinėti Paulas. Aptakus ir žvilgantis, žadantis greitį. Ketė nudavė, kad laukė šio siuntinio.

Ji atsibučiavo su savo tėvu ir įstūmė vežimėlį vidun, kur pastatė jį lovos kojūgalyje, kad galėtų matyti, kaip jis žvilga tamsoje, kol ji guli naktį atmerktomis akimis ir, glostydama pilvą, laukia savo kūdikio.

Paulas jau buvo užmiršęs, koks tai yra jausmas gyventi bute.

Kaimynų klausomos muzikos triukšmas. Kaimynų ruošiamo valgio kvapas. Žingsniai virš galvos. Juokas po kojomis. Visi tie kitų žmonių gyvenimai, besiskverbiantys kiaurai sienas. Kaimynams patiko Coldplay ir avienos troškinys. Paulas netrukus ėmė nekęsti Coldplay ir avienos troškinio.

Džesika, pasiraitojusi rankoves iki alkūnių, maudė Mažąją Vei ir statė jai burbulų kalną. Mažoji Vei krypavo iš vieno vonios galo į kitą. Savo didelį pilvą iškišusi virš vandens, ji kruopščiai rikiavo plastikinių ančių, varlių ir teletabių kolekciją ant vonios krašto.

Paulas nusišypsojo joms, nors viduje jam nebuvo linksma. Jis pabučiavo jas atsisveikindamas. Artėjo naktis ir jam buvo metas važiuoti į darbą.

Jų namų durys buvo it kartoninės. Juokingai menka apsauga nuo viso to išorinio pasaulio šlamšto. Jis užrakino duris už savęs ir nusileido laiptais, klausydamasis visų tų kitų gyvenimų, keistai susipynusių su jo šeimos gyvenimu. Laiptinės apačioje riogsojo kažkieno išmesta pelėsiais apaugusi dujinė viryklė ir pūpsojo kalnas laiškų, adresuotų seniai išvykusiems nuomininkams.

Mums reikia dingti iš čia, — tarė jis sau, rakindamas savo juodo automobilio dureles. — Aš privalau ištraukti jas iš čia.

„Ne dėl to, kad būčiau koks stambus verslininkas, dirbantis sau. Ne dėl to, kad būčiau per geras šiam namui ir šiems žmonėms su savo Coldplay ir avienos troškiniu. Bet dėl to, kad esu tėvas, — mąstė Paulas. — Dėl to, kad turiu šeimą.“

Jam patikdavo dirbti naktį. Jam patiko tai, kad gatvėse nebuvo spūsčių ir per visą miestą galėjai pervažiuoti nesustodamas ir neskęsdamas išmetamųjų dujų debesyse.

Paulas pradėdavo vakarą Sityje, dairydamasis keleivių Čipsaido ir Murgeito gatvėse, rinkdamas bankininkus, traukiančius į stotis ir savo priemiesčius. Po to jis persikeldavo į Vest Endą, kuris šurmuliuodavo iki išnaktų. Paryčiais stodavo vangus poros valandų tarpas, kol pirmieji naktiniai skrydžiai iš Honkongo ir Barbadoso nepradėdavo leistis į Hitrou.

Šiuo paros metu, kai naktis sustodavo, o nauja diena dar nebūdavo prasidėjusi, Paulas važiuodavo į taksi vairuotojų „prieglaudą“ po Vestvėjumi. Ši vieta tam tikra prasme buvo ne mažiau uždara, nei bet kuris džentelmenų klubas Sent Džeimse. Čia buvo automobilių plovykla, remonto dirbtuvės ir visą parą veikianti valgykla, į kurią galėjai patekti tik parodęs taksi vairuotojo ženklelį.

Po Vestvėjumi Paulas išvalydavo savo automobilį nuo vėmalų, alaus skardinių, kebabo likučių, išmesdavo paliktus senus batelius, prezervatyvus — tiek panaudotus, tiek neišpakuotus. Į radinių punktą atiduodavo mobiliuosius telefonus, skėčius, vibratorius. Jis niekada nepasakodavo Džesikai apie daiktus, keleivių paliktus jo automobilyje.