Тони Парсонс - Šeimos keliu

Keturi milijonai mergaičių prieglaudose dėl vieno vaiko politikos.

Ir vis dėlto visur nuo Tiananmenio aikštės iki Pekino McDonald’s jie matė ir kitą tos politikos pusę — storų, išpopintų vaikų, kurie buvo bene labiausiai lepinami visoje Azijoje. Tai buvo mažieji Kinijos imperatoriai. Ir tik dabar Džesika prisiminė, jog visi tie mažieji imperatoriai buvo berniukai.

Iš priešingo kambario galo prie jų priėjo seselė.

— Jūs norite kūdikio? — paklausė ji.

— Širdingai ačiū jums, bet mes užsukome tik pasidairyti, — atsakė Paulas. — Džesika, mes pavėluosime į lėktuvą.

— Labai sunku turėti kūdikį dabar, — pasakė seselė, tarsi neišgirdusi jo. — Atvyksta daugybė vakariečių. Galvoja, kad lengva. O, važiuoti į Kiniją, lengvai gauti kūdikį. Bet tai nėra lengva. Daug popierizmas. Reikalinga tinkama agentūra. Vadinasi tarptautinė vaikų programa.

Saimonas atsikrenkštė.

— Aš turiu, — pasakė jis.

Džesika ir Paulas sužiuro į jį.

— Tu vykdai įvaikinimo programą? — nesuprato Džesika.

— Aš žinau. Galiu supažindinti.

— Net neabejoju, kad gali. Žinoma, už apvalią sumelę.

Saimonas skėstelėjo rankomis.

— Visiems reikia valgyti.

— Džesika, nejaugi tu nematai? Mus mėgina apiplėšti vidury baltos dienos! Aš neturėčiau nieko prieš, jeigu tai tebūtų kokia nors Mingo vazos imitacija ar nefritinė drakono statulėlė ant židinio. Bet tik ne vaikas, Džes. Tik ne tai.

Jis bejėgiškai skeryčiojosi nesibaigiančio praėjimo tarp lovyčių gale. Lovytės buvo senamadiškos ir sunkios. Jose gulintys kūdikiai buvo suvystyti tvirtai, nelyginant egiptiečių mumijos, — jų rankos buvo tvirtai prispaustos prie šonų. Augesni mažyliai turėjo plyšį kelnių užpakalinėje dalyje, pro kurį kyšojo jų nuogi užpakaliai, žymiai palengvinantys jų tualetinius reikalus. Ir Džesika negalėjo nustoti šypsojusi, nes jie buvo tokie gražūs! Rimti, mažyčiai angelėliai migdolinėmis akimis, kai kurie iš jų — su styrančiais ant pakaušio anglies juodumo plaukų kuokštais, panašiais į Elvio skiauteres.

Paulas papurtė galvą. Negalima tiesiog imti ir parsivežti kūdikio po atostogų. Taip niekas nedaro. Tai — beprotybė.

— Nepamirškite, kad turite reikalų su dviejų šalių vyriausybėmis, — pridūrė seselė.

— Ei, lukterkite minutėlę, — pasakė Paulas. — Niekas nesakė, kad...

— Jūsų vyriausybė ir Kinijos vyriausybė. Reikalingi patikrinimai. Vizos. Leidimai. Ne taip lengva. Ne taip lengva, kaip vakariečiams atrodo.

— Aha, bet agentūra gali padėti, — Saimonas pasakė Džesikai. Jis jau prarado viltį dėl Paulo.

Bet Džesika nesiklausė nė vieno iš jų.

Ji jau ėjo prie maždaug devynių mėnesių mergytės, netvirtai stovinčios savo lovytėje. Ji stovėjo įsikibusi į lovytės virbus, pačiame kambario gale.

Džesika pamatė, kaip ji žnektelėjo ant savo sėdynės, tada vėl liūdnai prisitraukė į viršų. Ir vėl nukrito. Ir vėl atsistojo.

Netrukus jie visi jau stovėjo prie mažylės. Paului ji priminė vieną iš tų komiksų apie ateivius herojų — didelės plačiai įstatytos akys, maža burnytė ir dar mažesnė nosytė, kurią komiksų kūrėjai pradžioje buvo, matyt, visai užmiršę. Ši mažytė nosytė bėgo.

— Tai Mažoji Vei, — pasakė seselė.

— O kas nutiko Didžiajai Vei? — paklausė Paulas.

— Didžioji Vei išvažiavo į Šenjangą.

— Šenjangą? Kur tai yra?

— Šenjangas — tai miestas šalies šiaurėje. Dungbėjaus krašte. Maždaug dešimt milijonų gyventojų.

„Na ir šalelė, — pamanė Paulas. — Įdomu, kiek joje milijoninių miestų, apie kuriuos mes net negirdėjome? “

Džesika negalėjo atitraukti akių nuo Mažosios Vei. Vaikas maldaujamai pasižiūrėjo į ją, tada į Paulą. Paulas greitai atitraukė žvilgsnį nuo tų didelių plačiai įstatytų akių ir palietė žmonos ranką, tarsi bandydamas prižadinti ją iš miego. Jiems jau buvo metas eiti.

— Žinau, Džes. Aš žinau, kaip tu jautiesi. Aš tikrai žinau. Šis vaikas — tragiškas.

— Ar ji nors kiek tragiškesnė už mane? Norėčiau tai sužinoti.

— Džese, atsipeikėk! Nori padėti badaujantiems milijonams? Paaukok jiems pinigų. Išrašyk čekį. Aš rimtai. Supranti — remk ją. Šie žmonės vargšai. Jie bus dėkingi už tavo pagalbą. Paskambink į Oxfam. Užpildyk tiesioginio debeto formą. Pervesk nedidelę sumelę kiekvieną mėnesį. Tai bus geras dalykas. Bet tai yra daugiausia, ką tu gali padaryti.

— Žinai, kodėl jie neverkia, Paulai? Nes jie nėra mylimi. Nėra prasmės verkti, jeigu esi nemylimas. Nes niekas vis tiek neateis.

Paulas matė, kaip Džesė pasilenkė virš lovelės ir pakėlė Mažąją Vei.

Džesika švelniai palietė mažylės galvą, aiškiai vildamasi, kad ji pasidės ją ant krūtinės — kaip tai darydavo Popė, jos tetai panašiai ją palietus. Bet Mažosios Vei galva ir toliau styrojo stačiai iškelta. Ji smalsiai apžiūrinėjo du didžianosius rausvaodžius.

— Tai tu buvai tasai, kuris kalbėjo apie įvaikinimą, — priminė Džesika.

— O tu buvai toji, kuri sakė, jog verčiau įsigis katę, — atkirto Paulas.

— Pažvelk į ją, — pasakė Džesika. — Tik pažvelk į ją, Paulai. Šiam vaikui juk taip reikia kažkieno meilės. Ir pažvelk į mane. Tik pažvelk į mane. Aš juk taip noriu būti kažkieno motina. Viskas taip paprasta.

Paulas, netekęs žado, spoksojo į jas. Tai buvo beprotybė.

Bet jis matė, kaip Mažoji Vei uždėjo savo mažą rankelę Džesikai ant krūtinės, ir tasai ledo gabalas, įstrigęs kažkur giliai jo viduje, pamažu pradėjo tirpti.

Galbūt jo žmona ir teisi.

Galbūt iš tiesų viskas yra taip paprasta.

KETVIRTOJI DALIS Gimusi pačiu laiku

Dvidešimt trečias skyrius

Kai mažylė pagaliau užmigo, Megė gulėjo lovoje atmerktomis akimis ir vaizdavosi girdinti abiejų salos krantus skalaujančių vandenynų ošimą.

Ji žinojo, kad tai neįmanoma. Jų butas buvo Bridžtaune, vakarinėje salos dalyje, kur ji teikė medicininę pagalbą nelaimėliams turistams, apsistojusiems prabangiuose Sent Džeimso viešbučiuose Karibų jūros pakrantėje.

Bet Megei patiko mintis, kad ji gali girdėti ir kitą jūrą — tą, kuri skalauja jos mėgstamą priešingą salos krantą. Ten, kur Atlanto vandenynas plakė milžiniškas bangas į Batšebos uolas ir rytinį Barbadoso krantą, nebuvo nei prašmatnių viešbučių, nei gausybės turistų.

Sala, skirianti dvi jūras. Ji niekada nieko panašaus nebuvo mačiusi. Įdomu, kiek turistų, užtvindžiusių vakarinį Barbadoso krantą, apskritai žinojo apie atšiaurų rytinės pakrantės grožį? Barbadose ji rado viską, ką buvo apie jį girdėjusi — baltą smėlį, laukines palmes ir amžiną saulę. Bet ši sala turėjo ir kitą veidą — neprijaukintą ir nenuspėjamą, kurio niekada nepamatysi kelionių žurnaluose.

Jį matydavai nebent The Advocate ir The Nation puslapiuose — narkotikai, ginkluoti susirėmimai. Jį girdėdavai ir nakties vėjyje. Salos širdis buvo laukinė.

Buvo sunku gyventi taip toli nuo seserų ir jų nebuvimas paliko skausmingą tuštumą jos kasdieniame gyvenime. Ji ilgėjosi jų skambučių, ritualinių pusryčių Smitfilde, žinojimo, kad jos yra šalia, vos už kelių metro stotelių. Ji ilgėjosi tų pasiaukojimo valandų, kurias Džesika skyrė Popei, ilgėjosi tvirtybės teikiančio Ketės buvimo šalia.

Visą laiką, kiek galėjo save prisiminti, Megė laikė save savarankiška. Ir tik išvažiavusi gyventi į užsienį ji pamatė, kad visas jos savarankiškos mažosios sesutės įvaizdis laikėsi ant besąlygiško jos šeimos palaikymo. Bet Megė atvyko čionai pradėti naują šeimą. Jai būtų labiau patikę, jei jos mažylę kas nors būtų prižiūrėjęs iš meilės. Bet ten, kur meilės nebuvo, turėjo pasitarnauti Barbadoso doleriai. Popė jau ėjo į Plantacijų klubo vaikų darželį Houltaune, be to, Megė dar ieškojo ir auklės. Pirmą kartą gyvenime jai nereikėjo nerimauti dėl pinigų.