Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Jis nusišypsojo Keitei.

– Labas rytas, mis Fišer.

– Galite vadinti mane Keite.

– Gerai, Keite. Gal tęskime nuo tos vietos, kur sustojote. Užmigote laikydama kūdikį, o kai pabudote, jis buvo dingęs. Tą naktį buvote vienintelė liudytoja. Tad atskleiskite mums – kas su tuo kūdikiu nutiko?

Ji stipriai užsimerkė, iš vienos akies kampučio nusirito ašara.

– Aš jį nužudžiau.

Džordžas suakmenėjo. Žiūrovai salėję suūžė nieko nesuprasdami, teisėjai net teko kelis kartus stuktelėti plaktuku. Atsisukęs į Elę, Džordžas klausdamas skėstelėjo delnais. Ši sėdėjo prie gynybos stalo vos ne nuobodžiaudama, ir Džordžas suvokė, kad ji nė kiek nenustebusi. Susitikusi su juo akimis, Elė gūžtelėjo pečiais.

– Nužudėte savo kūdikį?

– Taip, – sumurmėjo Keitė.

Jis stebeilijosi į liudytojų krėsle sėdinčią merginą, dabar be galo prislėgtą, susitraukusią, nuo kančios beužsisklendžiančią savyje.

– Kaip tai padarėte?

Keitė papurtė galvą.

– Privalote atsakyti į klausimą.

Ji prispaudė rankas prie pilvo.

– Aš tik noriu išpažinti savo kaltę.

– Palūkėkite. Ką tik prisipažinote nužudžiusi savo kūdikį. Dabar prašau mums pasakyti, kaip jį nužudėte.

– Atsiprašau, – išspaudė Keitė. – Aš negaliu.

Džordžas atsigręžė į teisėją Ledbeter.

– Galiu prieiti?

Teisėja linktelėjo, ir Elė, nužingsniavusi prie stalo, atsistojo greta Džordžo.

– Kas čia, po galais, vyksta? – piktinosi šis.

– Mis Hatavei?

Elė kilstelėjo antakius.

– Džordžai, ar esi kada girdėjęs apie Penktąją pataisą?

– Šiek tiek per vėlu, – piktai atšovė kaltintojas. – Ji jau pati apkaltino save.

– Visiškai nebūtinai, – šaltai atrėmė Elė, nors abu – ir ji, ir Džordžas – suvokė, kad ji meluoja per akis.

– Misteri Kalahanai, labai gerai žinote, kad liudytoja gali pasiremti Penktąja pataisa kada tik panorėjusi, – dabar teisėja atsisuko į Elę. – Tačiau ji privalo apie tai nedviprasmiškai pareikšti.

Elė žvilgtelėjo į Keitę.

– Gerbiamoji teisėja, ji nežino, kaip tai pavadinti. Tik žino, kad daugiau nieko nenori apie tai sakyti.

– Gerbiamoji teisėja, mis Hatavei negali kalbėti už savo liudytoją. Jeigu neišgirsiu kaltinamosios oficialiai pasiremiant Penktąja, aš nesutinku.

Elė užvertė akis į lubas.

– Ar galiu minutėlę pakalbėti su kliente?

Ji atėjo prie liudytojų atitvaro. Keitė virpėjo tarsi epušės lapas, ir, savo gėdai, Elė suvokė – ji baiminasi laukdama tirados.

– Keite, – ramiai tarė Elė, – jeigu nenori kalbėti apie nusikaltimą, tau tereikia angliškai ištarti: „Remiuosi Penktąja.“

– Ką tai reiškia?

– Tai Konstitucijos dalis. Ji reiškia, kad net ir liudydama tu turi teisę tylėti, kad tavo žodžiai negalėtų būti panaudoti prieš tave. Supratai?

Keitė linktelėjo, o Elė grįžo prie gynybos stalo ir atsisėdo.

– Prašom papasakoti, kaip nužudėte savo kūdikį.

Keitė metė žvilgsnį į Elę.

– Remiuosi Penktąja, – užsikirsdama pratarė ji.

– Ak, kaip netikėta, – burbtelėjo Džordžas. – Ką gi, tebūnie. Pradėkime nuo pradžių. Melavote tėvui, kad galėtumėte matytis su broliu koledže. Taip elgėtės nuo tada, kai buvote dvylikos metų?

– Taip.

– O dabar jums aštuoniolika?

– Taip, aštuoniolika.

– Ar per šešerius metus jūsų tėvas nė karto nesužinojo, kad lankote brolį?

– Ne.

– Jūs tiesiog nuolat melavote, ar ne taip?

– Aš nemelavau, – tarė Keitė. – Jis niekada neklausinėjo.

– Per šešerius metus jis niekada nepaklausė, kaip praėjo savaitgalis su teta?

– Mano tėvas nekalba apie tetą.

– Koks laimingas sutapimas. Be to, melavote broliui apie santykius su jo draugu ir nuslėpėte, kad miegojote su juo?

– Jis...

– Pala, leiskite man spėti. Jis niekada apie tai neklausė, tiesa?

Sumišusi Keitė papurtė galvą.

– Ne, neklausė.

– Niekada nesakėte Adamui Sinkleriui, kad jis turės vaiką?

– Jis išvyko į užsienį.

– Apie nėštumą niekada nepasakojote motinai, tiesą sakant, ir niekam kitam?

– Ne.

– O kai, jums pagimdžius, kitą rytą atėjo policija, melavote ir jiems?

– Nesusigaudžiau, kad tai įvyko iš tikrųjų, – vos girdimu balsu atsakė Keitė.

– Ak, nereikia. Jums aštuoniolika metų. Turėjote lytinių santykių. Žinojote, kad esate nėščia, nors ir nenorėjote to pripažinti. Savo bendruomenėje matėte gausybę vaikų susilaukusių moterų. Nejaugi norite mane įtikinti, kad nežinojote, kas jums tą naktį atsitiko?

Keitė vėl be garso verkė.

– Negaliu paaiškinti, kas darėsi mano galvoje, tik žinau, kad ji veikė prastai. Nesupratau, kas tikra ir kas ne. Nenorėjau patikėti, kad tai galėtų būti ne sapnas, – ji abiem rankomis sugniaužė prijuostės kraštą. – Žinau, kad padariau kažką bloga. Žinau, kad atėjo laikas man prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko.

Džordžas pasilenkė taip arti, kad jo žodžiai, regis, krito tiesiai jai į skreitą.

– Tuomet papasakokite, kaip tai padarėte.

– Negaliu apie tai kalbėti.

– Ak, tiesa. Panašiai kaip tada, kai sumąstėte, kad nekalbant apie nėštumą jis išnyks. Arba jeigu niekam nesakysite, kad nužudėte kūdikį, tai niekas ir nesužinos. Tačiau gyvenime viskas klostosi kitaip, ar ne, Keite? Net jeigu nepasakojate, kaip nužudėte savo kūdikį, jis vis tiek lieka negyvas, ar ne?

– Prieštarauju, – šūktelėjo Elė. – Jis kankina liudytoją.

Susikūprinusi krėsle, Keitė raudojo balsu. Džordžas akimirką žybtelėjo į ją akimis, bet iš karto abejingai nusisuko.

– Atsiimu. Aš jau baigiau.

Teisėja Ledbeter atsiduso.

– Padarykime pertraukėlę. Mis Hatavei, gal nusiveskite klientę kur nors, kad ji nusiramintų.

– Būtinai, – atsiliepė Elė, svarstydama, kaip reikės padėti Keitei atsigauti, jeigu pati vos laikosi nesukiužusi.

Posėdžių kambarys buvo tamsus ir nušiuręs, neveikiančios dienos šviesos lempos palubėje žagsėjo, šnypštė ir neskleidė jokios šviesos. Elė sėdėjo ant bjauraus medinio stalo, pirštu braukydama per senos dėmės kraštus – čia išpilta kava gal net senesnė ir už Keitę. O jos klientė stovėjo prie rašomosios lentos ir verkė.

– Norėčiau tave užjausti, Keite, tačiau pati to prisiprašei, – Elė atsistūmė nuo stalo ir nusigręžė. Gal jeigu nežiūrės į Keitę, tos raudos bent šiek tiek pritils. Ir mažiau erzins.

– Stengiausi, kad viskas baigtųsi, – mikčiojo Keitė, visa raudona, išpurtusiu veidu. – Bet atsitiko ne taip, kaip tikėjausi.

– Ak, ne taip? Ko gi tikėjaisi – kad bus kaip kokiame geriausiame savaitės filme: tu pratrūksti raudomis, o prisiekusieji čia pat apsiašaroja kartu su tavimi?

– Norėjau tik sulaukti atleidimo.

– Na, kol kas šito, regis, nebus. Dabar, mieloji, tiesiog atsisveikindama pamojavai laisvei rankute. Pamiršk apie savo bažnyčios atlaidumą. Pamiršk apie tėvus ar santykius su Adamu.

– Samuelis prašė, kad tekėčiau už jo, – liūdnai sušnibždėjo Keitė.

Elė prunkštelėjo.

– Ko gero, vertėtų jam pranešti, kad valstijos pataisos įstaigoje labai sunku gauti leidimą sutuoktinių pasimatymams.

– Nenoriu sutuoktinių pasimatymų. Nenoriu dar vieno kūdikio. O kas, jei aš...

Staiga nutilusi, Keitė žvelgė į šalį.

– Kas , jei tu? – tėškė Elė. – Uždusinai jį silpnumo akimirką?

– Ne! – Keitės akyse vėl sužvilgo ašaros. – Tai ta liga, tos bakterijos. O kas, jei jos vis dar gyvena manyje? Kas, jeigu užkrėsiu visus savo kūdikius?