Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Prispaudusi plaštaką prie burnos, Keitė nuskuodė už tvarto ir vėmė tol, kol skrandis liko visiškai tuščias.

Šlubčiodama nuo kelio, ji girdėjo Elę ją šaukiant. Elė nepajėgė taip greitai bėgti, tad Keitė begėdiškai pasinaudojo savo pranašumu ir paspruko.

Slinkdama palei šoninę tvarto sieną, Keitė atsidūrė prie kupstais nusėtų, jau tuščių laukų. Ten pasislėpti iš esmės nebuvo kur, tačiau bent jau galima kuo toliau atitrūkti nuo Elės. Pasikėlusi sijonus, Keitė nulėkė prie tvenkinio ir užlindo už didelio ąžuolo.

Ištiesusi delną, ji įsižiūrėjo į savo pirštus ir riešą. Kur jos dabar, tos bakterijos? Ar jų dar liko jos kūne, o gal ji visas spėjo perduoti savo kūdikiui?

Įsivaizdavusi savo naujagimį sūnų, Keitė užsimerkė – štai jis guli jai tarp kojų ir klykia iš visų jėgų. Jau tada ji suprato, kad kažkas negerai. Nenorėjo kalbėti apie tai, bet ji matė, kaip tas kūdikis visa krūtine ir pilveliu stengiasi įkvėpti oro.

Tačiau ji nieko negalėjo padaryti, lygiai kaip negalėjo išlaikyti Hanos ant ledo, apsaugoti Jakobo nuo tremties ar sukliudyti Adamui išvykti.

Keitė pažvelgė į dangų, aštriai suraižytą nuogų ąžuolo šakų. Ir suprato, kad tokios nelaimės nesitrauks, kol ji neatliks išpažinties.

Elei ne kartą teko ginti kaltus klientus, pasitaikė net keli įžūliai jai melavę, tačiau kažkodėl ji neprisiminė, kad kada nors būtų jautusis šitaip išduota. Širsdama ji pėdino nuo kelio namo, niršo ant Keitės už apgavystę, ant Ledos, kad paliko jas per tris mylias nuo namų, ant savo vargano kūno, kad vos pabėgėjus užgniaužia kvapą.

Čia nieko asmeniška, priminė pati sau. Vien tik darbas.

Keitę ji rado prie tvenkinio.

– Gal norėtum papasakoti, ką ten kalbėdama turėjai galvoje? – paklausė Elė lenkdamasi ir sunkiai alsuodama.

– Juk girdėjote, ką sakiau, – niūriai atšovė Keitė.

– Keite, pasakyk man, kodėl nužudei kūdikį.

Ji papurtė galvą.

– Nebenoriu daugiau teisintis. Tik noriu pasakyti prisiekusiesiems tai, ką pasakiau jums, kad visa šitai baigtųsi.

– Pasakyti prisiekusiesiems? – Elė net užsikosėjo. – Tik per mano lavoną.

– Ne, – tarė Keitė blykšdama. – Privalote man tai leisti.

– Nė velnio, net neketinu leisti, kad sėstum į tą krėslą ir pasakotum teismui, jog nužudei savo kūdikį.

– Anksčiau buvote pasirengusi leisti man liudyti!

– Tikrai nuostabu, bet tuo metu kalbėjai visai ką kita. Sakei norinti atskleisti tiesą, visiems papasakoti, kad neįvykdei žmogžudystės. Jeigu kviečiu tave kaip liudytoją, kuri nesistengia prieštarauti visai mano strategijai – tai viena, bet visai kas kita, jei tu atsistoji ir įvykdai juridinę savižudybę.

– Ele, – kupinu nevilties balsu tarė Keitė, – aš privalau atlikti išpažintį.

– Ten ne tavo bažnyčia! – riktelėjo Elė. – Kiek kartų reikia tau šitai kartoti? Ir kalbame čia ne apie šešias atskyrimo savaites. Kalbame apie daug metų. Gal net iki gyvenimo pabaigos. Kalėjime, – ji susitvardė ir giliai atsikvėpė. – Vienas dalykas būtų leisti prisiekusiesiems pamatyti tave, pajusti tavo sielvartą. Išgirsti tave sakant, kad esi nekalta. Tačiau tai, ką man ką tik pasakei... – Elės balsas prislopo, ji nusigręžė į šalį. – Leisti tau liudyti būtų profesiniu atžvilgiu neatsakinga.

– Juk jie vis tiek gali pamatyti mane ir išklausyti mano sielvartą.

– Kurgi ne, visa tai nugurgės kaip vanduo kanalizacijos vamzdžiais, kai paklausiu tavęs, ar nužudei savo kūdikį.

– Tada neklauskite manęs šito.

– Jeigu aš nepaklausiu, tada būtinai paklaus Džordžas. Tačiau stojusi liudyti jau nebegali meluoti, – Elė atsiduso. – Negali meluoti, bet negali ir tiesiai pareikšti, kad nužudei tą kūdikį, nes šitaip pasirašytum sau nuosprendį.

Keitė stovėjo nudelbusi akis.

– Jakobas man sakė, kad jeigu norėsiu kalbėti teisme, jūs negalėsite man sukliudyti.

– Galiu pasiekti, kad būtum išteisinta ir be tavo liudijimo. Keite, labai prašau nesielgti šitaip, nedaryti žalos sau.

Keitė atsigręžė į ją visiškai rami.

– Rytoj aš liudysiu. Galbūt jums tai nepatinka, bet toks yra mano noras.

– Kieno atleidimo tikiesi? – sprogo Elė. – Prisiekusiųjų? Teisėjos? Jie apie tai nė negalvoja. Į tave žiūrės kaip į pabaisą.

– O jūs? Juk jūs taip nežiūrite?

Elė papurtė galvą, nepajėgdama ištarti nė žodžio.

– Sakykite, – spaudė Keitė. – Atsakykite, ką galvojate.

– Galima meluoti savo advokatui, bet draugui... – Elė atsistojo ir nupurtė nuo sijono dulkes. – Surašysiu atsakomybės atsisakymo raštą, kurį turėsi pasirašyti; ten bus išdėstyta, kad patariau tau tokių veiksmų nesiimti, – šaltai tarė ji ir nuėjo.

– Netikiu, – pasakė Kupas, sudėdamas antklodės kampus; lankstė ją abu su Ele. Ta antklodė buvo siuvinėta vestuvinių žiedų ornamentu, situacijos ironija nepraslydo jam pro akis. Kelios kitos neseniai išskalbtos antklodės plevėsavo ant skalbinių virvių, ištemptų tarp medžių – milžiniškos kaleidoskopo mozaikos tamsėjančio dangaus fone.

Elė žengė link jo, tiesdama priešingus antklodės kampus.

– Tai patikėk.

– Keitė nepajėgi žudyti.

Ji paėmė gniužulą jam iš rankų ir energingai sulenkė į pasipūtusį keturkampį.

– Matyt, klysti.

– Ele, aš ją pažįstu. Ji – mano klientė.

– Taip, ir mano kambario draugė. Štai ir susigaudyk, kad nori.

Kupas siektelėjo kitą antklodę laikančių segtukų.

– Kaip ji tai padarė?

– Nepaklausiau.

Jis nustebo.

– Nepaklausei?

Elės pirštai nuslinko per pilvą.

– Nepajėgiau, – atsakė ji ir tuoj pat nusisuko.

Tą akimirką Kupas nieko netroško, tik apkabinti ją.

– Paaiškinti galima tik tuo, kad ji meluoja.

– Nejaugi nesiklausei, ką kalbėjau teisme? – vyptelėjo Elė. – Amišai nemeluoja.

Kupas nekreipė į ją dėmesio.

– Ji meluoja siekdama bausmės. Dėl vienos ar kitos priežasties, bet jai to reikia psichologiškai.

– Žinoma, jeigu manai, kad gyvenimas už grotų prilygsta gydymui, – Elė trūktelėjo priešingą audeklo galą. – Kupai, ji nemeluoja. Ko gero, savo darbe melagių esu mačiusi ne mažiau už tave. Keitė, žiūrėdama man į akis, pareiškė nužudžiusi tą kūdikį. Visiškai nedviprasmiškai.

Keliais staigiais judesiais ji išplėšė antklodę Kupui iš rankų, dar kartą sulenkė ir tėškė ant pirmosios.

– Keitė Fišer grimzta į dugną ir visus mus tempia drauge.

– Jeigu ji pasirašo atsakomybės atsisakymo raštą, tu nusiplauni rankas.

– Ak taip, žinoma, nieko baisaus. Tik drauge su visa byla į purvą puola ir mano vardas bei reputacija.

– Kad ir kokie būtų jos motyvai, smarkiai abejoju, kad Keitė dabar šitaip elgiasi norėdama įgelti tau.

– Kupai, nesvarbu, kokie jos motyvai. Ji ketina atsistoti ir viešai atlikti išpažintį, o prisiekusiesiems bus visiškai nesvarbu, kas už to slepiasi. Jie pasmerks ją greičiau, negu reikia laiko ištarti: „Aš tai padariau.“

– Ar pyksti dėl to, kad ji žlugdo tavo bylą, ar dėl to, kad nenumatei tokio posūkio?

– Aš nepykstu. Ne mano reikalas, jeigu ji nori susigadinti gyvenimą, – Elė čiupo antklodę, kurią laikė Kupas, bet nesuspėjo, ir ši šleptelėjo į purvą. – Velnias! Ar bent žinai, kiek laiko sugaišti, kol tokius daiktus išskalbi? Ar žinai? – ji susmuko ant žemės užsidengusi veidą rankomis, o antklodė jai už nugaros išsipūtė tarsi debesis.

Kupas nusistebėjo pats sau, kaip švelni ir liauna kaip šakelė moteris pajėgia tempti ant pečių kitų gelbėjimo naštą. Atsisėdęs greta Elės, priglaudė ją prie savęs, o ji sukišo plaštakas jam po marškiniais.