Тони Парсонс - Šeimos keliu

Visos šios tautos su savo kultūra ir istorija įsikūnijo į šią vieną mažą mergytę. Paulo širdis plyšo iš pasididžiavimo.

Mano duktė — šios planetos ateitis.

Tai nebuvo itin patogi vieta būti storam.

Žurnalo redakcijoje dirbo itin madingi jauni žmonės arba vyresni žmonės, išbuvę madingi dvidešimt metų ar ilgiau. Jaunuoliai buvo visi kaip vienas išblyškę, lyg tūkstančiai naktinių klubų būtų išbalinę jų odą, tuo tarpu vyresnieji buvo keistai nesavos spalvos. Jų odos spalva buvo beveik oranžinė ir atrodė dirbtinai patamsinta, o jų plaukų spalva buvo neabejotinai kosmetiškai pašviesinta.

Bet jie visi turėjo tą alkaną mirtinai madingų personų žvilgsnį. Jie visi nulydėjo Ketę smalsiais žvilgsniais, kol ji prakrypavo tarp stalų. Ji buvo aštuntą mėnesį nėščia, pasunkėjusi dvidešimčia kilogramų ir baisiai kompleksuojanti dėl savo naujosios eisenos — to keisto krypavimo iš vieno šono į kitą. Gaudydama orą, ji susmuko į kėdę prieš straipsnių redaktorių.

Visi nėščioms moterims skirti žurnalai ir knygos mirgėjo antraštėmis „Jūs nėščia!“, „40 nepaprastų savaičių!“ ir „Sveikiname! Jūs laukiatės!“, kuriose moters kūno pokyčiai nėštumo metu buvo piešiami taip, tarsi tai būtų kažkas nepaprasta. Visur matei paistalus apie „jūsų naujas seksualias linijas“, bet Ketė kažkodėl visai nesijautė nei nuostabiai, nei užtikrintai, nei juo labiau patraukliai.

Pirmą kartą savo gyvenime ji jautėsi senamadiška. Išsipūtusi ir gremėzdiška. Jai atrodė, kad ji visiems krinta į akis, nelyginant koks banginis lieknėjimo programoje.

Naktį jos padidėjusios krūtys vertė ją jaustis taip, lyg gulėtų lovoje kartu su dviem storais nepažįstamaisiais. Tebuvo tik viena paguoda — menki nuostabūs spyriai viduje, kurie prasidėdavo kiekvieną sykį, vos tik ji priguldavo pailsėti.

— Peržiūrėjau jūsų iškarpas, — pasakė straipsnių redaktorius. Liesas vaikinas, vilkintis retro stiliaus Adidas kostiumu. Pernelyg šaunus, kad nusišypsotų.

— Aš jausčiausi laiminga, rašydama apie bet ką kita, — pasakė Ketė, instinktyviai paglostydama savo pilvą. — Tai nebūtinai gali būti restoranų apžvalgos. Aš žinau, kad jūs jau turite vieną restoranų kritiką.

— Turite omenyje Travį, taip? Kaip jums patinka Travis?

— O, jis puikus. Man jis labai patinka. Toks... puritoniškas. Savo rašiniuose jis sugeba būti toks absoliučiai viskuo pasibjaurėjęs! Tikras talentas!

— O, taip, jis geras. — Jis pasikasė ožio barzdelę. — Aš norėčiau jums ką nors pasiūlyti. Bet šiuo metu tai būtų kiek kėbloką.

— Kodėl?

Pagaliau šypsena. Kaip anoreksijos ištikto ryklio.

— Kaip čia geriau išsireiškus? Aš negaliu duoti darbo kažkam, kas ruošiasi už pusvalandžio gimdyti. Klausykite — aš pats turiu du vaikus. Du berniukus — trejų ir vienerių metų.

Ketė pagalvojo: „Kas būtų galėjęs patikėti? Kartais atrodo, kad esu vienintelė moteris visame pasaulyje, turėsianti vaiką.“

— Netrukus jūs būsite pernelyg užsiėmusi, kad sukurptumėte tūkstantį žodžių apie kokią nors jaukią egzotišką užeigą. Nejaugi jūs to nežinote?

— Bet man reikia darbo. Aš negaliu dirbti restoranuose, nes pernelyg vėlu...

Ji sustojo. Jis nebuvo blogas žmogus. Jis sušildė ją, pasisakydamas pats turįs vaikų. Bet viskas jo skausmingoje, sumišusioje veido išraiškoje sakė viena.

Ne mano reikalas, ponia.

Ketei staiga pasirodė, jog visas dirbantis pasaulis plaukia pro šalį. Ji pasijuto baisiai sena. Ir nors šioje kontoroje buvo daug senesnių už ją žmonių, visi šie keturiasdešimtmečiai dendžiai, Ibizos veteranai ir kietasprandžiai reiveriai su savo plikais pilvais, nevaržomais gyvenimais ir dirbtinai pašviesintais plaukais kažkokiu būdu atrodė už ją jaunesni.

Ketė pakilo eiti. Keletą kartų paglostė pilvą ir tas beveik nepastebimas judesys tarsi bylojo: „Nesijaudink, mažyli. Tik nesijaudink. Viskas bus gerai.“

Popė sėdėjo savo kėdutėje ir pirštais kabino vaikišką jogurtą. Nedidelė plastikinė lėkštutė su vynuogėmis laukė jos ant stalo kaip prizas už pabaigtus pusryčius ar bent jau sėkmingą jų išterliojimą sau ant veido.

Auklė — didelė jamaikietė, vardu Meilutė — pritariamai susijuokė, kai Popė susibruko dar vieną saujelę pliurzės sau į burną.

Pradžioje Meilutė buvo viskas, ko Megė galėjo tikėtis iš auklės. Prižiūrėti Popę jai buvo kur kas daugiau negu darbas. Ji buvo nuoširdžiai pamišusi dėl šio vaiko. Megė buvo sujaudinta to, jog Meilutė netgi turėjo įrėmintą Popės fotografiją mažame svečių kambarėlyje, kuriame ji gyvendavo visą savaitę. Tik savaitgaliais ji išvykdavo pas savo didžiulę šeimą Skotland Distrikte. Meilutė buvo ideali. Buvo tik viena nedidelė problema.

Megei norėjosi, kad Meilutė neužmirštų, kuri iš jų yra tikroji Popės motina.

Ji stebėjo, kaip Meilutė kyštelėjo vynuogę Popei į burną.

— Meilute?

— Taip, ponia?

— Ar pamenate, ką mes susitarėme dėl vynuogių?

Tyla. Popė stebėjo savo motiną, tuo tarpu jos žandikauliai žiaumojo vynuogę.

— Mes sakėme — vynuoges būtina lupti.

— Daug gerų dalykų žievėje.

— Taip, bet ji dar per maža.

— Vienerių metų.

— Bet ji gimė per anksti, — pasakė Megė, pradėdama nervintis. — Mes apie tai kalbėjome daugybę kartų, ar ne? Neišnešiotų kūdikių amžius skaičiuojamas ne nuo tada, kai jie gimė, o nuo tada, kai jie turėjo gimti.

Kirkas įėjo į virtuvę. Jis užsimetė ant pečių didžiulę kuprinę su nardymo įranga ir pabučiavo dukrelę į kaktą.

— Mes išvykstame naktiniam nardymui į Sendi Kreką, — pasakė jis. — Nelaukite manęs. Sudie, Meilute.

— Sudie, misteri Kirkai.

Megė vienu šuoliu atsidūrė prie stalo ir pagriebė nuo jo sulčių pakelį.

— O kas čia?

— Obuolių sultys, — atsakė Meilutė rūgščiai ir apmaudžiai. Ji švelniai nuvalė Popės veidelį ir atsargiai iškėlė ją iš kėdutės.

— Meilute, — tarė Megė. — Šiose sultyse yra cukraus. Girdi? Cukraus. Popė geria tik obuolių sultis be cukraus. Aš maniau, kad mes susitarėme...

Jiedvi spoksojo į ją. Jos duktė ir jos auklė. Tvirtai įsikabinusios viena kitos. Absoliučiai vienodas žvilgsnis, sustingęs abiejų akyse.

Tas žvilgsnis bylojo: „Taip, visa tai labai gerai — visi tie priekaištai dėl cukraus sultyse, neluptų vynuogių ir viso kito. Bet tu juk nebūni namie visą dieną? Ar ne taip, mama?“

— Nuleiskite kelnaites, — pasakė Megė ir užsimovė porą guminių pirštinių.

Moteris atsargiai nuleido apatinę savo bikinio dalį. Vienas sėdmuo panėšėjo į dygliakiaulę — jis buvo visas padengtas daugybe juodų smulkių spyglių.

— Regis, būsite atsisėdusi ant jūrų ežio, — tarė Megė. — Galite apsimauti. Išrašysiu jums receptą vaistams nuo skausmo.

Megė pradėjo rinktis savo daiktus. Pro langą ji matė ryškias burlentininkų bures. Nardytojų valtis pamažu artėjo prie viešbučio. Raudona vėliava su balta įstriža juosta plazdėjo vėjyje. Galbūt ir Kirkas yra joje?

— Viskas? — paklausė moteris.

Tai buvo ketvirtą dešimtmetį įpusėjusi, puikiai įdegusi moteris, brangiomis pašviesintų plaukų sruogelėmis. Neabejotinai kokia nors stambi žuvis Londone. Įpratusi gauti viską, ko panorėjusi. Megė matė daug į ją panašių poilsiautojų Barbadose.

— Nuskausminamieji jums bus geriausiai, — pasakė Megė. — Bus daug geriau, jeigu tiesiog leisite šiems dygliams patiems suirti. Mėgindama juos ištraukti, tik prisidarysite dar daugiau bėdos.