Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Tau tikrai derėtų nueiti pasitikrinti, — pasakė Megė.

— Aš ir nueisiu, — atsakė Ketė. — Po to, kai tu atgausi savo darbą, o Džesė susitvarkys savo katilą.

Suskambo telefonas. Ketė lėtai nuėjo per kambarį pakelti ragelio. Jos kojos ilgiau nebegalėjo išlaikyti jos ir kūdikio svorio. Kol ji pasiekė telefoną, Roris jau kalbėjo į atsakiklį. Sumišęs, neryžtingas. Nė menkiausios humoro gaidelės, kaip anksčiau. Bet ir vėlgi — kieno tai buvo kaltė?

Ji nedėjo jokių pastangų pakelti ragelį.

— Aš žinau, jog nenori, kad aš skambinčiau... bet aš tik norėjau tau pranešti, kad tavo tėvas maloniai pakvietė mane į savo vestuves... ir aš ketinu dalyvauti... nebent tu paprašytum manęs to nedaryti... taigi, ė, kaip ir tiek... na... tikiuosi, kad tau viskas gerai.

Pasigirdus spragtelėjimui, Ketė pakėlė akis ir pamatė, kad abi seserys žiūri į ją išsproginusios akis. Džesikos dailus veidelis buvo perkreiptas skausmo, o Megė, nutaisiusi žinovo miną, lingavo galva.

— Kas? — paklausė Ketė.

— Jis toks puikus vyras, — pasakė Džesika.

— Net nemėgink to daryti viena, — paantrino jai Megė.

Ketė nusijuokė.

— Pažiūrėkite, kas kalba.

— Teisingai, — įžūliai tarė Megė. — Ir aš žinau, ką sakau. Vienai visa tai pakelti — be galo sunku. — Ji pažvelgė į Džesiką ir suminkštėjo. — Na, aš žinau, kad nesu visiškai viena. Aš turiu judvi. Bet vis dėlto — tėvo tai nėra šalia. Partnerio juk nėra.

— O ką tu galėjai padaryti? — pasakė Ketė. — Negalėjai juk leisti jam ir toliau nesiskaityti su tavimi. Tai ne tavo būdas, Mege.

— Bet juk dabar aš nebe viena. Yra Popė. Ir aš nesiliauju savęs įtikinėjusi, jog turiu jaustis laiminga tam, kad ir mano vaikas jaustųsi laimingas. Ir aš nuolat tai sau kartoju, bet nežinau, ar tai tiesa. Galbūt man reikėjo pamėginti visa tai iškęsti — bent jau šiek tiek ilgėliau. Dėl mano dukters. Dėl mūsų abiejų. Nes kai lieki viena, nebeturi jokios paramos.

— Tu pasielgei teisingai, — tarė Ketė. — Jį palikdama. Grįždama čionai.

Bet Megė jau nebebuvo tokia jauna, kad būtų tokia viskuo tikra.

— Nežinau, ar aš pasielgiau teisingai, Kete. Mes tikimės, kad tie vyrai atitiks visus mūsų reikalavimus. Kad bus romantiški, seksualūs, jausmingi. Galbūt mes tikimės iš jų per daug. Galbūt per daug galvojame apie save. Galbūt turėtume daugiau pagalvoti apie savo vaikus.

— Ar tu nori, kad Popė augtų su tokiu tėvu? — tarė Ketė piktai. Mamyte, o kur tėvelis? Na, tėvelis smaginasi su turiste iš Švedijos.

— Bet Roris juk geras vyras, — įsiterpė Džesika.

— Pasaulis pilnas gerų vyrų, — atrėžė Ketė.

— Tai kodėl gi tau nesusiradus vieno?

Ketė papurtė galvą ir susmuko ant sofos.

— Judvi dalijate man patarimus — negaliu tuo patikėti.

— Aš tik manau, kad visi turi būti geri vieni kitiems, — pasakė Džesika. — Kol dar ne vėlu.

— Kai turėsi grįžti į darbą, negalėsi palikti vaiko vieno su savo išdidumu, — pridūrė Megė. — Tu paliksi jį arba su savo šeima, arba su nepažįstamais. Aš tik sakau tau — jeigu yra galimybė, nedaryk to viena. Nedaryk to viena vien todėl, kad bijai vėl būti palikta.

Ketė pasišiaušė.

— Nori pasakyti — būti palikta taip, kaip aš buvau palikta anksčiau?

— Ne, — švelniai atsakė Megė. — Kaip mes visos buvome paliktos anksčiau. Ir kodėl gi aš negalėčiau duoti tau patarimo? Juk mes jau nebe vaikai, — pridūrė ji. Jos žodžiuose nuskambėjo saldus liūdesys. — Pažvelk į mus. Mes visos — suaugusios moterys.

Iš kito kambario atsklido kūdikio riksmas. Mažoji Vei turbūt vėl susapnavo kokį nors košmarą arba pametė vieną iš savo žindukų.

— Aš nueisiu, — tarė Ketė, sunkiai stodamasi. — Tada suruošiu ką nors užkąsti. Man rodos, šaldytuve dar yra makaronų.

Megė su Džesika persimetė žvilgsniais. Tie žvilgsniai sakė: Matai, ką ji dėl mūsų padarė? Netardamos nė žodžio, jos abidvi prisiminė amžiais nusikamavusią, triūsiančią aplink jas dvylikametę mergaitę ir skolą, kurios jos niekados nepajėgs grąžinti.

Taigi Džesika nuėjo raminti savo mergaitės, o Megė privertė Ketę atsigulti ant sofos ir pakišo pagalvėles jai po galva ir po ištinusiomis kojomis.

— Laikyk kojas aukštai iškeltas, — patarė jai Megė. — Tada jos ne taip tins.

Kai Džesika grįžo, Megė paskambino į netoliese esantį tailandiečių restoraną ir toji vakarienė, sušveista tiesiog čia pat, priešais televizorių, tarpais vis pertraukiama seserų juoko, priminė joms vaikystę, kurioje nebūdavo įkyrių suaugusiųjų, kurie lieptų joms valgyti prie stalo.

Vaikai jau seniai miegojo, kai Megė su Džesika atnešė Ketei arbatos, leido jai atsipalaiduoti ir visais įmanomais būdais stengėsi jai parodyti, kad bent jau šį vakarą jų didžiajai sesei nereikia stengtis būti stipriai.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Jo dukterys laukė jo. Šypsančiais veidais, ypatingomis sukniomis, su konfeti rankose.

Jos apibėrė Džeką Džuelą, vos tik šis išniro iš nedidelės Marlebouno bažnytėlės su savo nuostabiąja raudonplauke nuotaka, ir Paulas atkreipė dėmesį, kad kiekviena iš seserų mėtė konfeti savitu stiliumi.

Ketė tai darė metodiškai, tiksliai nusitaikydama, išnaudodama savo ūgį ir ilgas rankas. Ir jai beveik kaskart pavykdavo švystelėti pilną saują konfeti jaunavedžiams tiesiai ant galvos ar krūtinės.

Džesika pasižymėju tuo žaviu moterišku metimu iš apačios. Ji visą laiką kikeno, vis prišokdama pernelyg arti ir netikėtai pažerdama saujelę blizgučių jiems į akis.

Megė tiesiog šėlo kaip laukinė, apiberdama ir nuotaką, ir jaunikį, ir visus svečius, kurie stovėjo bent kiek arčiau jų, ir dar ragino mergytes — Popę ir Mažąją Vei — surinkti ant žemės nukritusius popierėlius ir juos vėl mesti į orą, kol konfeti susimaišė su lapais ir kitokiais niekučiais, ir jos galop turėjo liautis.

Kai juokas aprimo ir automobilis jau laukė, ir visi jau buvo atsibučiavę, trys Džeko Džuelo dukterys apkabino savo tėtį ir pasiruošė jį išlydėti.

Jis pažvelgė į jas su ašaromis akyse ir Ketei pasirodė, kad jis ruošiasi padovanoti joms vieną paskutinę mintį, tarti keletą žodžių — apibendrinti viską, ką jie kartu patyrė ir kiek daug jam visa tai reiškė. Tačiau tai, ką jis pasakė, ji dar ilgai prisiminė.

— Dabar jūs visos turite savo šeimas, — tarė jis joms.

Ir kol jos mojavo ir stebėjo pamažu tirpstančius automobilio žibintus, Ketė suprato, kad ji visą laiką klydo.

Ketė visą laiką galvojo, kad jai reikia laisvės, bet dabar ji tik pamatė, kad ji visą laiką troško vieno — kad jie būtų tikra šeima.

Ir dabar, stovėdama su seserimis ir žiūrėdama į nuvažiuojantį pasitikti naujojo gyvenimo tėvą, ji suvokė, kad jie visą laiką buvo tikra šeima. Galbūt ne ideali šeima, kurios visi nariai būtų laimingi ir egzistuotų, ir ne tokia šeima, kurią filmuotum sausų pusryčių reklamoms.

Bet vis tiek tikra šeima, kurios nariai mylėjo ir palaikė vienas kitą, kurie netgi mėgo vienas kitą, pajėgūs padėti vienas kitam bet kokioje bėdoje, netgi nepaisant visų pasikeitimų, kurie buvo neišvengiami metams bėgant.

Jie žingsniavo į šiaurę, Regento parko kryptimi, kai Megei paskambino dėl motinos. Negausus vestuvininkų būrelis sustojo, iš Megės veido išraiškos supratę, jog atsitiko kažkas baisaus.

Džesika nešė Mažąją Vei, Ketė vedėsi Popę už rankos, o Megė nešėsi rankoje savo batelius. Jos kojos nebuvo pratusios prie aukštakulnių. Paulas su Roriu ėjo kiek atsilikę, tarsi du šeimos tarnai, ir stūmė vaikiškus vežimėlius. Juose sudėti į sidabrinį popierių suvynioti vestuvinio torto gabalėliai spindėjo vėlyvos popietės saulėje.