Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Būčiau galėjusi ją išgelbėti, – sušnibždėjo ji.

– Žinau, mieloji. Bet gal jai reikėjo gelbėtis pačiai.

– Labai jau ilgas kelias.

– Vėl mąstai kaip advokatė, – Kupas pabaksnojo jai į smilkinį. – Ką darai, jeigu bijai, kad visi nuo tavęs nusisuks?

– Priverti juos būti su tavimi.

– O jeigu šito negali arba nežinai, kaip pasiekti?

Elė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau.

– Tikrai žinai. Tiesą sakant, esi ne kartą taip dariusi. Pati pasitrauki pirmoji, – tarė Kupas, – ir tada nebereikia žiūrėti, kaip jie nueina atsukę nugaras.

Kai dar buvo maža, Keitė mėgo lietų; tada bėgdavo taku iki kelio, kur plonytė alyvos plėvelė kiekvienoje balutėje virsdavo vaivorykšte. Dabar taip atrodė dangus – karališkasis purpuras, margintas susiliejančiomis oranžinėmis, raudonomis, sidabro gijomis, tarsi pasakų karalaitės mantija. Jis gaubė visas „paprastųjų“ fermas aplinkui; virš kiekvienos plytėjo savas prašmatnus ir sodrus ornamentas, nusitęsiantis į, regis, neaprėpiamus tolius.

Ji stovėjo priebutyje, žvelgė į sutemas ir laukė. Kai iš vakarų pasigirsdavo automobilio ūžesys, jos širdis tarsi taikydavosi įsisprausti į gerklę, o kiekvienas kūno raumuo veržėsi priekin, kad greičiau paaiškėtų, ar mašina suka prie namo. Bet po akimirkos raudoni jos žibintai nušvytruodavo pro medžius tolyn.

– Jis neatvažiuos.

Keitė žaibiškai atsisuko į suskambusį balsą; tuoj pat ant priebučio laiptelių dusliai nuaidėjo žingsniai.

– Kas?

Samuelis nurijo gumulą gerklėje.

– Ach , Keite, nejaugi nori, kad dar ir jo vardą ištarčiau?

Keitė delnais patrynė rankas ties pečiais ir vėl pažvelgė į kelią.

– Jis išvažiavo į Filadelfiją. Grįš rytoj, tiesiai į teismą.

– Atėjai man apie tai pranešti?

– Ne, – atsakė Samuelis, – atėjau kviesti tavęs pasivaikščioti.

Ji nuleido akis.

– Man atrodo, dabar nelabai tikčiau į draugiją.

Nesulaukęs Keitės atsakymo, jis gūžtelėjo pečiais.

– Na, aš vis tiek eisiu, – tarė Samuelis ir žengė nuo priebučio žemyn.

– Palauk! – šūktelėjo Keitė ir tuoj pasivijo Samuelį.

Jie žingsniavo pro medžius, kuriais tarsi vargonais grojo švilpiantis vėjas, ant šakų tupėjo paukščiai, gąsdindamos peles ūkavo pelėdos, voratinkliai žvilgėjo rasos sidabru. Stengdamasi spėti paskui dideliais žingsniais einantį Samuelį, Keitė vos nebėgo.

– Kur mes einame? – paklausė ji po kelių minučių, jiems atsidūrus prie nedidelio obelų guoto.

Samuelis staiga stabtelėjo ir apsidairė.

– Nė neįsivaizduoju.

Keitė nesusilaikė nešyptelėjusi, šypsena atsiliepė ir Samuelis; abu tuoj prapliupo juoktis. Samuelis atsisėdo alkūnėmis atsirėmęs į kelius, Keitė klestelėjo šalia, sijonais šnarindama sausus lapus. Raudoni tarsi rubinai obuoliai šiūravo Keitei per kapp viršugalvį, trynėsi į plačiakraštę Samuelio skrybėlę. Staiga jis prisiminė, kaip kartą, statant kažkurį kluoną, Keitė nulupo obuolį viena ilga drūže ir švystelėjo per petį – anot senų žmonių pasakojimų, taip galima sužinoti, kas merginos būsimasis jaunikis. Ir kaip visi draugai ir namiškiai juokėsi pamatę, kad nukritusi drūžė susiraitė į raidę S.

Staiga Samuelis pajuto, kad tyla lyg akmeniu prislėgė jam pečius.

– Žiūriu, čia pas jus neblogai užderėjo, – tarė jis nusiimdamas skrybėlę. – Reikės ruošti daug obuolių tyrės.

– Tikrai, mano mama turės ką veikti.

– O tu? – pajuokavo jis. – Manau, būsi su mumis kluone?

– Nežinau, kur aš būsiu, – Keitė žvilgtelėjo į jį ir kostelėjo. – Samueli, turiu tau kai ką pasakyti...

Jis prispaudė pirštą jai prie lūpų, prie jos švelniųjų lūpų, ir leido sau akimirką įsivaizduoti, kad tai galėjo būti bučinys.

– Jokių kalbų.

Keitė linktelėjo ir pažvelgė sau į skreitą.

– Jau greit lapkritis. Merė Eš – jos darže daug salierų užaugo.

Keitei suplastėjo širdis. Lapkritis – vedybų mėnuo, o salierai naudojami daugeliui vestuvių puotos patiekalų; kalbėti apie tai jai buvo tikrai per daug sunku. Ji žinojo apie Merės ir Samuelio pasibučiavimą, bet per visą tą laiką niekas jai daugiau nieko nesakė. Galų gale tai Samuelio reikalas, jis, be abejo, turi teisę gyventi toliau kaip tinkamas. Tarkim, kitą mėnesį vesti Merę Eš.

– Ji tekės už Oveno Kingo, aišku kaip dukart du, – toliau kalbėjo Samuelis.

Keitė sumirksėjo.

– Ji neketina tekėti už tavęs?

– Nemanau, kad šitai patiktų tai merginai, kurią norėčiau vesti, – Samuelis paraudo ir nuleido akis. – Juk tau tai nepatiktų, ar ne?

Minutėlę Keitė įsivaizdavo, kad jos gyvenimas ir toliau teka kaip kiekvienos kitos amišų merginos, kad jos pasaulis nėra toks suiręs ir jame vis dar įmanoma išgirsti tokį nuostabų pasiūlymą.

– Samueli, – tarė ji virpančiu balsu, – aš negaliu dabar tau pasižadėti.

Jis papurtė galvą, bet nepakėlė akių.

– Jeigu ne šį lapkritį, tada kitą, kuris bus po metų. Arba dar po kitų metų.

– Jei išeisiu, tai bus amžinai.

– Niekada negali žinoti. Štai, pavyzdžiui, aš, – Samuelis apibraukė pirštu skrybėlės kraštą – tobulą juodą skritulį. – Jau buvau kuo tvirčiausiai įsitikinęs, kad galutinai tave palieku... bet pasirodė, kad tuomet visą laiką tik žengiau atgal, tenai, iš kur pradėjau, – jis spustelėjo Keitei ranką. – Ar pagalvosi apie tai?

– Taip, – tarė Keitė, – būtinai.

Jau buvo po vidurnakčio, kai Elė be garso nusėlino laiptais į viršų, į miegamąjį. Keitė miegojo savo pusėje, mėnesienos juostos lyg iliuzionisto padėjėjo perrėžta į dvi dalis. Elė tyliai suglėbė antklodę ir ant pirštų galų pasuko prie durų.

– Ką čia darote?

Ji atsigręžė į Keitę.

– Miegosiu ant kušetės.

Keitė atsisėdo, antklodė nukrito atidengdama jos paprastučius baltus naktinius marškinius.

– Juk nebūtina šitaip.

– Žinau.

– Tai kenkia kūdikiui.

Elei kažkur gerklėje krustelėjo raumuo.

– Tik nereikia man aiškinti, kas kenkia mano kūdikiui, – atšovė ji. – Tu neturi teisės.

Ji staigiai apsisuko ir nulipo laiptais, spausdama prie krūtinės patalus tarsi šarvuotą skydą, tarsi saugoti širdį dar nebūtų per vėlu.

Elė stovėjo teisėjos kabinete ir žiūrėjo į teisės traktatus, į medžiu puoštas sienas, storą kilimą ant grindų – visur, tik ne į pačią teisėją Ledbeter, skaitančią ką tik jos gautą atsakomybės atsisakymo raštą.

– Mis Hatavei, – po valandėlės tarė ji, – kas čia vyksta?

– Mano klientė reikalauja galimybės liudyti, nors aš jai patariau taip nesielgti.

Teisėja įsistebeilijo į Elę, tartum pajėgtų jos bereikšmiame veide įžvelgti visą sumaištį, kuri nutiko praėjusią naktį.

– Ar yra kokia ypatinga priežastis, kodėl taip patarėte?

– Esu tikra, kad tai netrukus paaiškės, – atsakė Elė.

Visiškai patenkintas Džordžas aukščiau kilstelėjo galvą.

– Ką gi, puiku, – atsiduso teisėja, – tuomet eikime ir išsiaiškinkime.

Kiekvienas amišas nuo pat vaikystės žino, kad akys slegia tarsi svarsčiai, kad žvilgsniai nėra bekūniai, kad kartais juos tenka jausti tarsi kvėpavimą už nugaros, o kartais – kaip tiesiai į nugarą įsmigusią ietį; tačiau Lankasteryje žvilgsniai lakstydavo po vieną – koks turistas, tiesiantis kaklą, kad geriau į ją įsižiūrėtų, vaikas, išpūtęs akis maisto parduotuvėje. Sėdėdama liudytojo krėsle, Keitė jautėsi tarsi paralyžiuota smingančių į ją žvilgsnių. Į ją spoksojo bent šimtas žmonių. Iš tiesų, kodėl gi nespoksoti? Juk ne kasdien kas iš „paprastųjų“ prisipažįsta esąs žudikas.