Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Ne nugara. Mintis, kad vis dar nežinai teismo baigties.

Keitė paleido šluostę į kibirą ir tebeklūpodama atsitiesė.

– Nerimas nieko nepaskubins.

– Na, aš niekaip negaliu liautis apie tai galvojusi, – prisipažinau. – Jeigu man grėstų nuosprendis už žmogžudystę, vargu ar plaučiau kam nors langus.

Keitė atsisukusi pažvelgė į mane tokiomis skaidriomis, ramybės kupinomis akimis, kad nepajėgiau nuo jos nusigręžti.

– Anei šiandien reikia padėti.

– Rytoj galbūt tau pačiai reikės pagalbos.

Ji žvilgtelėjo pro tviskantį langą laukan – ten moterys sušilusios iš savo brikelių krovė valymo reikmenis.

– Tada rytoj visi šie žmonės stos greta manęs.

Užgniaužiau savo abejones, jos pačios labui vildamasi, kad taip ir nutiks. Tada atsistojau palikusi savo šluostę ant kibiro krašto.

– Tuojau grįšiu.

Keitė paslapčiomis šyptelėjo; tomis dienomis visi jau buvo įpratę šaipytis iš mano dažno bėgiojimo į tualetą. Tačiau po kelių akimirkų visi juokai man išgaravo, kai atsisėdusi tualete pažvelgiau apačion ir suvokiau, kad kraujuoju.

Sara brikeliu atvažiavo į bendruomenės ligoninę, tą pačią, kur greitoji pagalba atgabeno Keitę po gimdymo. Kratydamasi ant galinės sėdynės mėginau pati save įtikinti, kad tai normalu, kad nėščioms moterims taip nuolat nutinka. Spaudžiau kumštį prie pilvo, kurį jau raižė diegliai, o Keitė su Sara sėdėjo ant suolo priekyje ir šnibždėjosi savo kalba.

Tuojau atsidūriau priėmimo skyriuje, iš visų pusių bombarduojama klausimų. Ar esu nėščia? Ar žinau, kelių savaičių nėštumas?

Slaugė atsigręžė į Keitę ir Sarą, nejaukiai stypsančias prie užuolaidos krašto:

– Ar jūs giminaitės?

– Ne. Draugės, – atsakė Keitė.

– Tada turiu paprašyti, kad lauktumėte už durų.

Nueidama Sara pagavo mano žvilgsnį.

– Viskas bus gerai.

– Labai prašau, – sušnibždėjau, – praneškite Kupui.

Gydytojo rankos buvo lyg pianisto, jo ilgi, balti pirštai man per odą slydo švelniai tarsi žiedlapiai.

– Atliksime keletą kraujo tyrimų, kad patvirtintume nėštumą, – tarė jis, – paskui nuvešime padaryti ultragarso, reikia pažiūrėti, kas ten vyksta.

Pasirėmiau ant alkūnių.

– O kas gi vyksta? – paklausiau reikliai, tvirčiau, negu būčiau galėjusi iš savęs tikėtis. – Tikriausiai kažką numanote?

– Na, kraujavimas gana smarkus. Turint galvoje paskutines jūsų mėnesines, nėštumas, matyt, yra apie dešimties savaičių. Gali būti, kad tai negimdinis nėštumas – labai pavojinga būsena. Jeigu ne, galbūt jūsų kūne prasidėjo savaiminis persileidimas, – jis pakėlė į mane akis. – Abortas.

– Privalote jį sustabdyti, – tariau visiškai ramiu balsu.

– Negalime. Jeigu kraujavimas susilpnės ar savaime liausis, bus geras ženklas. Jeigu ne... ką gi, – jis gūžtelėjo pečiais ir pasikabino ant kaklo stetoskopą. – Netrukus žinosime daugiau. Dabar pasistenkite atsipalaiduoti.

Linktelėjusi vėl atsiguliau ir susikaupiau, kad nepravirkčiau. Ašaros man niekuo nepadėtų. Gulėjau visiškai nejudėdama, negiliai kvėpuodama. Šito kūdikio prarasti negaliu. Negaliu.

Kupo veidas bolavo lyg vaiduoklio, kol ultragarso technikė tepė man pilvą geliu ir spaudė prie odos mikrofoną primenantį daiktą. Kompiuterio ekrane mirgančio sniego pleištas subangavo apvaliais, pulsuojančiais ir keičiančiais formą pavidalais.

– Na štai, – tarė technikė, atvesdama rodyklę prie mažiausiojo skritulio.

– Ką gi, kiaušintakyje nėštumo nėra, – patvirtino gydytojas. – Čia pritrauk arčiau.

Technikė padidino nurodytą plotą. Į kūdikį ten neatrodė panašu; tiesą sakant, neatrodė panašu apskritai į ką nors, tik buvo matyti grūdėta baltos spalvos spiralė su juodu tašku viduryje. Atsigręžiau į gydytoją ir technikę, tačiau šie abu nekalbėjo. Tik stebeilijo į ekraną, kur, matyt, išvydo kažką labai bloga.

Technikė stipriau spustelėjo man pilvą, ritinėdama lazdelę pirmyn atgal.

– Ak, – tarstelėjo ji pagaliau.

Juodas taškas ritmiškai pulsavo.

– Tai plaka širdis, – paaiškino gydytojas.

Kupas stvėrė mane už rankos.

– Tai gerai, ar ne? Tai reiškia, kad viskas gerai?

– Daktare Kuperi, mes nežinome, kas sukelia persileidimą, bet šitaip anksti baigiasi beveik trečdalis nėštumų. Dažniausiai dėl to, kad embrionas negyvybingas, tad taip net geriau. Jūsų žmona vis dar smarkiai kraujuoja. Dabar galime tik išsiųsti ją namo ir tikėtis, kad per kelias valandas viskas susitvarkys.

– Išsiųsti ją namo? Ketinate paprasčiausiai siųsti ją namo?

– Taip. Privalote gulėti. Jeigu iki ryto kraujavimas nesiliaus arba skausmai taps smarkesni, atvažiuokite vėl.

Spoksojau į ekraną, negalėdama atitraukti akių nuo to mažo balto skrituliuko.

– Tačiau širdis plaka, – neatlyžo Kupas. – Tai teigiamas požymis.

– Taip. Deja, kraujavimas – neigiamas dalykas.

Gydytojas ir technikė išėjo iš kambario. Kupas susmuko ant kėdės šalia apžiūros stalo ir, išskėtęs pirštus, prispaudė man prie pilvo. Uždengiau jo ranką savąja.

– Šito kūdikio aš nepaleisiu, – pasakiau jam tvirtai. Ir tada leidau sau pravirkti.

Kupas norėjo vežti mane pas save, bet tai būtų buvusi per daug ilga kelionė. Sara reikalavo, kad verčiau mes grįžtume į fermą, kur ji galėtų mane prižiūrėti.

– Žinoma, galite vykti ir jūs, – tarė ji Kupui; tik todėl jis ir sutiko su tokiu sprendimu.

Kupas užnešė mane į mūsų su Keite kambarį ir švelniai paguldė ant lovos.

– Štai, – tarė jis, sustumdydamas pagalves man už galvos. – Kaip dabar?

– Puikiai, – žvelgiau į jį, mėgindama šypsotis.

Jis prisėdo ant lovos krašto, vienos rankos pirštus sunėręs su mano plaštaka.

– Gal čia nieko baisaus.

Linktelėjau. Kupas abiem delnais maigė antklodės kraštą, dairydamasis į naktinį stalelį, langą, į grindis – visur, tik ne į mane.

– Kupai, – paprašiau, – padaryk man paslaugą.

– Žinoma.

– Noriu, kad paskambintum teisėjai Ledbeter. Tegu ji dėl visa ko žino, kas vyksta.

– Viešpatie Dieve, Ele, dabar neturėtum apie tai net galvoti.

– Na, aš vis dėlto galvoju. Ir man reikia, kad šitai padarytum.

Kupas papurtė galvą.

– Nesitrauksiu nuo tavęs.

Paliečiau jo ranką, šnibždėdama žodžius, kurių nei aš, nei jis nenorėjome girdėti:

– Dabar nieko negali padaryti.

Nusisukau ir po akimirkos išgirdau jo žingsnius už durų. Tačiau staiga durys labai jau greitai vėl prasivėrė. Tikėdamasi, kad ten Kupas, atsimerkiau, bet išvydau Sarą, pilančią į stiklinę vandens iš ąsočio.

– Ak, – nustebau. – Labai ačiū.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Man labai gaila, kad taip atsitiko, Ele.

Linktelėjau. Kad ir ką manytų, gavusi į savo namus dar vieną būsimą netekėjusią motiną, ji elgėsi labai maloniai, iš karto reiškė man užuojautą.

– Tarp Keitės ir Hanos praradau tris kūdikius, – dalykiškai pranešė Sara. – Taip niekada ir nesupratau, kodėl angliškai taip sakoma: prarasti kūdikį. Juk puikiai žinote, kad jis jūsų. Ir padarytumėt viską, kad jį išsaugotumėt.

Išpūtusi akis žiūrėjau į ją – moterį, kuri supranta, ką reiškia būti visiškoje savo kūno valioje, neturėti galios įveikti jo trūkumų. Viskas taip, kaip kalbėjo Keitė – nesvarbu, kad tai atsitiktinumas, jautiesi kalta nė kiek ne mažiau.

– Jis man jau visiškai realus, – sušnibždėjau.

– Na, žinoma, – pritarė Sara. – Ir jau esate pasirengusi dėl jo nuversti kalnus.