— Turėjau gerą mokytoją, — atkirto Ketė.
Tada ji prikando lūpą. Ji prisiminė tuos kelerius metus, kuriuos jos motina praleido su jomis. Ji niekada nedaužė lėkščių, bet užtat labai mėgo mėtyti batus. Ketei nesinorėjo, kad šiandieną jos motina pradėtų mėtyti batus. Ji buvo ligota moteris, ir Ketė norėjo kuo greičiau grįžti namo, atsigulti ir jausti, kaip jos kūdikis tyrinėja savo mažo pasaulėlio ribas.
— Žinai, ką su juo daryti? Reikia jį pakaitinti...
Olivija kilstelėjo ranką.
— Aš nesu tavo senmergė tetulė iš Braitono. Dieve mano. Mano karta sukūrė jūsų kultūrą.
— Tai nėra mano kultūra.
Ketė apsisuko eiti.
— Aš tikrai dėkinga už tai, — pasakė Olivija. Jos balsas suminkštėjo, pirštai bėgiojo degtukų dėžute. — Kad atėjai čia. Kad tai padarei. Žinau, kad praėjo daug laiko. Aš matausi su tavo seserimis. Bet su tavimi — niekada.
Ketė atsigręžė į ją.
— Na, tai greičiau tavo nuopelnas, ne mano. Ir nepasidaryk per daug sentimentali. Aš tai darau tik todėl, kad Megė manęs paprašė.
— Man jūs visos esate labai gražios.
— Ką?
— Jūs trys. Tu ir tavo seserys.
Ketė nusijuokė.
— Megė daili. Džesę dar galėtum pavadinti gražia. Bet tik ne mane.
— Nenuvertink savęs, mieloji. Tu turi nuostabias kojas. Aš turiu draugą — jis psichoterapeutas — ir jis mano, kad kaip tik tame ir yra dalis problemos. Man sunku. Mano dukterys virsta nuostabiomis moterimis kaip tik tada, kai man viskas pradeda važiuoti žemyn. Nuostabios mergaitės, išaugusios į nuostabias moteris. Mano mergaitės.
— Tavo mergaitės?
Ketė staiga nutilo ir motinos pareiškimas pakibo tyloje, kuri tarsi sakė: Tu neturi teisės taip mūsų vadinti.
Olivija paskersakiavo į Bjauriojo Deivo telefono numerį. Jos rankos drebėjo. „Ji sena moteris, — toptelėjo Ketei. — Kada mano motina tapo sena moterimi?“
— Sunku, kai jų nebėra. Megė Barbadose. Džesika niekaip negrįžta iš tos prakeiktos Kinijos. Kiek laiko ji dar bus ten?
— Neabejoju, kad jos atsiųs tau bent po atviruką.
— Juk tu žinai, kam man to prireikė, ar ne? Tu žinai, kodėl aš tampu narkotikų vartotoja mano gyvenimo saulėlydyje?
— Megė man pasakojo. — Pauzė. — Man labai gaila.
— Tikrai?
— Žinoma, kad taip. Niekam to nelinkėčiau.
— Nenusigręžk nuo manęs, Kete. Tas specialistas, kurį man rekomendavo Megė, niekam tikęs. Skausmas tik stiprėja. Kaip ir drebulys. Ir žinai, kas yra juokingiausia? Ši liga nesutrumpina tau gyvenimo. Raumenys nebeklauso, tu purtaisi kaip lapas, ir tampi akla kaip šikšnosparnis. Bet tai nenuvaro tavęs į kapus. Esi priversta su tuo gyventi.
„Žiaurus pasaulis, — pagalvojo Ketė. — Tik paklausk savo vaikų, nuo kurių pati pabėgai.“ Bet buvo sunku nekęsti motinos tokią dieną. Sunkiau, nei bet kada.
— Aš tikiuosi, kad šitai bent šiek tiek palengvins tavo kančias, — pasakė ji, rodydama į cigarečių pakelį. — Tikrai.
Tik staiga Olivija sugriebė jos ranką. Jos ilgi, kaulėti pirštai susmigo Ketei į kūną kiek žemiau alkūnės. Tai priminė tą tvirtą suspaudimą, kuriuo paprastai nutveriamas užsiožiavęs vaikas, besirengiantis padaryti tai, ko netrukus pats gailėsis. Fizinio kontakto su motina netikėtumas atėmė jai žadą.
— Aš labai bijau to, kas su manimi dabar bus, — ištarė Olivija maldaujamai. — Man baisu net pagalvoti, kokiu žmogumi aš pavirsiu. Man reikia, kad manimi kas nors rūpintųsi. Man reikia tavęs , Kete. Aš daugiau nieko neturiu.
Ketė spoksojo į savo motiną.
„Jeigu ji būtų paprašiusi pagalbos prieš dvidešimt metų, galbūt tada jos dar būtų turėjusios šansą. Bet dabar jau per vėlu, — galvojo Ketė. — Seniai jau per vėlu.“
Kiek įmanydama švelniau Ketė pabandė išsilaisvinti iš motinos gniaužtų. Bet Olivijos ranka dar stipriau susigniaužė, ir Ketės širdis suvirpėjo iš baimės. Tą akimirką jai pasivaideno, kad praeitis jos jau niekad nebepaleis, senos žaizdos niekados neužgis, ir jai amžinai nepavyks išsilaisvinti iš praeities griuvėsių.
Jų akys susitiko. Olivijos balsas buvo švelnus, bet gniaužtai neatsileido.
Tai nebuvo nukaršusios senės sugriebimas. Jis buvo kupinas plieninio ryžto ir fizinės jėgos. Sukandimas plėšrūnės, įpratusios gauti, ko nori, pajungti pasaulį savo valiai. Ketė girdėjo, kaip daužosi jos širdis, jautė motinos kvepalų aromatą, matė, kaip šiai senai moteriai pradeda trūkti kvapo. Motinos nagai smigo vis gilyn jai į kūną. Ketė jautė, kaip penki skausmo taškeliai susilieja į vieną ir jos ranka pradeda tvinkčioti. Ji niekada taip ir nepaleis manęs, — toptelėjo Ketei.
— Pasilik su manimi, Kete, — pasakė Olivija. — Nejaugi nori, kad aš tavęs maldaučiau?
Bet, dabar jau tvirčiau, Ketė sugriebė motinos ranką už riešo ir stipriai truktelėjo ją žemyn. Abi moterys atatupstos žengė po žingsnį atgal, tolyn viena nuo kitos, tarsi galiausiai būtų užbaigusios kažkokį senovinį ritualinį šokį.
— Aš ne tokia, — atsakė Ketė.
Kai Paulas pamatė, kad Baresi Brothers salonas užrakintas ir skendi tamsoje, jis liepė taksi vairuotojui palaukti. Vis dar ūžiančia nuo skrydžio galva, jis paspaudė skambutį ir prisispaudė veidu prie stiklo. Akimirkai Kinija iškilo jo sąmonėje kaip koks sapnas. Ekspozicija lange atrodė taip pat, kaip ir paliko prieš mėnesį. Penkios savaitės ir nė vieno parduoto automobilio? Kažkas čia buvo ne taip.
Jis buvo išvykęs per ilgai. Dabar jis tai suprato. Bet įvaikinimo procedūra užtruko, ir jie vis dar nebuvo visateisiai tėvai.
Paulas vėl sėdo į taksi ir pasakė vairuotojui Maiklo namų adresą. Kol taksi automobilis lėtai šliaužė perpildytu Holovėjaus keliu, Paulas pajuto į širdį besismelkiančią baimę.
Jis buvo visai išmetęs iš galvos Londoną ir darbą, ir tai buvo klaida. Bet kitaip jis nebūtų pajėgęs susidoroti su visomis kliūtimis, kurias jie buvo priversti įveikti, kad Mažoji Vei pagaliau galėtų grįžti namo.
Nesibaigiantys interviu įvaikinimo agentūroje, našlaičių prieglaudoje ir Didžiosios Britanijos ambasadoje. Visas jų gyvenimas po mikroskopu — jų finansinė padėtis, rekomendacijos su charakteristikomis, jų patirtis su vaikais, jų tinkamumas įvaikinti. Kiekvienas dokumentas — kiekviena ataskaita, kiekvienas įvertinimas, kiekviena rekomendacija — turėjo būti išverstas į anglų ir kinų kalbas ir viskas užtruko ilgiau, nei tikėtasi.
Vienintelis dalykas, neleidęs jiems išprotėti nuo visos biurokratijos ir laukimo, buvo tos stebuklingos dienos, kai jiems būdavo leidžiama pasiimti Mažąją Vei pasivaikščioti jos naujoje vaikštynėje po Vasaros rūmus, Pekino zoologijos sodą ir Tiananmenio aikštę, kurioje galėjai pamanyti, jog vaikštai mėnulio paviršiumi — tokia ji buvo didžiulė. Jie stumdavo Mažosios Vei vežimėlį, kol ji užmigdavo, nekreipdami dėmesio į suglumusius turistų ir pašaipius vietinių žvilgsnius.
Dabar jie laukė galutinio Kinijos valdžios pritarimo, leisiančio prašyti laikino Didžiosios Britanijos paso Mažajai Vei. Mintis, kad jie gali prarasti ją dabar, buvo beveik nepakeliama. Paulo galvoje paprasčiausiai neliko vietos nerimui dėl brolio ar verslo rūpesčiams. Bet taksi automobiliui sustojus prie Maiklo namo, jo širdis smarkiai plakė, o galva karštligiškai mėgino atsigriebti už prarastą laiką.
Maiklas atidarė duris, mūvėdamas vienomis trumpikėmis ir vilkėdamas nešvarius marškinėlius. Jis buvo nesiskutęs ir apsiblaususiomis akimis. Apkabinęs Maiklą, Paulas pajuto, kad brolio kvėpavime yra kažkas metalinio. Jis nusekė paskui Maiklą į vidų. Televizorius rodė kažkokią dieninę televizijos programą. Oras buvo tvankus ir pridvisęs.
Читать дальше