Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Ji nusišluostė prakaituojančius delnus į prijuostę ir laukė, kada Elė ims klausinėti. Tikėjosi, jog atėjus šiai akimirkai Elė pasistengs viską sutvarkyti taip, kad jai būtų lengviau – gal Keitė net būtų galėjusi įsivaizduoti jas čia esant tik dviese, kalbantis prie tvenkinio. Tačiau Elė visą rytą nepratarė jai nė žodžio. Ją pykino, tad užsidarė tualete, išgėrė puodelį ramunėlių arbatos, paskui, taip ir nepažvelgusi į Keitę, pareiškė, kad jau laikas eiti. Ne, šiandien Elė jos tikrai nesigailės.

Elė užsisagstė švarkelį ir atsistojo.

– Keite, – tarė ji švelniai, – ar supranti, kodėl šiandien esi čia?

Keitė sumirksėjo. Balsas, klausimas – viskas skambėjo minkštai, su užuojauta. Užplūdo palengvėjimas, Keitė nusišypsojo – bet tada pažvelgė Elei į akis. Jos buvo tokios pat kietos ir piktos kaip ir vakar vakare. Tas palankumas – tik tos pačios vaidybos dalis. Elė net ir dabar stengėsi pasiekti jos išteisinimo.

Keitė giliai atsikvėpė.

– Žmonės mano, kad nužudžiau savo kūdikį.

– Kaip jautiesi dėl to?

Ji vėl išvydo sau tarp kojų tarsi mažytį kablelį gulintį kūnelį, slidų nuo jos pačios kraujo.

– Blogai, – sušnibždėjo ji.

– Matyt, supranti, kad įkalčiai prieš tave yra rimti.

Žvilgtelėjusi į prisiekusiuosius, Keitė linktelėjo.

– Mėginau klausyti, kas buvo kalbėta. Bet nesu tikra, kad viską supratau.

– Ko gi nesupratai?

– Jūs, anglai, daug ką darote kitaip, negu esu įpratusi.

– Kaipgi taip?

Ji valandėlę mąstė. Išpažintis – ta pati, kitaip ji dabar čia nesėdėtų. Tačiau anglai teisia žmogų, kad turėtų pagrindą jį išmesti. Amišai teisia, kad galėtų priimti ją atgal.

– Ten, kur užaugau, jei kam nors prikišama nuodėmė, kitiems nedera griebtis kaltinimų. Pats žmogus privalo pasitaisyti ir gyventi toliau.

– Ar padarei nuodėmę, pradėjusi kūdikį?

Keitė instinktyviai tapo nuolanki.

– Taip.

– Kodėl?

– Nebuvau ištekėjusi.

– Ar mylėjai tą vyrą?

Pro nuleistas blakstienas Keitė apžvelgė salę ieškodama Adamo. Jis sėdėjo ant kėdės krašto nuleidęs galvą, tarsi tą išpažintį atliktų pats.

– Labai, – sumurmėjo Keitė.

– Ar už tą nuodėmę buvai apkaltinta savo bendruomenės?

– Taip. Atėjo diakonas su vyskupu ir paprašė, kad bažnyčios susirinkime klaupčiausi ant kelių ir išpažinčiau savo nuodėmę.

– Kas nutiko, kai prisipažinai pastojusi be santuokos?

– Man skyrė bann tam tikram laikui, kad apmąstyčiau, ką padariau. Po šešių savaičių vėl buvo susirinkimas, ir pasižadėjau laikytis bažnyčios reikalavimų, – ji šyptelėjo. – Mane priėmė atgal.

– Keite, ar diakonas ir vyskupas prašė prisipažinti, kad nužudei savo vaiką?

– Ne.

– Kodėl gi?

Keitė susidėjo rankas į skreitą.

– Tuo manęs nekaltino.

– Vadinasi, tavo bendruomenėje žmonės netiki, kad esi padariusi žmogžudystės nuodėmę?

Keitė gūžtelėjo pečiais.

– Man reikia išgirsti atsakymą, – pasakė Elė.

– Ne, netiki.

Elė, kaukšėdama kulniukais per grindų parketą, grįžo prie gynybos stalo.

– Keite, ar atsimeni, kas vyko tą naktį, kai gimdei?

– Gabaliukais, nuotrupomis. Po truputį tie įvykiai grįžta.

– Kodėl taip yra?

– Daktaras Kuperis sako, kad taip yra todėl, jog mano protas nepajėgia daug priimti per trumpą laiką, – ji prikando apatinę lūpą. – Aš tarsi užsisklendžiau po to, kai viskas nutiko.

– Po to, kai kas nutiko?

– Po to, kai gimė kūdikis.

Elė linktelėjo.

– Apie tą naktį jau girdėjome iš įvairių žmonių, bet, manau, prisiekusieji norėtų išgirsti iš tavęs. Ar žinojai, kad esi nėščia?

Keitė staiga pasijuto mintimis krintanti atgal į praeitį: štai jos delnai vėl čiuopia mažą standų iškilumą – kūdikį jos viduje.

– Negalėjau tuo patikėti, – tarė ji negarsiai. – Ir netikėjau, kol neprireikė perkelti prijuostės smeigtukų, nes ėmiau storėti.

– Ar kam nors apie tai sakei?

– Ne. Išstūmiau tai iš galvos ir užsiėmiau kitkuo.

– Kodėl?

– Bijojau. Nenorėjau, kad tėvai sužinotų, kas atsitiko, – ji giliai atsikvėpė. – Meldžiausi, kad būčiau suklydusi.

– Ar atsimeni, kaip gimdei?

Keitė apglėbė pilvą, lyg būtų vėl grįžę tie deginantys skausmai, varstę ją nuo nugaros iki pilvo.

– Iš dalies, – tarė ji. – Pamenu, kaip skaudėjo, kaip šienas badė nugaros odą... bet yra laikotarpių, iš kurių visiškai nieko nepajėgiu atsiminti.

– Kaip tuo metu jauteisi?

– Buvau išsigandusi, – sušnibždėjo ji. – Klaikiai išsigandusi.

– Ar atsimeni kūdikį? – paklausė Elė.

Šitai ji žinojo taip puikiai, tarsi tas vaizdas būtų įsirėžęs vidinėje jos akių vokų pusėje. Tas mažutis mielas kūnelis, ne didesnis už jos plaštaką, besispardantis, užsikosėjęs ir siekiantis jos.

– Jis buvo gražus. Paėmiau jį ant rankų. Laikiau priglaudusi. Patryniau jam nugarą. Viduje turėjo mažulyčius kauliukus. Jo širdis plakė man į ranką.

– Ką ketinai su juo daryti?

– Nežinau. Tikriausiai būčiau nunešusi motinai; į ką nors susupusi, kad jam būtų šilta... bet užmigau ir nieko nespėjau.

– Nualpai.

– Ja .

– Ar tebelaikei kūdikį?

– Ak, taip, – atsiliepė Keitė.

– Kas buvo toliau?

– Atsibudau. O kūdikis buvo dingęs.

Elė kilstelėjo antakius.

– Dingęs? Ką pamanei?

Keitė suspaudusi grąžė rankas.

– Kad tai buvo sapnas, – prisipažino ji.

– Gal pastebėjai priešingų požymių?

– Mano naktiniai marškiniai buvo kruvini, šiek tiek kraujo mačiau ir ant šieno.

– Ką tada darei?

– Nuėjau prie tvenkinio ir apsiprausiau, – tarė Keitė. – Paskui grįžau į savo kambarį.

– Kodėl nieko nežadinai ir nėjai pas gydytoją? Ir kodėl kūdikio neieškojai?

Jos akyse sužvilgo ašaros.

– Nežinau. Reikėjo taip daryti. Dabar jau žinau.

– Kas buvo kitą rytą, kai pabudai?

Ji ranka nusišluostė akis.

– Atrodė, lyg niekas nebūtų pasikeitę, – tarė ji užsikirsdama. – Jeigu visi būtų atrodę bent šiek tiek kitokie, jeigu būčiau prastai jautusis, gal tada nebūčiau buvus... – jos balsas nutilo, akys nukrypo į šalį. – Pagalvojau, kad viską prasimaniau, kad man nieko neatsitiko. Norėjau tuo tikėti, nes tada nereikėjo rūpintis, kur dingo kūdikis.

– Ar žinojai, kur jis?

– Ne.

– Gal atsimeni, kaip jį kur nors nešei?

– Ne.

– Neatsimeni, kad būtum kuriuo nors metu pabudusi su kūdikiu ant rankų?

– Ne. Kai pabudau, jo jau nebebuvo.

Elė linktelėjo.

– Ar planavai kūdikio atsikratyti?

– Ne.

– Ar norėjai atsikratyti šito kūdikio?

– Ne, nė karto, vos pamačiau jį, – švelniai tarė Keitė.

Elė dabar stovėjo vos per pėdą nuo jos. Keitė laukė klausimo, laukė, kada galės tarti tai, ką ji šiandien atėjo pasakyti. Tačiau beveik nepastebimai papurčiusi galvą, Elė atsigręžė į prisiekusiuosius.

– Ačiū, – tarė ji, – daugiau klausimų neturiu.

Kalbant atvirai, Džordžas buvo sutrikęs. Iš Elės Hatavei per tiesioginę jos klientės apklausą jis laukė kur kas daugiau tobulumo blyksnių, tačiau ji nepademonstravo nieko ypatinga. Negana to, ir jos liudytoja Keitė Fišer pasakė tik tai, ko iš jos galėjo tikėtis bet kas, tad taip ir nepaaiškėjo, kodėl rytą Elė teisėjai įteikė tokį raštą.