Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Virš galvos suzyzė, o paskui pokštelėjo lemputė. Elė lėtai nužvelgė Keitę: gailesčio persmelktas veidas, mėšlungiškai į storą liemenės audeklą įsikibę pirštai, tartum pasirengę išgremžti tą ligą iš kūno. Prisiminė, kaip kartą Keitė jai aiškino – jei diakonas kuo nors tave kaltina, dera prisipažinti. Įsivaizdavo, kaip mergina, pratusi būti kaltinama už nuodėmes, klauso patologo liudijimo ir priskiria sau kaltę už tai, kas nulemta vien atsitiktinumo.

Ji pažvelgė į Keitę ir suprato, kaip rikiuojasi jos mintys.

Perėjusi per kambarį, stvėrė ją už pečių.

– Dabar sakyk, – tarė ji, – sakyk, kaip nužudei savo kūdikį.

– Gerbiamoji teisėja, – prabilo Elė, – norėčiau papildyti tiesioginę apklausą.

Ji jautė, kad Džordžas žvelgia taip, lyg ji būtų netekusi proto. Ir ne veltui – kai teismo protokole jau atsidūręs prisipažinimas, mažai tėra galimybių atitaisyti ką tik padarytą žalą. Žiūrėjo, kaip išblyškusi, susijaudinusi Keitė vėl sėda į liudytojo vietą ir neramiai muistosi krėsle.

– Kai kaltintojas paklausė, ar nužudei savo kūdikį, atsakei: taip.

– Tiesa, – tarė Keitė.

– Kai paprašė paaiškinti, koks buvo nužudymo būdas, nenorėjai kalbėti?

– Taip.

– Dabar klausiu tavęs: ar uždusinai kūdikį?

– Ne, – sumurmėjo Keitė; ištartas skiemuo nuskambėjo lyg botago pliaukštelėjimas.

– Ar sąmoningai atėmei kūdikiui gyvybę?

– Ne, jokiu būdu.

– Keite, kaipgi tu nužudei savo kūdikį?

Ji giliai, švogždama atsiduso.

– Girdėjote, ką sakė daktaras. Jis kalbėjo, kad nužudžiau jį, nes turėjau tą užkratą ir perdaviau kūdikiui. Jeigu jo motina būtų buvusi kuri kita, jis būtų gyvenęs.

– Nužudei savo kūdikį, perduodama jam listerijas iš savo kūno?

– Taip.

– Ar tai ir turėjai galvoje, sakydama misteriui Kalahanui, kad nužudei savo kūdikį?

– Taip.

– Anksčiau pasakojai, kad jūsų bažnyčioje padarius nuodėmę reikia atlikti išpažintį kitų narių akivaizdoje?

– Ja .

– Kaip tai atrodo?

Keitė nurijo gumulą gerklėje.

– Na, tikrai labai baisu. Iš pradžių vyksta sekmadienio pamaldos. Po pamokslo giedama giesmė, tada pasilieka tik bendruomenės nariai. Vyskupas kviečia tave vardu, tu turi atsisėsti tiesiai prieš pastorius ir atsakyti į jų klausimus garsiai, kad visi susirinkusieji girdėtų. Ir visi į tave žiūri, o tavo širdis daužosi taip smarkiai, kad vos gali išgirsti, ką kalba vyskupas.

– O jeigu nesi nusidėjusi?

Keitė pakėlė galvą.

– Ką turite galvoje?

– Jeigu esi nekalta? – Elė prisiminė prieš kelis mėnesius vykusį jų pokalbį, mintimis melsdamasi, kad jį prisimintų ir Keitė. – Tarkim, diakonas sako, esą, maudeisi nuoga, nors tu taip nesielgei?

Keitė suraukė kaktą.

– Vis tiek geriau prisipažinti.

– Nors nieko nesi padariusi?

– Taip. Jeigu neparodai, kad iš tiesų gailiesi, jei mėgini atsikalbinėti, būna tik dar nemaloniau. Ir taip labai sunku išeiti į priekį, prie pastorių, stebint tavo šeimai ir draugams. Tik trokšti, kad viskas greičiau baigtųsi, priimi bausmę, kad sulauktum atleidimo ir vėl taptum bendruomenės nare.

– Vadinasi... jūsų bažnyčioje privalu atlikti išpažintį, kad tau būtų atleista. Net jeigu to nepadarei?

– Na, žmonių kaltinti niekas nepuola šiaip sau. Dažniausiai priežasčių pakanka. Net jei pasakojimas šiek tiek netikslus, kažkas padaryta blogo. O po išpažinties ateina palengvėjimas.

– Keite, atsakyk į klausimą, – sausai šypsodamasi tarė Elė. – Jeigu ateina diakonas ir sako, kad esi nusidėjusi, nors tu ir nepadarei jokios nuodėmės, vis tiek prisipažįsti?

– Taip.

– Suprantu. Dabar – kodėl norėjai liudyti savo teisme?

Keitė pakėlė akis.

– Kad prisipažinčiau padariusi nuodėmę, kuria esu kaltinama.

– Tačiau tai žmogžudystė, – pabrėžė Elė. – Tai reiškia, kad sąmoningai nužudei savo kūdikį, kad troškai jo mirties. Ar tai tiesa?

– Ne, – sušnibždėjo Keitė.

– Turėjai suprasti, kad ateidama šiandien čionai ir pareikšdama, jog nužudei savo kūdikį, suteiksi pagrindo prisiekusiesiems manyti, kad tu, Keite, esi kalta. Kodėl nutarei taip pasielgti?

– Kūdikis negyvas, ir taip atsitiko dėl manęs. Nesvarbu, ar aš jį dusinau, ar ne, jis vis vien negyvas dėl to, ką aš padariau. Aš nusipelniau bausmės, – prijuostės krašteliu ji nusišluostė akis. – Norėjau, kad visi įsitikintų, kaip aš gailiuosi. Troškau atlikti išpažintį, – tarė ji tyliai, – nes tai vienintelis kelias sulaukti atleidimo.

Elė pasilenkė ties liudytojų atitvaro turėklu, akimirką užstodama Keitę nuo visų žvilgsnių.

– Aš tau atleisiu, – pasakė vos girdimai, kad žodžiai pasiektų tik Keitės ausis, – jeigu tu atleisi man.

Tada Elė atsigręžė į teisėją:

– Daugiau klausimų neturiu.

– Gerai, dabar viskas apsisukę atvirkščiai, – tarė Džordžas. – Pražudėte kūdikį, bet jo nežudėte. Norite būti nubausta, kad jums būtų atleista už tai, ko visiškai neketinote daryti.

– Taip, – linktelėjo Keitė.

Džordžas valandėlę svarstė, lyg mąstytų apie visa tai, ką pasakė. Paskui suraukė kaktą:

– Tad kas atsitiko kūdikiui?

– Aš susargdinau jį, ir jis mirė.

– Kaip žinote, patologas teigė, jog kūdikis užsikrėtė, tačiau jis pripažino, kad naujagimis galėjo mirti dėl kelių priežasčių. Ar matėte, kaip kūdikis liovėsi kvėpavęs?

– Ne, aš miegojau. Nieko neatsimenu iki pat nubudimo.

– Pabudusi kūdikio daugiau nebematėte?

– Jis buvo dingęs, – atsakė Keitė.

– Ir norite mus įtikinti, kad esate su tuo niekaip nesusijusi? – Džordžas žengė prie jos artyn. – Ar suvystėte kūdikio kūną ir paslėpėte po antklodėmis?

– Ne.

– Hm. Maniau, sakėte, kad nieko neprisimenate po to, kai užmigote?

– Neatsimenu!

– Vadinasi, iš esmės negalite tvirtai teigti, kad neslėpėte kūdikio?

– Matyt, ne, – suglumusi lėtai ištarė Keitė.

Plati Džordžo šypsena labiau priminė prašieptus vilko nasrus.

– Tad iš esmės negalite man tvirtai teigti, kad kūdikio neuždusinote.

– Prieštarauju!

– Atsiimu, – sureagavo Džordžas. – Daugiau klausimų neturiu.

– Žinote, – kreipėsi Elė į prisiekusiuosius, – labai norėčiau jums tiksliai papasakoti, kaip viskas vyko liepos dešimtosios paryčiais Fišerių fermoje, bet negaliu. Negaliu, nes ten nebuvau. Nebuvo ten ir misterio Kalahano bei visų tų ekspertų, kurie per kelias paskutines dienas keitė vienas kitą aname krėsle. Iš tų, kurie kalbėjo šioje teismo salėje, ten buvo tik vienas žmogus – Keitė Fišer. Keitė, mergina iš amišų, nepajėgianti tiksliai prisiminti, kas vyko tą rytą. Mergina, kuri stovėjo čia prieš jus persmelkta gėdos ir kaltės, šventai tikinti, kad, netyčia perdavusi dar įsčiose glūdinčiam vaisiui ligos užkratą, tapo atsakinga už kūdikio mirtį. Keitė, taip giliai išgyvenanti kūdikio netekimą, kad mano esanti nusipelniusi bausmės, nors ir yra nekalta. Keitė, siekianti, kad jai būtų atleista už tai, kas atsitiko be jos valios ir ketinimo.

Elė perbraukė per prisiekusiųjų atitvaro turėklą.

– Tas ketinimo nebuvimas yra labai svarbus, ponai ir ponios. Juk nuspręsti, kad Keitė yra kalta dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės, jūs galite tik tuo atveju, jeigu kaltintojas jus įtikins nepalikdamas nė menkiausios pagrįstos abejonės, kad Keitė nužudė savo vaiką sąmoningai, iš anksto apgalvojusi ir su tiesiogine tyčia. Tai visų pirma reikštų, kad ji šį nužudymą suplanavo. Tačiau jau girdėjote, kad joks amišas niekada net nesvarstys tokio smurto galimybės, joks amišas nesigriebs veiksmo, kuriuo išdidumas būtų iškeltas aukščiau nuolankumo, o asmeniškas sprendimas – aukščiau bendruomenės taisyklių. Antra, tai reikštų, kad Keitė troško šito kūdikio mirties. Tačiau jūs savo akimis regėjote Keitės veido išraišką, kai ji pirmą kartą vėl išvydo savo vaiko tėvą, kai ji sakė mylinti jį. Trečia, tai reikštų, kad ji tikslingai nužudė savo kūdikį. Tačiau jums buvo pateikti įrodymai, kad kūdikio mirtį su didele tikimybe galėjo sukelti nėštumo metu perduota infekcija – tai tragedija, tačiau vis dėlto tik nelaimingas atsitikimas. Kaltinimo pareiga – įrodyti jums, kad Keitės Fišer kūdikis buvo nužudytas. Mano darbas – jums parodyti, kad Keitės naujagimio mirtį galėjo sukelti kita galima, tikėtina, reali priežastis, o ne pirmojo laipsnio žmogžudystė. Jeigu į to ryto įvykius galima pažvelgti ne vieninteliu būdu, jeigu jūsų mintyse lieka vietos nors menkiausiai abejonei, kito pasirinkimo neturite – tik išteisinti.