Тони Парсонс - Šeimos keliu

Moteris išsitiesė. Be jokių abejonių, ji galėjo atrodyti gana grėsmingai kokioje nors svarbioje konferencijoje. Tačiau su jūrų ežio spyglių puokšte savo sėdynėje ji neatrodė taip jau įspūdingai.

— Prašau, neįsižeiskite, bet ar jūs esate tikra gydytoja? — pasiteiravo ji. — Ar tik kokia nors — nežinau — viešbučio medicinos sesuo?

Megė nusišypsojo.

— Aš esu tikra gydytoja. Bet jeigu jūs esate nepatenkinta mano diagnoze, prašom, kvieskite taksi ir paprašykite, kad jus nuvežtų į Karalienės Elžbietos ligoninės traumatologijos skyrių Bridžtaune.

Moteris atrodė pritrenkta.

— Į vietos ligoninę?

— Karalienės Elžbietos ligoninėje dirba puikūs specialistai. Tegul jie jus apžiūri ir pateikia savo nuomonę apie jūsų sėdynę.

Dirstelėjusi pro langą, ji dar pamatė, kaip nardytojų valtis sustojo prie kranto. Žmonių figūros šlapiais kostiumai sušoko į seklų vandenį. Kirkas buvo tarp jų. Gerai. Jie galės kartu papietauti. Megė nusišypsojo moteriai:

— Linkiu maloniai praleisti likusią atostogų dalį. Tikiuosi, jog jau netrukus pasijusite geriau.

Nardymo centras buvo tolimajame viešbučio paplūdimio pakraštyje. Megė perėjo per erdvų vestibiulį, mandagiai atsakinėdama į viešbučio personalo pasveikinimus, ir nusileido žemyn, ant smėlio. Gaivus jūros vėjo gūsis dvelktelėjo tiesiai jai į veidą, ir ji giliai įkvėpė. Taip, tai buvo geresnis gyvenimas.

Bet priėjusi prie nardymo centro, ji pamatė Kirką sėdintį ant smėlio su mergina šlapiu kostiumu.

Ji atrodė panaši į vieną tų švedžių, kurių daug atvažiuodavo į salą — sportiška, nepriklausoma ir daug jaunesnė, nei Megė galėjo prisiminti save esant. Kirkas palinko link jos ir nubraukė šlapią šviesių plaukų sruogą nuo merginos veido, ir tai privertė Mėgę sulaikyti kvapą. Kol jie jos nepamatė, Megė apsisuko ant kulnų ir grįžo atgal per paplūdimį.

Tada ji nuvažiavo į rytinę salos pakrantę, pasistatė savo Vitara ant kalvos virš Batšebos ir praleido keletą valandų stebėdama, kaip Atlantas daužosi į akmenines uolas.

Ji negalėjo važiuoti namo iškart.

Dar neatėjo laikas perimti Popę iš auklės.

Skrydis iš Pekino į Londoną trunka dešimt valandų.

British Airways mergina, registravusi keleivius į reisą, matyt, pajuto silpnybę Mažajai Vei, kuri be jokių pastangų iš žavaus kūdikio pamažu virto simpatinga mergyte. Nes netrukus jie visi maloniai nustebo sužinoję, kad buvo perkelti į verslo klasę.

Džesika svajojo, kaip ji, apkabinusi savo mažylę, ramiai siurbčios šampaną pakeliui namo. Bet tai greičiau priminė keliavimą su laukine beždžione.

Mažoji Vei klykė pakilimo metu. Ji kaukė iš pasipiktinimo, kai jai uždraudė patekti į lakūnų kabiną. Praėjus trims mėnesiams nuo jų pirmojo susitikimo, ji pamažu darėsi įgudusi vaikščiotoja ir mėgo tai daryti kiekviena proga.

Ir nors Paulas supo, laikė ant rankų, ramino ją, ji liejo savo graudžias ašaras aukštai virš juodų Mongolijos kalnų, kuriuose laikas bėgo atgal ir diena, atrodė, trunka amžinai.

— Viešpatie, — sumurmėjo storas verslininkas, paragavęs vienu stiklu per daug nemokamo bordo.

Paulas, laikydamas Mažąją Vei, perbalusiu iš pykčio veidu, pasisuko į jį.

— Kūdikiai turi teisę verkti, supratai? Kūdikiai turi teisę verkti. Atleisk, bičiuli, jei ji trikdo tavo ramybę, bet kūdikiai turi teisę verkti. Ir jeigu tu turi ką nors pasakyti apie mano dukterį , klok viską man, o neburbėk sau po nosimi. Sakyk tai man arba iš viso patylėk. Supratai?

Išsigandęs verslininkas pasislėpė po savo Džonu Grišamu. Paulas nusisuko ir drebėdamas iš susijaudinimo vėl ėmėsi supti Mažąją Vei.

Džesika niekada nematė jo tokio pikto. Jis buvo švelnus, ramus vyras — tai buvo viena priežasčių, dėl kurių ji pamilo jį.

Bet užteko storam verslo klasės keleiviui pasiskųsti Mažosios Vei verkimu, ir Paulas atrado savo viduje tiek nuožmumo, kiek ji niekada nebuvo mačiusi anksčiau.

Ir juokingiausia buvo tai, kad Džesikai tokia jos vyro reakcija pasirodė visiškai natūrali.

Dvidešimt penktas skyrius

Tai — uraganų šalis.

Jie užgimsta kažkur į rytus nuo Barbadoso ir gali užklupti bet kada tarp birželio ir lapkričio. Tiesa, paprastai jie aplenkia salą, praūždami į šiaurę nuo jos. Bet ne visada.

Megė pasistatė savo Vitara ant kalvos virš Houltauno. Ji buvo ką tik pasiėmusi Popę iš Plantacijų klubo vaikų darželio. Mažylė dabar laiminga žaidė savo vaikiškoje kėdutėje su violetiniu dinozauru, vardu Barnis. Megė pažvelgė į virš jūros besitelkiančius debesis, kurie darėsi visai juodi.

Per dangų besiritantys debesys sukosi link kranto, pro atvirą automobilio langą pasipylė lietus. Vėjas palmių šakose šėlo vis grėsmingiau.

— Nežinau, ką mums daryti, Pope, — sumurmėjo ji sau po nosimi. — Net nežinau, ar mums verta mėginti grįžti namo.

Gatvės sparčiai tuštėjo. Vietiniai rinkosi savo vaikus, uždarinėjo langines ir slėpėsi. Sena moteris su mažu vaiku po viena pažastimi ir jaunikle ožkyte po kita, pabeldė į Megės automobilio langą.

— Norite apsistoti pas mus, mis? Kol viskas praeis? Panašu, kad šitas mūsų neaplenks.

— Ačiū, bet aš pamėginsiu grįžti namo.

Moteris linktelėjo ir nuskubėjo.

Megė paleido variklį ir lėtai nusileido iki Sent Džeimso ribos, bijodama paslysti ant kelią nuklojusių nuplėštų palmių lapų ir cukranendrių. Vėjas vis grėsmingiau stūgavo medžių viršūnėse ir tik dabar ji išsigandusi suvokė, kad jai neužteks laiko grįžti atgal į Rridžtauną.

Ji užmetė akį į galinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė Popę, ramiai besišnekučiuojančią su savo dinozauru. Galbūt, būdama viena, ji rizikuotų lėkti namo, bet tik ne su kūdikiu ant užpakalinės sėdynės. Megė nusprendė prisiglausti viename iš viešbučių ir ten sulaukti, kol uraganas praūš arba, pralenkęs jas, pasuks Martinikos ir Dominikos kryptimi.

Ji jau buvo beveik viešbutyje, kai pamatė nardytojų valtį. Ją, matyt, netikėtai užklupo audra. Arba, galbūt, ji buvo išplaukusi į vieną atokesnių nardymo vietų ir dabar neužtikrintai yrėsi per bangas atgal į krantą. Jos raudonai balta vėliava pašėlusiai plaikstėsi vėjyje.

Ar tai jo valtis? Megė pajuto, kaip jos širdis suvirpėjo.

Ji pastatė automobilį ir greitai iškėlė Popę iš kėdutės. Viešbučio vestibiulis buvo beveik tuščias, tik prie registratūros stoviniavo viena Megės pažįstama mergina.

— Pasaugok ją penkias minutes, gerai?

Megė įbruko Popę jai į rankas. Popei tas nepatiko, bet netrukus ji jau šypsojosi, merginai pradėjus girti jos violetinį dinozaurą.

Megė nuslidinėjo per šlapias akmenines vestibiulio grindis į paplūdimį. Ant nedidelio lauko baro prie baseino jau buvo nuleistos medinės žaliuzės. Mėlynas paplūdimio skėtis prasirideno pro pat ją ir staiga pakilo į orą. Ji pažiūrėjo į jūrą ir apmirė iš baimės. Nardymo valtis buvo dingusi.

Vos galėdama paeiti, Megė nuklampojo per smėlį nardymo centro link. Nuo vėjo jos akys prisipildė ašarų, jos nuogas kojas degino smėlis.

Nardymo centras atrodė apleistas. Vandens motociklai, baidarės, ryškios burlenčių burės — viskas buvo iškelta į krantą, toliau nuo audros. Bet jis nebuvo užrakintas ir viduje kažkas judėjo. Ten ji ir pamatė jį su ta pačia turiste iš Švedijos. Neapšviestame nardymo centre, tarp bet kaip suverstų tuščių bakų, šlapių kostiumų ir susipynusių guminių vamzdelių.

Jie jau buvo baigę. Abu vėl buvo su marškinėliais ir šortais, ir netgi nelaikė vienas kito. Bet Megė nenorėjo savęs apgaudinėti. Ji žinojo, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad ji ir vėl liko viena — vienui viena su savo dukterimi.