Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Sara pratrūko kalbėti, tarytum žodžiai viduje būtų kunkuliavę jau seniai.

– Gydytojai mano, kad Keitė pagimdė kūdikį. Jai reikėjo vaistų, kad kraujavimas liautųsi. Paskui ją operavo.

Leda delnu užsidengė burną.

– Visai kaip tau po Hanos.

– Ja , bet Keitei nuostabiai pasisekė. Ji dar galės turėti vaikų, ne taip, kaip aš.

– Ar pasakojai gydytojui, kad tau atlikta histerektomija2?

Sara papurtė galvą.

– Man ta gydytoja nepatiko. Ji nenorėjo patikėti, kai Keitė sakė negimdžiusi kūdikio.

– Sara, tie anglų gydytojai... jie turi moksliškų būdų nustatyti nėštumą. Moksliški tyrimai nemeluoja, o dėl Keitės – nežinia, – Leda stabtelėjo atsargiai rinkdama žodžius. – Ar niekada nepastebėjai, kad keistųsi jos figūra?

– Ne!

Tačiau Leda suprato, kad tai nedaug tereiškia. Kai kurios moterys, ypač aukštos, tokios kaip Keitė, nešioja kūdikį taip, kad praeina ne vienas mėnuo, kol aplinkiniai pastebi nėštumą. Keitė nusirengdavo niekam nematant, o augantį pilvą slėpdavo į apačią platėjanti prijuostė. Storėjančio juosmens niekas neįžiūrėjo, nes senosios tvarkos amišai drabužius sutvirtina tiesiais smeigtukais, kuriuos lengva truputį perkelti.

– Jeigu ji būtų patekusi į bėdą, tikrai būtų man pasakiusi, – atkakliai tvirtino Sara.

– Ir kas gi, tavo nuomone, būtų nutikę, vos tik ji tau papasakotų?

Sara žvelgė į šalį.

– Aronas nebūtų šito ištvėręs.

– Patikėk, Aronas ne iš tų, kuriuos bet koks vėjo gūsis išvers iš koto. Ir tegu jis verčiau iš karto griebiasi šito reikalo, nes tai dar tik pradžia.

Sara atsiduso.

– Grįžusi namo, Keitė netrukus, aišku, sulauks ateinant vyskupo.

Žvilgtelėjusi į Ledą, pridūrė:

– Gal galėtum su ja pasikalbėti? Apie Meidung .

Leda nustėrusi susmuko ant kėdės, pastatytos šalia lovos.

– Apie vengimą? Sara, kalbu ne apie bažnytinę bausmę. Policija šįryt rado negyvą kūdikį, ir Keitė jau spėjo pameluoti, kad jo negimdžiusi. Dabar jie manys, kad ji nesako tiesos ir apie kitus dalykus.

– Ar čia nusikaltimas, tų anglų supratimu, pagimdyti kūdikį be santuokos? – pasipiktino Sara.

– Taip, jeigu palieki jį numirti. Jei policija įrodys, kad kūdikis gimė gyvas, Keitė turės didelių bėdų.

Sara išsitiesė, jos nugara įsitempė.

– Dievas pasirūpins, kad viskas susitvarkytų. O jei ne, mes priimsime Jo valią.

– Kalbi apie Dievo valią ar Arono? Jeigu Keitę suims, o tu, paklausiusi Arono, atsuksi kitą skruostą ir nesurasi, kas užstotų ją teisme, ją pasodins į kalėjimą. Ilgiems metams. Galbūt amžinai, – Leda palietė sesers ranką. – Kiek vaikų leisi pasauliui iš tavęs atimti?

Sara prisėdo ant lovos krašto. Pirštais suėmė glebius Keitės pirštus ir suspaudė. Aprengta ligoninės naktiniais marškiniais, palaidais ant pečių krintančiais plaukais, Keitė dabar neatrodė esanti iš „paprastųjų“. Šitaip ji atrodė tokia pat mergina, kaip ir kitos.

– Leda, – sušnibždėjo Sara, – nemoku elgtis šitame pasaulyje.

Leda uždėjo ranką jai ant peties.

– Užtat aš moku.

– Detektyve Manrou, ar turite minutėlę?

Ji visiškai neturėjo laiko, tačiau linktelėjo ištisą popietę naršiusiam po ūkį pareigūnui iš valstijos policijos svarbių nusikaltimų skyriaus. Išsiaiškinusi, kad Keitė Fišer guldoma į ligoninę bent jau iki ryto, Lizė nuskubėjo pas apygardos teisėją gauti orderių kratai namuose ir visoje fermoje, taip pat paimti kraujo mėginius DNR palyginimui. Jos dar laukė koks šimtas būtinų atlikti reikalų, net galva nuo jų ūžė, bet Lizė pasistengė sutelkti dėmesį į žmogų iš valstijos policijos.

– Ką čia turite?

– Tiesą sakant, nusikaltimo vieta gana švari, – tarė šis.

– Nėra ko labai stebėtis, – sausai atsiliepė Lizė. – Gal mes – tik mažo miestelio policininkai, bet vis dėlto, kaip ir jūs, vidurinę mokyklą esame baigę.

Ji ne itin džiaugėsi kviesdama į pagalbą svarbių nusikaltimų padalinį, nes šie paprastai iš aukšto žiūrėdavo į vietos teisėsaugą ir turėjo bjaurų įprotį atimti tyrimo kontrolę iš jam vadovaujančio detektyvo. Tačiau valstijos policijos tiriamieji gebėjimai buvo kur kas geresni negu Ist Paradaiso policijos, vien todėl, kad jie tai darė gerokai dažniau.

– Ar su tėvu vargo neturėjote?

– Žinote, aš jo net ir nemačiau. Maždaug prieš dvi valandas jis išsivarė mulus į laukus.

Policininkas padavė Lizei užklijuotą plastikinį įkalčių maišelį su baltos medvilnės naktiniais marškiniais, sukruvintais ties užpakaliu.

– Gulėjo susukti į gniužulą po merginos lova. Taip pat aptikome kraujo dėmių prie tvenkinio už namo.

– Ji pagimdė kūdikį, apsiplovė tvenkinyje, paslėpė naktinius marškinius ir vėl atsigulė miegoti.

– Na štai, jūs tikrai sumanūs. Eime su manimi, noriu šį tą parodyti.

Jis nuvedė Lizę į pakinktų sandėliuką, kur buvo rastas kūdikio lavonas. Atsitūpęs atkreipė jos dėmesį į, regis, paprastą grindų nelygumą, bet įdėmiau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai pėdos atspaudas.

– Čia nesenas mėšlas, vadinasi, ir šitas pėdsakas atsirado neseniai.

– Ar įmanoma nustatyti, kieno jis, kaip pirštų atspaudai?

Policininkas papurtė galvą.

– Ne, tačiau galime išmatuoti pėdos dydį. Tai moteriškas septintas dydis, dvigubo E pločio.

Jis pamojo savo padėjėjui, šis priėjęs padavė dar vieną įkalčių maišelį su neišvaizdžių teniso batelių pora. Užsimovęs pirštines, policininkas kairįjį ištraukė. Atlenkė jo liežuvį, kad Lizė įžiūrėtų, kas parašyta.

– Septinto dydžio moteriški sportiniai bateliai, E pločio, – išvardijo jis. – Radome Keitės Fišer drabužių spintoje.

Riedant brikeliu namo, Levis tylėjo; Samuelis žinojo, kad tai jam kainavo didelių pastangų. Pagaliau, arkliams sustojus, Levis atsisuko nepajėgdamas ilgiau tverti.

– Kaip manai, kas dabar bus?

Samuelis gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau.

– Tikiuosi, ji pasveiks, – rimtai tarė Levis.

– Ir aš tikiuosi, – Samuelis pajuto stringant balsą ir atsikosėjo, kad Levis nepastebėtų. Šis žiūrėjo į jį valandėlę, paskui šoko nuo pasostės ir nulėkė namo.

Samuelis toliau riedėjo keliu, bet nepasuko savo tėvų namų pusėn. Jie tikriausiai jau bus girdėję apie Keitę ir, aišku, puls jo klausinėti. Nuvažiavo iki miesto ir pririšo arklį prie Cimermano „Metalo dirbinių“. Tačiau į parduotuvę nėjo, nužingsniavo už pastato, kur į šiaurę tęsėsi kukurūzų laukas. Nusiplėšęs skrybėlę ir laikydamas ją rankoje, staiga pasileido bėgti per stiebus, čaižančius jam veidą ir krūtinę. Bėgo tol, kol širdis ėmė dundėti lyg pašėlę būgnai, kol nebegalėjo atgauti kvapo, o jausmai prasiveržė lyg užtvanką pralaužusi srovė.

Paskui krito ant dirvos aukštielninkas, švokšdamas ir burna gaudydamas orą. Žiūrėjo į suraižytą vakaro dangaus žydrynę ir nebesipriešino, kai užplūdo ašaros.

Tetai sugrįžus, Elė vartė žurnalą „Rūpestingoji šeimininkė“.

– Viskas gerai? Išlėkei tarsi į gaisrą, – sulig tais žodžiais ji pakėlė akis ir išvydo Ledą, suvargusią, išblyškusią, sutrikusią. – Atrodo, kad ne viskas.

Leda susmuko ant kėdės, jos rankinė nuslydo nuo peties ir dunkstelėjo į grindis. Ji užsimerkė nesakydama nė žodžio.

– Negąsdink manęs, – Elė nervingai nusijuokė. – Kas atsitiko?

Akivaizdžiai stengdamasi laikyti nugarą kuo tiesiau, Leda atsistojo ir pradėjo naršyti šaldytuve. Ištraukė agurkų, salotų, morkų. Nusiplovė rankas, susirado peilį ir ėmė pjaustyti daržoves dailiais vienodais gabalėliais.