Джоди Пиколт: Paprasta tiesa

– Man atrodo, dabar ne laikas, – papriekaištavo ji. Atsistojusi užgesino viryklę ir susidėjo rankas ant juosmens. – Samueli, žinai, aš manau, kad turėtum mane kai kur nusivesti.

– Žinoma, – nedelsdamas atsiliepė jis.

– Noriu pamatyti tą kūdikį.

– Tai kraujas, – patvirtino teismo medicinos ekspertas, atsiklaupęs veršiavimosi garde prie mažos tamsios dėmės. – Ir placenta. Ne karvės, sprendžiu iš dydžio. Kažkas ką tik pagimdė kūdikį.

– Negyvą?

Jis suabejojo:

– Negaliu atsakyti neatlikęs skrodimo, bet nuojauta man kužda kažką kita.

– Vadinasi, jis tiesiog... mirė?

– Aš juk taip nesakiau.

Lizė, tupėdama šalia jo, atsilošė.

– Tu manai, kad kažkas šitą kūdikį sąmoningai nužudė?

Vyras gūžtelėjo pečiais.

– Ko gero, tau ir dera šitai išsiaiškinti.

Lizė greitai mintyse sumetė: jeigu to kūdikio gimimą ir mirtį skiria toks trumpas laiko tarpas, labai tikėtina, kad nusikaltimą įvykdė kūdikio motina.

– Ką čia turime? Smaugimą?

– Gal veikiau uždusinimą. Rytoj tikriausiai jau turėsiu preliminarią skrodimo išvadą.

Lizė padėkojo ir nužingsniavo tolyn nuo nusikaltimo vietos, kurią jau aptvėrė policijos patruliai. Šis įvykis staiga pasikeitė – ne šiaip paliktas kūdikis, o galima žmogžudystė. Atsirado pakankamas pagrindas kreiptis į apygardos teisėją orderio, kad būtų galima paimti kraujo mėginius – toks įrodymas vos ne pirštu parodytų šitai padariusią moterį.

Ji stabtelėjo, nes tvarto durys prasivėrė. Blausioje šviesoje pasirodė aukštas šviesiaplaukis vyras, vienas iš fermos darbininkų. Jis linktelėjo Lizei:

– Štai Keitė Fišer.

Mergina buvo daili, sveiko ir tvirto germaniško tipo, kuris Lizei visada primindavo šviežią grietinę ir pavasarį. Vilkėjo tradicinį senosios tvarkos amišų apdarą – suknelę ilgomis rankovėmis, ją dengė juoda prijuostė, siekianti vos žemiau kelių. Stovėjo basa, surambėjusiomis pėdomis – Lizė niekada negalėdavo atsistebėti matydama amišų jaunimą be batų lakstant žvyrkeliais, tačiau vasarą jie vaikščiodavo tik taip. Ta mergina taip jaudinosi, kad jos baimę Lizė, regis, galėjo vos ne pačiupinėti.

– Džiaugiuosi, kad susitikome, Keite, – švelniai tarė Lizė, – ieškojau tavęs, nes noriu tau užduoti kelis klausimus.

Išgirdusi tuos žodžius, Keitė prisiglaudė prie greta stovinčio šviesiaplaukio milžino.

– Šią naktį Keitė miegojo, – atsiliepė šis. – Ji net nežinojo, kas nutiko, kol jai nepasakiau.

Lizė mėgino suvokti, kaip ta mergina jaučiasi, bet Keitės dėmesys nukrypo kitur. Įsmeigusi akis Lizei per petį, ji stebėjo pakinktų sandėlį – ten tyrėjas prižiūrėjo, kaip išnešamas kūdikio kūnelis.

Staiga mergina ištrūko iš Samuelio rankų ir puolė lauk iš tvarto, o Lizė nusivijo ją prie pagrindinio namo priebučio.

Palyginti su daugeliu galimų reakcijų į mirtį, ši atrodė labai audringa. Lizė žiūrėjo, kaip Keitė stengiasi susitvardyti, ir svarstė, kas čia galėjo nutikti. Jeigu būtų susidūrusi su paprasta paaugle, tokį elgesį būtų palaikiusi kaltės požymiu, tačiau Keitė Fišer buvo iš amišų, tad viską vertinti reikėjo atsargiai. Jei esi amišas, gali išaugti Lankasterio apygardoje nematęs jokių televizijos žinių ar filmų su ženklu N-18, negirdėjęs apie išprievartavimus, sumuštas žmonas ir nužudymus. Tad, išvydus negyvą kūdikį, toks vaizdas galėjo sukelti tikrą siaubingą šoką.

Kita vertus, per keletą pastarųjų metų pasitaikė visokių atvejų. Paauglės, slepiančios nėštumą, o po gimdymo mėginančios atsikratyti kūdikio ir šitaip viską užbaigti. Paauglės, visiškai nesuvokiančios, ką padarė. Paauglės gimdyvės iš įvairiausių šeimų, įvairiausių sluoksnių ir tikėjimų.

Keitė atsirėmė į stulpą ir pravirko užsidengusi veidą rankomis.

– Labai atsiprašau, – ištarė mergina, – vos pamačiau jį, tą vaikelį, tuoj prisiminiau seserį.

– Tą, kuri mirė?

Keitė linktelėjo.

– Ji nuskendo septynerių.

Lizė pažvelgė į laukus – nuo lengvo vėjelio banguojančią žalią jūrą. Tolumoje prunkštelėjo arklys, jam atitarė kitas.

– Ar žinai, kas būna, kai tau gimsta kūdikis? – patyliukais paklausė Lizė.

Keitė prisimerkė.

– Aš gyvenu kaime.

– Žinau. Tačiau moterys nuo gyvulių skiriasi. O jeigu moterys gimdo ir vėliau jų neprižiūri gydytojai, joms gali kilti labai didelis pavojus.

Lizė patylėjo dvejodama.

– Keite, ar nieko nenorėtum man pasakyti?

– Aš negimdžiau kūdikio, – atsakė Keitė, žiūrėdama tiesiai į detektyvę. – Negimdžiau.

Tačiau Lizė stovėjo nuleidusi akis į priebučio grindis. Ant baltai dažytų lentų atsirado maža tamsiai raudona dėmelė. O per nuogą Keitės koją plonyte srove lėtai varvėjo kraujas.

2

Elė

Sapnavau košmarus, pilnus vaikų. Tiesą sakant, tai buvo šešios mergaitės – dvi tamsių plaukų, keturios šviesių, pasipuošusios languotomis uniforminėmis Šv. Ambraziejaus mokyklos prijuostėmis, po jomis kyšojo jų keliukai, o išsuktos rankytės gulėjo skreituose. Akyse jos visos staiga išaugdavo; ir tuo pačiu akimirksniu prisiekusiųjų seniūnas išteisindavo mano klientą – jas tvirkinusį pradžios mokyklos direktorių.

Ta byla reiškė didžiausią mano, Filadelfijos advokatės, triumfą; iškovojau nuosprendį, kuris mane tuoj pat išskyrė iš kitų, mano telefonas skambėjo nenutildamas, nes ir daugiau padoriųjų visuomenės šviesulių vylėsi prasprūsti pro įstatymų spragas, kiekvienas troško išnešti kudašių. Tą vakarą, kai buvo paskelbtas nuosprendis, Stivenas pakvietė mane vakarieniauti į „Victor’s Café“; ten buvo taip brangu, kad vietoj vakarienės būtume galėję nusipirkti šiek tiek pavažinėtą automobilį. Metrdoteliui buvau pristatyta kaip Džini Kokren. Išgirdau, kad mane į pokalbį kviečia du vyresnieji partneriai iš jo paties firmos – garsiausios mieste.

– Stivenai, – atsiliepiau nustebusi, – kai prieš penkerius metus ėjau kalbėtis su jais, man sakei, kad negali palaikyti santykių su moterimi, dirbančia tavo firmoje.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Ele, prieš penkerius metus viskas buvo kitaip.

Jis neklydo. Prieš penkerius metus dar tik kūriau sau karjerą. Prieš penkerius metus tikėjau, kad išteisinimas reikalingas mano kliento, o ne mano pačios labui. Prieš penkerius metus galėjau tik svajoti apie tokią galimybę, kurią Stivenas man dabar siūlė savo firmoje.

Nusišypsojau.

– Tai kuriuo laiku numatytas susitikimas?

Vėliau atsiprašiusi nuėjau į tualetą. Ten stovėjo patarnautoja, kantriai budinti prie padėklo su nemokamu makiažu, plaukų laku ir kvepalais. Užėjau į kabiną ir apsiverkiau – už tas šešias mažas mergaites, už įrodymus, kuriuos sugebėjau paneigti, už tą advokatę, kuria norėjau tapti prieš daugelį metų, vos baigusi teisės studijas – tokią griežtai principingą, kad tokios bylos niekada nebūčiau net ėmusis, ką jau kalbėti apie tas visas pastangas ją laimėti.

Išėjusi atsukau vandenį, ketindama nusimazgoti rankas. Pasiraitojau šilkines švarkelio rankoves ir puoliau trinti pirštus, tarpupirščius, panages. Kažkas palietė man petį; atsigręžusi išvydau patarnautoją, tiesiančią lininį rankšluostį. Jos akys atrodė tamsios ir kietos it kaštonai.

– Mieloji, – tarė ji, – yra dėmių, kurių visiškai švariai nuplauti neįmanoma.

Šiurpiuose mano sapnuose pasirodydavo dar vienas vaikas, bet niekada nemačiau jo veido. Tai buvo kūdikis, kurio nepagimdžiau ir, kaip atrodo, niekada nebepagimdysiu. Žmonės šaiposi iš biologinio laikrodžio, tačiau tokios moterys kaip aš nešioja jį savyje – jo tiksėjimo niekada nelaikiau žadintuvo zirzimu, greičiau jau bombos sprogimo preliudija. Dvejoji, svarstai, ir staiga – bum! – visi tavo šansai išlekia į orą.