Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Nori grapos? — pasiūlė Maiklas, siekdamas ant kavos staliuko stovinčio butelio.

— Ar šiek tiek ne per anksti?

Maiklas tik truktelėjo pečiais ir įsipylė sau. „Italų kalboje nėra žodžio alkoholikas“, — sakydavo jų tėvas.

Paulas apsidairė po svetainę. Klo maniežas vis dar buvo čia, pilnas žaislų. Bet ten, kur kažkada buvo senas Teletabių kilimas, dabar pūpsojo kalnai alaus skardinių ir neskalbtų drabužių.

Paulas pakėlė Klo pingviną ir paspaudė mygtuką, įtaisytą ant jo sparnelio. Bet pingvinas nebeveikė.

— Kur Naoko ir mažylė?

Maiklas susmuko ant sofos.

— Osakoje, — burbtelėjo jis, nusukdamas akis į plyšaujantį televizorių.

Paulas paėmė pultelį ir išjungė televizorių.

— Jos išvažiavo atgal į Japoniją?

Maiklas pažvelgė į savo brolį ir linktelėjo. Paulas atsisėdo šalia brolio ir, stipriai stipriai jį apkabinęs, sūpavo jį taip, lyg jie būtų dar vaikai ir Maiklas būtų ką tik pralaimėjęs savo pirmąsias muštynes.

— Aš tau sakiau/Maiklai, — tarė Paulas. — Aš tau Sakiau, kas atsitiks.

— Negali manęs kaltinti tuo, kad aš turėjau daug moterų, — pasakė Maiklas, smaugiamas sielvarto. — Aš tik turėjau viena daugiau, nei man buvo leista. Viena daugiau, nei yra normalu.

Pasišlykštėjęs Paulas paleido savo brolį. Grapos smarvė smogė jam tiesiai į veidą.

— Galbūt ji dar sugrįš.

Maiklas pasirausė ant kavos staliuko, pakėlė nuo jo sunešiotas kareiviškas kelnes, ir pagaliau surado popierius, kurių ieškojo. Jis padavė juos Paului. Tai buvo laiškas iš advokato. Šalti formalūs žodžiai plaukė prieš Paulo akis. Neprideramas elgesys. Gera finansinė padėtis. Paraiška dėl skyrybų. Bendras namas.

— Man labai gaila, Maiklai.

„Man taip niekada neatsitiks, — mąstė Paulas. — Taip gali nutikti tik tokiems vyrams, kaip mano brolis.“

— Niekada negali žinoti, — pasakė Maiklas, tarsi skaitydamas jo mintis. — Mes niekada nebūsime tokie, kaip mūsų tėtis. Sėdėti namie kiekvieną vakarą? Būti laimingam su viena moterimi? Aš žinau, kad tu laikai mane netikėliu.

— Aš myliu tave, tu netikėli.

— Taip, bet tu manai, kad aš esu blogas vyras. Bet aš nesu toks, Paulai. Tai gali nutikti kiekvienam. Tai gali nutikti ir tau.

— Maiklai, aš netrukus grįšiu. Aš labai dėkingas tau už tai, ką tu padarei dėl manęs, kai buvau išvažiavęs. Jeigu tik galėtum prasilaikyti dar truputį.

— Nusprendžiau šiandien paimti laisvą dieną, — jis paėmė pultelį ir nukreipė jį į televizorių. Užgriaudėjo prasta muzika ir laukinis juokas. — Verslas paskutiniu metu visai nejuda.

— Nieko baisaus. Elkis taip, kaip tau atrodo geriausia. Klausyk, Maiklai. Visų mano kortelių limitai viršyti. Mes gyvename Pekine, ir ten ne pigiau nei Londone ar Honkonge. Bet dar po poros savaičių aš grįšiu su Džesika ir kūdikiu. Ar tu tikras, jog pratempsi iki tol?

Maiklas prisipylė savo stiklinę.

— Jokių problemų, — pasakė jis. — Nieko blogiau vis tiek jau nenutiks.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Mažosios Vei kirpčiukuose kabojo kukurūzų dribsnis.

Tai matė tik Paulas. Džesika dar vieną dieną praleido minioje prie Didžiosios Britanijos ambasados Dzianguomenvajuje. Kiekvieną mielą šios savaitės dieną ji eidavo ten pasiimti lapelio su ant jo užrašytu numeriu tik tam, kad po keleto valandų laukimo išgirstų, jog dar nėra jokių žinių. Prašymas išduoti Mažajai Vei pasą vis dar nebuvo išnagrinėtas.

Tad kukliame viešbučio kambaryje tik Paulas matė išmirkusį sausų pusryčių gabalėlį, kabantį virš nekaltos tobulybės veido.

Tai buvo tik maža akimirka jo dukters gyvenime, akimirka, kuri vieną dieną bus užmiršta amžiams, bet kol jis bus gyvas, jis ją atsimins. Jis visą laiką prisimins tą dribsnį Mažosios Vei plaukuose.

Paulas jautė, kad jis tampa kitokiu vyru. Šis vaikas privertė jį skausmingai suvokti visą gyvenimo laikinumo grožį. Paulas tapo tėvu ir jo širdis nuo šiol jau nebepriklausė jam.

Nuo šiol ji buvo jų duktė. Jie turėjo visus tai patvirtinančius dokumentus dviem kalbom. Vienintelis dalykas, kuris juos dar laikė Pekine, buvo nesibaigiančios eilės prie Didžiosios Britanijos ambasados ir ten sėdintys biurokratai. Taigi mažoji šeima, jau senokai pavargusi nuo klaidžiojimo po Tiananmenio aikštę, sėdėjo savo viešbučio kambaryje ir kantriai laukė.

Mažoji Vei nepatenkinta pradėjo muistytis kėdutėje. Paulas ją nuramino, mitriai nuvalė jos veidą, nuėmė seilinuką ir iškėlė iš kėdės.

— Laikas numigti, mano gražuole.

Laikydamas ją vienoje rankoje, jis priėjo prie lango. Trisdešimčia aukštų žemiau prigrūstos, dulkėse paskendusios Pekino gatvės aidėjo nuo pypsėjimo ir trimitavimo. Didelės rudos Mažosios Vei akys sumirksėjo jam tamsoje.

Paulas atsargiai paguldė ją ant vystymo staliuko ir patikrino vystyklą. Pasidžiaugęs, kad vystyklas švarus, jis įkėlė ją į lovytę, stovinčią prie lovos Džesikos pusėje. Tada nuėjo prie CD grotuvo, kuris glaudėsi prie didžiulio plokščiaekranio televizoriaus, ir uždėjo vienintelę Mažosios Vei plokštelę.

Jie išsirinko ją prekybos centre, esančiame Amžinosios Taikos gatvėje. Vaikiškų dainelių kolekcija, kuri, rodos, nė kiek nepasikeitė nuo tų laikų, kai Paulas pats dar buvo vaikas. „Bobby Shaftoe“. „Incey Wincey Spider.“ „Bow Wow Says the Dog.“ „One, Two, Buckle My Shoe“. Galėjai pagalvoti, kad jos atėjusios iš kokio nors kito amžiaus. Visos šios dainelės apie dideles storas vištas ir kiauliaganius, ponus ir ponias, ūkanotus lietingus rytmečius ir varliuko piršlybas net Paului atrodė priešistorinės. Jis neįsivaizdavo, ar Mažoji Vei ką nors jose suprato. Tačiau vos tik išgirdusi pirmuosius „Bobby Shaftoe“ akordus, ji nurimdavo ir susiruošdavo miegoti.

Bobby Shaftoe’s getting a bairn

For to dangle on his arm

„In his arms or on his knee

Bobby Shaftoe loves me.“

Paulas atsigulė ant lovos ir užsimerkė. Iš kur atsirado šios keistos dainelės? Ar jos siekė karalienės Viktorijos laikus? Kai tapo aišku, kad Mažoji Vei stipriai pamėgo šią plokštelę, jis pažiūrėjo į bukletą, norėdamas sužinoti, kas parašė šias dainas ir kas jas atlieka. Bet jame nebuvo jokios informacijos ir rodėsi, kad tos dainelės tiesiog visą laiką buvo ten, ir jos visuomet liks ten, perduodamos iš kartos į kartą.

Svarstydamas, ar Vei vaikai taip pat, kaip ir ji, prieš miegą klausysis tų pačių žodžių ir melodijų, Paulas pats nejučia nugrimzdo į negilų miegą. Jį prikėlė į kambarį įsiveržusi Džesika, netverianti džiaugsmu ir mojuojanti raudonu Didžiosios Britanijos pasu. Paso įklijoje puikavosi paveikslėlis vaiko, kuris atrodė panašus į rožinį Budą — jo putlus veidukas stebėtinai ramiai žvelgė į pasaulį.

Visas tas bruzdesys prižadino mažylę ir Džesika, pakėlusi ją ant rankų, apipylė ją bučiniais. Paulas tuo metu trynėsi mieguistas akis ir bandė prisiminti, ką gi tokio jis norėjo parodyti savo žmonai. Bet pasižiūrėjęs pamatė, kad kukurūzų dribsnis iš mažylės plaukų jau buvo pradingęs. Ir greta Džesikos naujienų nepaprastumo jis pasijuto kvailai, mėgindamas paaiškinti tą jausmą, kurį jam sukėlė kažkoks maisto gabalėlis.

Taigi jis tik gėrėjosi savo žmona, laikančia rankose jo dukterį, ir nesitveriančią džiaugsmu. Ji išsitraukė pasą ir perskaitė mažylės vardą. Vei Džuel Barezi. Daugybė naujųjų tėvų duodavo iš Kinijos kilusiems vaikams vakarietiškus vardus, bet Džesika sakė, kad tai nėra būtina. Ji ir taip jau turėjo nuostabų vardą.