Джоди Пиколт: Paprasta tiesa

Ji suprato, ko jis nori ir ko jam reikia, bet negalėjo prisiversti. Tada jau viskas būtų iš tikrųjų.

Todėl davė vaikui tik savo rausvą pirštelį. Leido mažiems, tvirtiems žandikauliams žįsti, o pati elgėsi taip, kaip ją visada mokė elgtis ištikus ypatingai nelaimei; taip ji elgėsi jau ne vieną mėnesį.

– Prašau, Viešpatie, – meldėsi ji, – padaryk taip, kad viso šito nebūtų.

Miegą išblaškė grandinių žvangesys. Lauke dar buvo tamsu, tačiau melžiamos karvės, raginamos vidinio laikrodžio, jau kėlėsi kiekviena savo aptvare, mėlynomis gyslomis išmarginti suapvalėję nuo pieno jų tešmenys bolavo lyg tarp kojų įstrigę mėnuliai. Ji jautėsi pavargusi, nukamuota skausmo, bet žinojo turinti ištrūkti iš tvarto, kol vyrai ateis melžti. Žvilgtelėjo apačion ir suvokė, kad įvyko stebuklas: krauju sumirkęs šienas vėl buvo šviežias, liko tik nedidelė dėmelė jai pačiai po užpakaliu. Ir nebebuvo dviejų dalykų, kuriuos ji laikė prieš užmigdama – žirklių ir kūdikio.

Vargais negalais atsistojusi, ji pagarbiai ir nuolankiai pakėlė akis į stogą.

– Denke , – sušnibždėjo ir išbėgo iš tvarto į prieblandą.

Kaip ir visi šešiolikmečiai amišų berniukai, Levis Ešas mokyklos nebelankė. Baigė aštuonias klases ir kol kas gyveno tarsi „niekieno žemėje“ – tarp vaikystės ir tokio amžiaus, kai jau bus tinkamas krikštyti visateisiu amišu. Tuo tarpu dirbo samdiniu pas Aroną Fišerį, nes šis nebeturėjo sūnaus, galinčio padėti jam pieno ūkyje. Į darbą Levį priėmė rekomendavus jo vyresniajam pusbroliui Samueliui, kuris pas Fišerius jau penkerius metus buvo pagrindinis pagalbininkas. Visi žinojo, kad Samuelis tikriausiai greitai ves Fišerių dukterį ir ims ūkininkauti savarankiškai, tad Levio laukė aukštesnės pareigos.

Jo darbo diena, kaip ir visose kitose fermose, prasidėdavo ketvirtą valandą ryto. Dar buvo tamsu nors į akį durk, Samuelio brikelio Levis nematė, bet tolumoje vos girdimai skimbčiojo pakinktai. Jis čiupo savo plačiakraštę šiaudinę skrybėlę, šoko pro duris ir netrukus jau sėdėjo greta Samuelio.

– Sveikas, – tarė jis dar neatgaudamas kvapo.

Samuelis jam linktelėjo, bet neatsisuko ir nepratarė nė žodžio.

– Kas atsitiko? – nusišaipė Levis. – Keitė vakar nepabučiavo atsisveikindama?

Samuelis susiraukęs atsigręžė ir pliaukštelėjo Leviui, kad šiam skrybėlė sukdamasi nuskriejo net į vežimo galą.

– Gal užsičiauptum?

Toliau važiavo tylėdami, tik vėjas šnarėjo nelygiais kukurūzų lauko pakraščiais. Po valandėlės Samuelis pasuko brikelį į Fišerių kiemą. Levis bato nosimi braukė minkštą žemę ir laukė, kol Samuelis paleis arklį ganytis, tada abu nudrožė į tvartą.

Tvarte švietė lempos, kurioms elektros srovę tiekė generatorius; jo varomi veikė ir vakuuminiai siurbliai, prikabinti prie karvių spenių. Aronas Fišeris klaupėsi prie kiekvienos, purškė tešmenis jodo tirpalu ir čia pat šluostė juos iš senos telefonų knygos išplėštu lapu.

– Labas, Samueli, sveikas, Levi, – pasveikino įėjusius.

Jam nereikėjo sakyti, ką šiems veikti, nes abu jau viską išmanė. Samuelis nurideno karutį prie siloso rezervuaro ir ėmė maišyti pašarus. Levis iš kiekvieno gardo mėžė mėšlą ir vis žvilgčiojo į Samuelį manydamas, kad vyresniuoju ūkio darbininku norėtų būti jau dabar.

Tvarto durys atsilapojo, ir vidun įžengė Arono tėvas. Elamas Fišeris gyveno grossdawdi haus – nedideliame pagrindinio namo priestate. Jis ateidavo padėti melžti, bet Levis žinojo nerašytas taisykles: žiūrėti, kad senukas nieku būdu neneštų ko nors sunkaus; neleisti jam vargintis; elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių – Aronas negali be jo apsieiti, nors, aišku, šis būtų kuo puikiausiai susitvarkęs.

– Vaikinai, – sududeno Elamas, bet staiga stabtelėjo. Jo nosis virš ilgos, baltos barzdos susiraukšlėjo. – Nagi, regis, turime veršiuką.

Sutrikęs Aronas atsistojo.

– Ne, ką tik žiūrėjau garde.

Elamas papurtė galvą.

– Užuodžiu jį, kaip tik tas kvapas.

– Gal greičiau čia Levis, seniai nesiprausęs, – pajuokavo Samuelis, išversdamas pirmajai karvei šviežio pašaro krūvą.

Samueliui pro šalį stumiant karutį, Levis netikėtai susvyravo ir paslydo ant mėšlo gurvolio. Griūdamas pataikė užpakaliu į srutų lataką ir tuojau supyko, nes Samuelis skardžiai nusikvatojo.

– Kas čia dabar? – subarė Aronas, nors ir pats nesusilaikė nevyptelėjęs. – Samueli, palik jį ramybėje. Levi, man rodos, Sara pakinktų sandėlyje paliko tau švarių drabužių.

Levis degančiais žandais atsikėlė. Nudūlino pro Aroną, pro mokyklinę lentą, pilną skaičių ir pastabų apie turinčias veršiuotis karves, ir pasuko į mažą sandėliuką, kur gulėjo gūnios ir kamanos darbiniams arkliams bei mulams kinkyti. Kaip visur tvarte, čia kiekvienas daiktas turėjo savo vietą. Pintos odinės vadžios kybojo ant sienų tarsi voratinkliai, lentynose laukė krūvos atsarginių pasagų ir ąsočiai su skystu gydomuoju tepalu.

Levis apsidairė, bet drabužių nebuvo matyti. Paskui tarp gūnių pastebėjo kažką šviesesnio. Štai čia jau panašiau. Matyt, Sara Fišer bus skalbusi jo apdarus ir sudėjusi kartu su kitais skalbiniais. Jis atvertė sunkią ruožais margintą gūnią ir pažino į gniužulą susuktus savo drabužius – kelnes ir smaragdo žalumo marškinius. Levis žengė arčiau, ketindamas juos išpurtyti, ir susivokė žiūrįs į mažytį sustingusį naujagimio veidelį.

– Aronai! – uždusęs Levis net čiūžtelėjo sustodamas. – Aronai, turi ateiti pats.

Jis nubėgo atgal prie pakinktų sandėliuko. Aronas susižvalgė su tėvu, ir abu nuskubėjo paskui vaikiną, Samuelis kiek atsiliko.

Levis stovėjo priešais aukštą ant suolo sukrautą gūnių kaugę, kurios viršuje gulėjo į vaikino marškinius standžiai susuktas miegantis kūdikis.

– Aš... man atrodo, jis nekvėpuoja.

Aronas žengė artyn. Nuo tada, kai jam paskutinį kartą teko susidurti su tokiais mažais vaikais, prabėgo labai daug laiko. Švelnutė veido oda buvo šalta. Aronas atsiklaupė ir palenkė galvą tikėdamasis, kad kūdikio alsavimas atsklis iki jo ausies kaušelio. Ištiestą delną priglaudė jam prie krūtinės.

Tada atsigręžė į Levį.

– Bėk pas Šuilersus ir paprašyk leisti pasinaudoti jų telefonu, – pasakė. – Kviesk policiją.

– Atsikabink nuo manęs, – pareiškė Lizė Manrou budinčiam pareigūnui. – Neketinu apžiūrinėti nekalbančio kūdikio. Siųsk greitąją pagalbą.

– Jie jau tenai. Prašo detektyvo.

Lizė užvertė akis. Kiek ji dirba Ist Paradaiso apylinkės vyresniąja detektyve, greitosios pagalbos darbuotojai kasmet atrodo vis jaunesni. Ir kvailesni.

– Frenkai, tai iškvietimas medikams.

– Žinai, kažkas ten negerai, – leitenantas padavė jai popieriaus skiautę su adresu.

– Fišeriai? – perskaitė Lizė ir, žiūrėdama į pavardę bei gatvę, suraukė kaktą. – Tai amišai?

– Atrodo, taip.

Lizė atsidususi pasiėmė savo didelę juodą rankinę ir policijos ženklelį.

– Juk žinai, tik sugaišiu laiko.

Anksčiau Lizei retkarčiais tekdavo susidurti su senosios tvarkos amišų paaugliais, susiburiančiais į kurią nors daržinę gerti, šokti ir apskritai trikdyti aplinkiniams ramybę. Gal vieną du kartus ją kvietė pas amišų verslininkus fiksuoti apiplėšimo fakto. Tačiau paprastai amišai su policija reikalų kaip ir neturėjo. Jų bendruomenė kukliai gyvavo šalia įprasto pasaulio tarsi skystyje pakibęs oro burbuliukas.

– Tik užrašyk jų parodymus, o aš dėl tavęs pasistengsiu, – jai žengiant iš kabineto, Frenkas paslaugiai atidarė duris. – Rasiu tau didelį riebų nusikaltimą, kad galėtum smagiai suleisti dantis.