Тони Парсонс - Šeimos keliu

Ir Megė pamanė, kad šioje žemėje nėra nieko vienišiau, nei likti vienui vienai su savo kūdikiu.

Baresi Brothers salono lange du treninguoti jaunuoliai su gobtuvais darbavosi prie Alfa Romeo durų. Veiksmas vyko vidury baltos dienos judrioje šiaurinio Londono gatvėje.

Paulas suglumęs stovėjo ant šaligatvio ir laukė, kol pasirodys jo brolis su beisbolo lazda ar bent jau mobiliuoju telefonu rankoje ir paskambins 999. Bet Maiklo niekur nesimatė ir du gobtuvuoti vaikinukai toliau netrukdomi dirbo savo darbą.

Paulas pabeldė į stiklą. Bet automobilio durelės jau buvo atidarytos ir signalizacijos garsas užgožė visus jo protestus. Kol jis įžengė į saloną, jaunuoliai jau sėdėjo automobilyje ir mėgino paleisti variklį.

— Ei! Aš paskambinau policijai, šunsnukiai!

Jie piktai nužvelgė jį iš po savo gobtuvų ir staiga šoko lauk iš automobilio. Paulas jau buvo prie pat automobilio, kai jie metėsi į jį. Vienas iš jų grėsmingai užsimojo laužtuvu, ir Paulas pabūgęs atsitraukė atgal. Tada jie pabėgo, ir jis net nemėgino jų sustabdyti. Likęs vienas, jis apsidairė po apiplėštą saloną.

Buvo likę tik du automobiliai. Suniokotas Alfa Romeo ir senas Maserati. Du ferariai ir Lamborghini Gallardo buvo dingę. Pusės jų asortimento trūko — gerosios, pasakiškai brangios pusės. Ji buvo arba parduota, arba pavogta. Jie buvo arba turtingi, arba žuvę.

Jis rado savo brolį kontoroje, pasliką išsitiesusį ant grindų, su tuščiu grapos buteliu rankoje.

Paulas atsiklaupė ir papurtė jį.

— Kur mūsų automobiliai, Maiklai?

— Kas? A? Paulas?

— Pasakyk man, kad pardavei juos. Tu pardavei juos, ar ne? Viskas, ką mes uždirbome, buvo sukišta į tuos automobilius.

Maiklas atsistojo vaitodamas.

— Pas mus įvyko nedidelis įsilaužimas.

Paulas stvėrė butelį ir paleido jį į sieną.

— Tu kvailys, Maiklai.

— Atsipalaiduok. Mes juk apdrausti, ar ne?

— Manai, kad mums išmokės? Tu nusitašęs iki žemės graibymo, tuo tarpu kai gera pusė Holovėjaus vagišių netrukdomi darbuojasi mūsų parduotuvės vitrinoje? Draudimas dar pagalvos, kad mes išvien su jais. Mums dar pasiseks, jei apskritai išvengsime kalėjimo.

— Na...

— Kas „na“?

— Tris mėnesius tavęs nebuvo. Tris mėnesius aš buvau paliktas vienui vienas. Ir tik vienas vizitas per visą tą laiką, bet ir tas — vien tik tavo paties sąžinei nuraminti.

— Bet juk tu pats sakei, kad susitvarkysi. Tu pats sakei, kad galėsi pasirūpinti verslu, kol aš būsiu išvykęs. — Jis atsistojo ir pradėjo žingsniais matuoti kabinetą, susiėmęs už galvos. — Jėzau, Maiklai, kas mums dabar bus? Aš turiu išlaikyti šeimą.

Maiklo akyse sužibo piktos pavydo ugnelės.

— Tau gerai.

Jie nieko neturėjo, kai pradėjo verslą. Du taksi vairuotojai, mėginantys laimę iš banko paskolos. Ir dabar jie vėl liko be nieko. Jis norėjo viso, kas geriausia, savo dukrai. Toks buvo planas. Gyvenimas, kuriame viskas — tik geriausia. Ir jis nuvylė ją, jiems net nespėjus iki galo išsikrauti savo lagaminų.

Salėje pasigirdo kažkieno žingsniai ir Paulas nuėjo pasižiūrėti. Sunkiasvoris vyras trumpai kirptais plaukais ir storu kaklu žiūrėjo į apgadintas Alfa Romeo dureles.

— Mes nedirbame, — šūktelėjo Paulas, mėgindamas perrėkti signalizaciją.

— Maiklas Barezis?

Paulas kažkaip instinktyviai suprato, kad tai Džindžer vyras. Jis pagalvojo apie savo sugniuždytą, šeimą praradusį brolį, ir nusprendė neleisti, kad Maiklui atsitiktų dar vienas blogas dalykas.

Taigi Paulas giliai įkvėpė ir pasiryžo.

— Taip, tai aš, — pasakė jis. — Aš esu Maiklas Barezis.

Paulas dar suspėjo pamatyti artėjantį kumštį ir būtų mielai jo išvengęs, bet tam tiesiog neužteko laiko. Jis tik pajuto stiprų smūgį į dantis ir kaip kažkas kietas, metalinis — vestuvių žiedas? Tai būtų juokinga, ar ne? — prakirto jam apatinę lūpą. Nuo smūgio Paulas net apsisuko ir vos išsilaikė ant kojų. Kai jis atsigręžė į Džindžer vyrą, anas jau laukė kažką pasakyti. Kalba buvo maždaug tokia:

— Ji grįžo pas mane ir vaikus. Aš nežinau, ką tu padarei, kad taip apsuktum jai galvą. Bet tai nebuvo ji. Nuo šiol tarp jūsų — viskas baigta.

Kai vyras išėjo, Paulas užrakino saloną ir vargais negalais atjungė Alfa Romeo signalizaciją. Tada jis grįžo į kabinetą, kuriame rado tyliai kūkčiojantį Maiklą. Paulas švelniai pabučiavo jį į galvą.

— Aš praradau ją, Paulai. Aš praradau savo gyvenimo meilę.

Iš pradžių Paulas pamanė, kad jo brolis kalba apie Naoko — gerąją žmoną, kuri jį paliko. Arba galbūt apie Džindžer — nuobodžiaujančią žmoną, kuri išbarškino jam smegenis ir dabar grįžo pas savo vyrą.

Bet... argi? Jo brolio gyvenimo meilė? Paulas turėjo jos nuotraukas kažkur stalčiuje.

Taip kalbėti jis galėjo tik apie Klo.

Ketė sustojo prie labdaros parduotuvės vitrinos. Jos akis patraukė senamadiškos išvaizdos vežimėlis.

Panašius vežimėlius galėjai išvysti nespalvotose tarpukario fotografijose, kuriose uniformuotos auklės stumia savo globotinius per Berklio aikštę.

Ne sulankstomas, ne sudedamas vežimėlis, bet tikras vaikiškas vežimas. Retro gaminys, žinoma, — moderni originalo versija, panašiai kaip šiuolaikinės Beetle ar Mini versijos. Bet Ketei tai neatrodė labai blogas dalykas.

Ji įėjo į vidų ir negalėjo atsigėrėti vežimėliu. Jis buvo tvirtas ir saugus. Tai buvo viskas, ko ji norėjo savo kūdikiui — dalykų, kurių stigo jos pačios gyvenime. Bet vežimas buvo milžiniškas — tikras Panzer tankas kūdikiui. Ketė pamėgino įsivaizduoti save, mėginančią su šiuo griozdu įvažiuoti į Starbucks — vežimas tvirtai įstrigęs tarpduryje, kūdikis klykia, visi spokso.

— Kete?

Tai buvo Roris. Atrodė nustebęs ir kukliai šypsojosi. Iš pradžių ji pagalvojo, kad jis ją sekė. Bet tada ji pamatė jo rankose du krepšius, prikimštus nušiurusių baltų uniformų. Karatė inventorius.

— Užnešiau priduoti. Mokinių išaugtos uniformos. Kai kurie vaikai negali pradėti treniruotis vien dėl to, kad neturi uniformos. Manai įsigyti šį vežimą?

— Kol kas tik dairausi.

Ji jautė, kaip jos skruostai kaista. Apsipirkinėja savo negimusiam vaikeliui labdaros parduotuvėje. Kas jai? Ji pasijuto nustumta į patį gyvenimo pakraštį.

— Aš tikrai būčiau laimingas galėdamas prisidėti. Nesvarbu, kas nutiko tarp mūsų. Kad ir ką tu apie mane galvotum. Aš noriu padėti. Tau tereikia tik paprašyti. — Roris įtartinai nužvelgė gigantišką vežimą. — Gal mes galėtume įsigyti ką nors naujesnio...

— Aš nelaikau naudoto daikto nevykėliškumo ženklu, — nukirto ji. — Turiu dvi jaunesnes seseris. Jos išaugo dėvėdamos mano senus drabužius. Ir nieko baisaus joms nenutiko.

— Žinoma, ne, — pasakė jis švelniai. — O šiaip, viskas gerai?

Ji palietė savo pilvą ir tai pasirodė pats keisčiausias dalykas pasaulyje ir tuo pat metu — pats natūraliausias. Ši nauja gyvybė, auganti jos viduje, auganti iš jos. Dalis jos, kuri gyvens dar ilgai, kai jos jau seniai nebebus.

— Kūdikis jaučiasi gerai.

Ji pamatė jo veide palengvėjimą. Žmogaus, kuris žino, ką reiškia būti tėvu. Žmogaus, kuris turi šiokį tokį supratimą apie tūkstančius dalykų, kurie gali nutikti laukiantis.

— Visi tyrimų rezultatai geri.

— Neatimk jo iš manęs, Kete.

Jis buvo geras vyras. Tai nebuvo sunku pamatyti. Dėl to ji ir mylėjo jį. Bet vien to nebuvo gana. Vien noro pasielgti teisingai nebuvo gana. Nes kas atsitiktų, jei jis ją paliktų? Jos širdis taptų kieta, ir pasaulyje būtų dar vienu vaiku, kurio tėvai vienas kito nekenčia, daugiau.