Джоди Пиколт: Paprasta tiesa

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Jodi Picoult

PAPRASTA TIESA

Iš anglų kalbos vertė

Leonas Judelevičius

Versta iš: Jodi Picoult. PLAIN TRUTH

Atria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc.

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba

autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip

meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius,

vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090104064

Copyright © 2000 by Jodi Picoult

© Viršelyje panaudota nuotrauka,

Wayne Mckown / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Leonas Judelevičius, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius

Redaktorė Bronė Vinevičienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkė Vėja Svaja

Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Skiriu tėčiui Myronui Picoult, išmokiusiam mane originalumo…

Nedaug pasaulyje vyrų, kurie gebėtų čiaudėti kaip antis, prasimanyti keisčiausių niekniekių, krėsti visai nevykusius pokštus…

Ir šitaip galvą pametę dievinti savo dukteris.

Myliu tave, tėti.

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

I

Krikščionis esu ir toks turiu būti –

Romus, kantrus ir geras vaikutis.

Ką darau – darau teisingai,

Žodžiai mano paprasti ir sąžiningi...

Visada žinau – vos pažvelgęs Dievas matys

Ir mano darbus, ir mintis.

Amišų mokyklos eilės

1

Ji dažnai sapnuodavo mažąją sesutę, kuri negyva plūduriuoja po ledu, bet šiąnakt pirmą kartą išvydo, kaip Hana, stengdamasi ištrūkti, kabinasi į jį rankomis. Matė išplėstas, tarsi pienu aptrauktas Hanos akis, net jautė, kaip ji nagais gremžia ledą. Staiga krūptelėjusi nubudo. Dabar juk ne žiema; liepos mėnuo. Delnais ji čiuopė ne ledą, tik susiglamžiusias paklodes. Tačiau vis dėlto kažkas iš anapus atkakliai veržėsi laisvėn.

Kumštis pilve susigniaužė kiečiau, ji prikando apatinę lūpą. Nepaisydama bangomis vis atsiritančio ir vėl nuslūgstančio skausmo, basomis kojomis ant pirštų galų išstypčiojo į tamsą.

Įžengus į tvartą, viduje šaižiai kniauktelėjo katinas. Dabar ji jau dusliai švokštė, kojos virpėjo lyg gluosnio šakelės. Susmukusi ant šieno veršiavimosi garde, atokiausiame kampe, susirietė pritraukdama kelius. Išpampusios karvės atgręžė į ją melsvai balkšvus akių mėnulius, bet tuoj pat nusisuko lyg susipratusios, kad liudytojai čia nereikalingi.

Ji įsmeigė akis į holšteinų kailius taip, kad netrukus juodos jų dėmės sudrebėjo ir ėmė plaukti prieš akis. Įsitvėrė į naktinių marškinių kraštą, suleido į jį dantis. Slėgis viduje tarsi piltuvu suplūdo apačion, lyg kas mėgintų ją visą, išvertęs išvirkščiąja puse, išstumti išorėn; ji prisiminė, kaip su Hana abi sprausdavosi pro skylę spygliuotos vielos tvoroje palei upelį, niurnėdamos, kliūdamos ir keliais, ir alkūnėmis, kol galų gale kažin kaip vis dėlto išgriūdavo į kitą pusę.

Viskas baigėsi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Tik ant sujauktų, dėmėtų šiaudų jai tarp kojų gulėjo kūdikis.

Aronas Fišeris po šviesia antklode pasivertė ant kito šono ir pažvelgė į laikrodį šalia lovos. Aplink buvo tylu, jį pažadino ne garsas, tačiau melžiant karves, triūsiant ūkyje prabėgo keturiasdešimt penkeri metai, ir jo miegą galėjo išblaškyti net menkiausias krustelėjimas: po kažkieno pėda sušiurenę javai, kitaip papūtęs vėjas, ką tik atsivesto veršiuko kailiu slystantis šiurkštus karvės liežuvis.

Sujudėjo čiužinys – jam už nugaros Sara pasirėmė ant alkūnės, ilgi į kasą supinti jos plaukai nuvingiavo per petį lyg laivavirvė.

– Was ist letz? Kas nutiko?

Čia ne gyvuliai; pirmoji karvė turėjo veršiuotis tik po gero mėnesio. Ir ne plėšikas, labai jau menkas triukšmas. Pajuto, kaip žmonos ranka apglėbė jį ir priglaudė nugara prie savęs.

– Nix , – sumurmėjo jis. Nieko. Tačiau nebuvo tikras, katrą mėgina įtikinti – Sarą ar save.

Ji nutuokė, kad reikia nukirpti virkštelę, tamsiai raudona gija susiraičiusią iki pat kūdikio pilvo. Drebančiomis rankomis šiaip ne taip pasiekė senas žirkles, kabančias ant sienos prie vartelių į gardą. Jų geležtės buvo parūdijusios, aplipusios šieno šapais. Virkštelė sutrūko į du storus pluoštus, iš jų čiurkšlėmis pasipylė kraujas. Paklaikusi ji pirštais primygo abu galus ir užspaudė kraujo srovę, karštligiškai dairydamasi, kuo galėtų perrišti virkštelę.

Pagraibė kita ranka po šieną, užčiuopė ritiniams rišti skirtos virvės galiuką ir greitai užveržė juo virkštelę. Kraujavimas susilpnėjo ir netrukus visiškai liovėsi. Ji lengviau atsikvėpė ir vėl atsilošė pasirėmusi ant alkūnių – tą akimirką naujagimis pravirko.

Ji stvėrė kūdikį ir negrabiai pasūpavo. Koja paspyrė šieno kuokštą, mėgindama užkloti kraujo dėmę. Kūdikio burna prasižiojo lyg ko ieškodama ir sugriebė jos naktinių marškinių audeklą.