Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Keitė lauke ilgu šluotkočiu daužė iš kilimėlių dulkes. Jau anksčiau ji, nusmaukusi kojinę, parodė Sarai žiedą, o aš pasistengiau papasakoti apie visus su juo susijusius apribojimus. Kiekvieną akimirką galėjo atsirasti Kupas, pasiruošęs automobiliu tučtuojau vežti mane namo.

Namo. Matyt, šiek tiek užtruks, kol priprasiu. Svarsčiau, ar dažnai nubusiu pusę penkių ryto įsivaizduodama, kad girdžiu vyrus tyliai ruošiantis į tvartą melžti. Kiek kartų vakare pamiršiu nustatyti žadintuvą būdama tikra, kad gaidys išmano savo darbą.

Dar svarsčiau, kaip jausiuosi vėl galėdama junginėti televizoriaus kanalus. Kiekvieną naktį miegodama šalia Kupo, jausdama jo užmestą ranką tarsi inkarą. Mąsčiau, kas bus kitas mano klientas, ar dažnai prisiminsiu Keitę.

Kažkas tyliai pasibeldė į duris.

– Įeikite.

Į kambarį įžengė Sara; rankas laikė paslėpusi po prijuoste.

– Atėjau pažiūrėti, ar nereikia kokios pagalbos.

Nužvelgusi tuščius kabliukus ant sienų, ji šyptelėjo.

– Atrodo, kad jau viską lyg ir susidėjote.

– Susikrauti daiktus nebuvo labai jau didelis vargas. Štai išvažiuoti , ko gero, bus nelengva.

Sara prisėdo ant Keitės lovos, viena ranka lygindama antklodę.

– Nenorėjau, kad pas mus apsigyventumėte, – prabilo ji ramiai. – Kai tą dieną Leda teismo salėje pirmą kartą iškėlė tokią mintį, pasakiau jai „ne“.

Sara pakėlė galvą ir akimis sekė, kaip aš baigiu tvarkytis.

– Ir ne vien dėl Arono. Pamaniau, ar nebūsite viena iš tų, kurie retkarčiais pas mus pasirodo ir mėgina apsimesti besą tokie patys kaip mes, nes tikisi, kad ramybės galima išmokti.

Jos ranka aptiko antklodėje mažą mazgelį.

– Tačiau gana greitai supratau, kad tokia tikrai nesate. Ir turiu pripažinti, kad iš jūsų išmokome daugiau, negu, manau, galėtumėte kada išmokti iš mūsų.

Sėsdama šalia Saros, nusišypsojau.

– Čia būtų galima smarkiai pasiginčyti.

– Išsaugojote mano Keitę, kad liktų čia su manimi. Dėl to visada mums būsite ypatinga.

Klausydama šitos ramios ir rimtos moters, staiga pasijutau jai labai artima. Ji tam tikram laikui buvo patikėjusi man savo dukterį. Dabar labiau negu bet kada suvokiau nepaprastą jos drąsą.

– Matote, netekau ir Jakobo, ir Hanos. Nebegalėjau prarasti Keitės. Juk suprantate, kad motina padarytų bet ką, jeigu tik to reikėtų vaikui išgelbėti.

Mano ranka nejučia nuslydo ant pilvo.

– Iš tiesų suprantu, – paliečiau jos petį. – Teisingai pasielgėte, leisdama man teisme ginti Keitę. Nesvarbu, ką jums sakė Aronas, vyskupas ar dar kas nors, tikrai neturėtumėte dėl to abejoti.

Sara linktelėjo, tada iš po prijuostės ištraukė mažą, vyniojamuoju popieriumi apsuktą ryšulėlį.

– Norėjau jums šitai atiduoti.

– Ak, iš tikrųjų nereikėjo, – atsiliepiau susigėdusi, kad pati nepagalvojau apie kokią dovanėlę kaip atsidėkojimą už Fišerių svetingumą. Perplėšiau popierių, ir, nukritus jo skiautėms, pasirodė žirklės.

Sunkios, tviskančio metalo, su ryškia įkarta ant vienų ašmenų. Buvo švariai nušveistos, bet prie rankenos maža kilpele pririštas virvelės galiukas atrodė patamsėjęs ir standus nuo seno pridžiūvusio kraujo.

– Pamaniau, kad galėtumėte jas išsivežti, – be užuolankų tarė Sara. – Dabar jau nebegaliu grąžinti jų Aronui.

Man mintyse iškilo teismo eksperto liudijimas, skrodimo metu darytos negyvo kūdikio virkštelės nuotraukos.

– Ak, Sara, – sušnibždėjau.

Visą savo gynybą šioje byloje parėmiau faktu, kad amišų moteris niekada nežudytų ir net negalėtų žudyti. O dabar prieš mane stovėjo amišė, laikydama rankoje įkaltį, kurio pagrindu galėtų būti teisiama ji pati.

Tvarte degė palikta šviesa, nes Sara nuo pat pradžių žinojo, kad jos duktė nėščia. Virkštelei nukirpti panaudotos ir krauju suteptos žirklės buvo paslėptos. Kol Keitė miegojo, kūdikis dingo – ir ji neatsiminė, kaip suvystė ir slėpė jo kūną, tik todėl, kad ne ji tai padarė.

Prasižiojau ir vėl užsičiaupiau, bet klausimo taip ir neištariau.

– Saulė tą rytą patekėjo taip greitai. Privalėjau grįžti namo, kol Aronas nepabudo ir neatėjo melžti karvių. Tikėjausi, kad man pavyks grįžti vėliau, bet tuo metu jau turėjau eiti. Paprasčiausiai turėjau, – jos akyse blizgėjo ašaros. – Juk ne kas kitas, tik aš pati ją išsiunčiau į anglų pasaulį; mačiau, kaip ji keičiasi. Daugiau niekas nepastebėjo, net Samuelis, tačiau jeigu jau būtų pastebėjęs, ką gi, žinojau, kas tuomet laukia. Tik norėjau, kad Keitės gyvenimas klostytųsi taip, kaip ji visada įsivaizdavo – čia, tarp mūsų visų. Bet Aronas išvarė Jakobą už kur kas menkesnius dalykus. To kūdikio niekada nebūtų pripažinęs... Būtų išvaręs ir Keitę.

Sara nuleido žvilgsnį į pilvą, kur saugiai glūdėjo mano vaikelis.

– Dabar, Ele, tikriausiai suprantate, ar ne? Nepajėgiau išsaugoti Hanos, neišsaugojau ir Jakobo... Man liko ta vienintelė galimybė. Kad ir kaip suktumeisi, kas nors turėjo mane palikti. Tad ir pasirinkau. Padariau, ką maniau privalanti daryti, kad išlaikyčiau dukterį, – ji palenkė galvą. – Ir vis tiek nedaug trūko, kad būčiau ją praradusi.

Lauke suskardėjo automobilio signalas. Išgirdau trinktelint duris, priekiniame kieme sumišo Kupo ir Keitės balsai.

– Na, – nusišluosčiusi akis, Sara atsistojo. – Nenoriu, kad tampytumėte šitą lagaminą. Leiskite man, – nusišypsojusi kilstelėjo jį lyg sverdama. – Atvežkite tą kūdikį čionai, kad visi pamatytume, gerai? – tarė Sara ir, pastačiusi lagaminą, apkabino mane.

Tarsi suakmenėjau nepajėgdama pati jos apkabinti. Juk aš advokatė, mane saisto įstatymas. Pareiga liepė skambinti policijai, perduoti šitą informaciją apygardos prokurorui. Ir tada Sarą teistų už tą patį nusikaltimą, dėl kurio buvo išteisinta jos duktė.

Tačiau mano rankos lyg pačios savaime prigludo Sarai prie nugaros; nykščiu brūkštelėjau per vieną iš tiesių smeigtukų, kurie laiko prijuostę.

– Likite sveika, – sušnibždėjau tvirtai ją apglėbdama.

Tada nuskubėjau laiptais žemyn, pro duris, kur manęs jau laukė pasaulis.