Тони Парсонс - Šeimos keliu

Megė, su receptu rankoje, atsilošė keleivio sėdynėje ir net neatsigręždama nuplaukė tolyn.

Seserys susibarė dėl menkniekio.

Ketė galėjo jas girdėti svetainėje. Jų balsai kilo ir leidosi, joms mėginant perrėkti viena kitą. Ketė pasilenkė virš lovos ir užsegė Popės miegmaišį.

Mažoji Vei gulėjo šalia Popės — jau supakuota ir beveik beužmieganti. Trys švytintys geltoni žindukai (vienas — burnoje, kiti du — rankose) švytėjo tamsoje.

Ketę užliejo šiluma, bežiūrint į savo dukterėčias, miegančias jos miegamajame. Jų maža šeima, taip ilgai buvusi sudaužyta ir tokia skirtinga nuo visų kitų, pagaliau pradėjo atsinaujinti.

Grįžusios į Londoną, Megė su Pope atsikraustė gyventi pas Ketę. Apie tai net nebuvo jokių kalbų. Ketė nesuteikė joms vietos apsistoti. Ji suteikė joms namus.

Ketė išdėstė pagalves abiejuose lovos kraštuose. Apsauginis plunksnų barjeras, saugantis mažyles, kad nenusiridentų ant grindų, nors tiek Megė, tiek Džesika abidvi patikino ją, kad tai yra nebūtina — mažylės niekur nenueis su savo Grobag miegmaišiais.

Kol dėliojo pagalves, Ketė švelniai kažką murmėjo: kad viskas yra gerai, kad yra be galo puiku būti lovoje, kad atėjo metas šauniai pamiegoti, taip bandydama atitraukti merginų dėmesį nuo kaprizingų motinų balsų, sklindančių pro pusiau pravertas duris.

— Bet tu juk žadėjai pažiūrėti ją, — šaukė Megė ir Ketė prisiminė, kad lygiai taip pat mylimiausioji jauniausioji sesutė šaukdavo ir vaikystėje, pasipiktinusi dėl pasaulio neteisybės. — Tu žadėjai.

— Bet mūsų katilas vėl nusprogo, — pasakė Džesika susierzinusi dėl to, kad ji ir vėl turi aiškinti akivaizdžius dalykus. — Niekas tame bute neveikia. Mes neturime nei vandens, nei šildymo. Rytoj turėtų atvykti santechnikas, jeigu jis iš viso teiksis pasirodyti.

„Niekas nesikeičia“, — pagalvojo Ketė. Kiek kartų ji girdėjo jas abidvi taip susikibusias vaikystėje? Kiek kartų jai tekdavo būti už tarpininkę, taikytoją, vyriausiąją seserį? Tik anksčiau Megė su Džesika riedavosi dėl to, kas nutraukė Barbės koją ar Keno galvą, o dabar jos ginčydavosi dėl rimtesnių dalykų.

„Nes viskas keičiasi, — mąstė Ketė, pakeldama žinduką, iškritusį iš dešinės Mažosios Vei rankos ir vėl švelniai įsprausdama jį atgal, nes ji sukels tikrą skandalą, jeigu prabudusi neras nors vieno žinduko. — Viskas keičiasi. Tik pažiūrėkite į šias dvi.“

Dabar jos miegojo. Popė buvo vis dar šiek tiek per lengva savo amžiui, bet turėjo ilgą kūną, labai panašų į Ketės — vien kojos ir rankos. Kaip ir Ketė, Popė turėjo mažą galvą, dėl ko dauguma jos amžiaus vaikų šalia jos būdavo panašūs į beviltiškus griozdus.

Bet po priešlaikinio gimdymo išgąsčio ir savaičių, praleistų intensyvios terapijos skyriuje, Ketė jau nebesijaudino dėl Popės. Na ir kas, jeigu ji ir liks visam laikui kiek lieknesnė? Visas Vakarų pasaulis meta svorį. Ketė jau dabar galėjo matyti, kad Popė išaugs aukšta, liekna ir graži. „Graži mano pačios versija“, — pamanė ji.

Mažoji Vei irgi apsiprato su savo naujuoju gyvenimu kur kas lengviau, nei kas nors galėjo tikėtis. Vis dar buvo ženklų, bylojančių apie jos praeities košmarus, kaip antai tie trys žindukai naktį ar tas nevaikiškas polinkis į pedantiškumą — reikėjo matyti, kaip kruopščiai ir susikaupusi ji išrūšiuoja visas savo kimštas beždžiones, kalbančias varles ir muzikinius žaisliukus.

Bet Mažoji Vei augo protinga, sumani ir laiminga mergytė. Ji valandų valandas leisdavo palinkusi virš pelytės Meizės knygelių ir susimąsčiusi žiūrėdavo savo „Baby Einstein“ DVD. Ji netgi pradėjo rodyti kai kuriuos prieraišumo ženklus (nors jos bučiniai buvo griežtai skirti tik Džesikai), ir ji išmoko verkti. „Džesika su Paulu atliko didžiulį darbą, — mąstė Ketė. — Jie išmokė Mažąją Vei pasijausti namuose.“

— Kas tau svarbiau? — tėškė Megė, pradėdama atvirai negarbingą spaudimą. Paskutinis šiaudas, kurio griebiasi jauniausiasis vaikas. — Santechnikas ar tavo dukterėčia?

— Taip nesąžininga, — atsakė Džesika verksmingai. — Kaip tu drįsti taip kalbėti? Prisimink, kiek laiko aš praleidau ligoninėje prie inkubatoriaus, kol tu niūrojai savo palatoje. Kiek kartų aš žiūrėjau ją, kol tu būdavai darbe?

Kokios skirtingos buvo šios dvi mergytės! Mažosios Vei akys buvo tamsios tarsi šokoladas, o Popės akys buvo ledo mėlynumo — visai kaip jos tėvo. Popės oda buvo tokia blyški, kad galėjai pamanyti, jog ji niekada nematė saulės, tuo tarpu Mažosios Vei oda turėjo gelsvą medaus atspalvį. Net ir miegojo jos skirtingai — Mažoji Vei, išmetusi rankas aukštai virš galvos, jos veidas pasuktas profiliu, tarsi naujagimis sunkiaatletis, pasiruošęs jau dabar kovoti dėl vietos po saule, ir Popė, susirietusi nelyginant blyškiaveidis kablelis savo miegmaišyje, godžiai čiulpianti nykštį, tarsi vis dar besiilgėtų savo motinos kūno. Tokios absoliučiai skirtingos. Ir vis tiek Ketei nebuvo sunku patikėti, kad šios dvi merginos yra tos pačios šeimos dalis.

— Negali imti ir apsižliumbti vien dėl to, kad pralaimėjai ginčą, — įgėlė Megė su triumfo gaidele balse.

— O tu tik apie save ir galvoji, — atkirto Džesika. Jos balsas drebėjo iš susijaudinimo. — Kokia buvai, tokia ir likai.

Ketė pajuto dvigubą smūgį iš vidaus, kuris tarytum sakė jai: Nepamiršk ir manęs. Glostydama pilvą, Ketė paliko miegančias mergytes ir prisijungė prie seserų.

Aš niekada tavęs nepamiršiu.

Pamačiusios Ketę, Megė ir Džesika išsyk nutilo.

— Kas dabar? — paklausė Ketė, nežinodama, ar čia pykti, ar čia juoktis. „Kai man bus septyniasdešimt penkeri, aš skirsiu jas besiginčijančias dėl to, kuri paėmė kitos lazdą, ar kurios eilė dabar naudotis vaikštyne.“

Džesika ir Megė nusuko akis į šalį.

— Nagi, drąsiau.

— Nieko, — pasakė Megė kaprizingai, tačiau valdingai. Aš jums jau ne mažoji Megė.

Džesika drėgnomis akimis pažvelgė į vyriausiąją seserį.

— Megei rytoj interviu, — ištarė ji. — Harlio gatvėje.

— Vimplo gatvėje, — pataisė Megė, supykusi ant Džesikos, kad toji niekada nesugeba nulaikyti liežuvio už dantų. — Akušerės padėjėja.

— Dar vienas interviu? — nustebo Ketė. Ji žinojo, kad jos sesuo turėjo jau mažiausiai tuziną interviu. Ir visur jai tekdavo konkuruoti su vyresniais ir labiau patyrusiais gydytojais.

— Vos tik aš įkelsiu ten koją, jie visi išsižios, — pasakė Megė rūgščiai. — Bet Džesės santechnikas ateina rytoj. Taigi ji negali atvažiuoti ir paimti Popės.

Ketė matė nusivylimą, taip nevykusiai slepiamą jos jaunesniosios sesers. Visi tie puikiai išlaikyti egzaminai, aukščiausi akademiniai įvertinimai, visi tie pagyrimai, o pasaulis nebuvo sužavėtas. Kaip tik tada, kai jai to labiausiai reikėjo.

O Džesė turėjo savų problemų. Nors ji ir stengėsi tai nuslėpti nuo Paulo, jų naujasis butas ją vargino. Negana to, kad ji pirmą kartą gyvenime susidūrė su pinigų stygiumi, ji dar gyveno vietoje, kuri jos stačiai nekentė. Ji pasiraitojusi rankoves kibo į kovą su užsikimšusiu klozetu, nesandaria skalbimo mašina ir priešistorinės viryklės užgaidomis. Bet gyventi be šilto vandens ir šilumos — to jau buvo per daug.

— Aš pabūsiu su Pope, — pasakė Ketė, net nesusimąstydama.

— Bet rytoj tau reikia pas akušerę, — atsakė Džesika.

— Ko? — sukluso Megė. — Pasitikrinti skysčių susikaupimo audiniuose?

Ketė linktelėjo.

— Nieko baisaus, nukelsiu kitai dienai. Be to, aš ir pati nieko prieš pabūti namie. Ir taip vos galiu pasiekti savo batus. Mano kojos ištinusios tarsi kaladės.