Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Tą akimirką supratau, kad turiu išvažiuoti.

Stivenas padėjo man sukrauti daiktus į automobilio bagažinę.

– Labai gerai suprantu, – pareiškė jis, nors nieko nesuprato. – Tau reikia pertraukos prieš imantis naujos rimtos bylos.

Man reikėjo pertraukos, kad apsispręsčiau, ar apskritai noriu imtis kokios kitos bylos, bet Stivenas niekaip nebūtų pajėgęs šito suprasti. Juk žmonės baigia teisę, rašo disertacijas, lindi apkasuose laukdami lemtingosios, tik kartą gyvenime pasitaikančios bylos ne tam, kad sulaukę jos imtų abejoti, ar verta daryti tokią karjerą. Tačiau, kita vertus, Stivenas nebūtų sutikęs, kad išvažiuočiau visam laikui. Žinojau šitai, nes ir pati taip jaučiausi. Per savo kartu pragyventus aštuonerius metus nesusituokėme, bet ir neišsiskyrėme.

– Paskambinsi, kai nuvažiuosi? – pasiteiravo Stivenas, bet nespėjau atsakyti, nes jis mane pabučiavo. Mūsų lūpos tarsi prairusi siūlė atsiskyrė, tada sėdau į mašiną ir išvažiavau.

Manau, kad daugelis moterų, patekusių į tokią padėtį – sudaužyta širdis ir ką tik gauta stambi pinigų suma – būtų nukeliavusios kitur. Kaimanų Salos, Paryžius arba net sieloieškos žygis į Uolėtuosius kalnus. Tik man tokia mintis niekada net nešovė į galvą – jeigu būtų reikėję išsilaižyti žaizdas, vis tiek būčiau atsidūrusi Pensilvanijoje, Paradaise. Vaikystėje kiekvieną vasarą ten praleisdavau savaitę. Mano senelio brolis turėjo ten ūkį, vis dalijo jį sklypais ir iki pat mirties nuolat pardavinėjo žemę, paskui jo sūnus Frenkas apsigyveno didžiajame name, vietoj kukurūzų pasėjo žolę ir atidarė medžio gaminių dirbtuvę. Frenkas buvo panašaus amžiaus kaip ir mano tėvas, ir Leda tapo jo žmona prieš daugelį metų iki man gimstant.

Neverta net pradėti pasakoti, ką veikdavau tomis vasaromis Paradaise, tačiau per visus prabėgusius metus niekada nepamiršau visų pirma ramybės, kurios būdavo persmelkti jų namai, ir sklandžios jų gyvenimą saugančios tvarkos. Iš pradžių maniau, kad visa tai – dėl to, jog Leda ir Frenkas niekada neturėjo savų vaikų. Vėliau suvokiau, kad tai slypi Ledos prigimtyje – ji užaugusi amišų šeimoje.

Negalėjai vasaroti Paradaise ir nesusidurti su senosios tvarkos amišais, jie buvo tapę neatskiriama Lankasterio apylinkių dalimi. „Paprastieji“ žmonės – taip jie save vadino – dardėdavo brikeliais per pačią automobilių tirštumą, apsivilkę keistais senamadiškais drabužiais stodavo į eilutę maisto parduotuvėje, droviai šypsodavosi už prekystalių turguje, kur eidavome pirkti šviežių daržovių. Tiesą sakant, ten ir sužinojau apie Ledos praeitį. Ketinome pirkti glėbį saldžiųjų kukurūzų, ir staiga Leda su pardavėja ėmė šnekėtis – Pensilvanijos vokiečių kalba! Tuomet buvau vienuolikos, tad išgirdusi Ledą, lygiai tokią pat amerikietę kaip ir aš, prabylant germanišku dialektu tikrai apstulbau. Bet netrukus iš Ledos gavau dešimties dolerių banknotą.

– Ele, paduok tai poniai, – tarė ji, nors stovėjo visiškai čia pat ir galėjo tai padaryti pati.

Važiuojant namo, Leda papasakojo buvusi „paprastoji“ iki vedybų su Frenku, o šis jiems nepriklausė. Pagal jų tikėjimo taisykles jai skyrė bann , tai yra apribojo bendravimą su kitais amišais. Ji galėjo kalbėtis su giminėmis ir draugais, tačiau negalėjo valgyti su jais prie vieno stalo. Galėjo atsisėsti greta jų autobuse, bet pavėžėti savo automobiliu – ne. Galėjo iš jų pirkti, bet užmokėti reikėjo per trečiąjį asmenį – mane.

Jos tėvai, broliai, seserys – visi gyveno vos už dešimties mylių.

– Ar tau leidžiama su jais matytis? – klausinėjau aš.

– Taip, bet susitinkame labai retai, – atsakė Leda. – Kada nors, Ele, šitai suprasi. Laikausi toliau nuo jų ne todėl, kad man būtų nemalonu. Nesusitinkame, nes jie jaustųsi nesmagiai.

Traukiniui atvažiuojant į Strasbergo geležinkelio stotį, Leda jau laukė. Kai su dviem lagaminais rankose išlipau iš vagono, Leda ištiesė rankas.

– Ele, Elyte, – uždainavo ji. Nuo jos sklido apelsinų ir indų ploviklio kvapas. Tie platūs pečiai nuostabiai tiko padėti galvai. Turėjau trisdešimt devynerius metus, bet Ledos glėbyje vėl virtau vienuolikmete.

Ji nusivedė mane prie nedidelės aikštelės, kur stovėjo išrikiuoti automobiliai.

– Gal pasakysi, kas tau dabar negerai?

– Viskas gerai. Paprasčiausiai norėjau tave aplankyti.

Leda prunkštelėjo.

– Tu atvažiuoji aplankyti vienu vieninteliu atveju – kai tau gresia visiškas nervų išsekimas. Gal kas nutiko su Stivenu?

Tylėjau, tada ji prisimerkė:

– O gal su Stivenu nieko nenutiko – ir kaip tik čia šuo pakastas?

Atsidusau.

– Stivenas čia niekuo dėtas. Baigiau vieną bylą, kuri atėmė labai daug jėgų, ir... na, man reikia atsipūsti.

– Tačiau tą bylą tu laimėjai. Mačiau per žinias.

– Taip, aišku, bet laimėjimas – dar ne viskas.

Mano nuostabai, ji daugiau nieko nebesakė. Vos Ledai išvažiavus į autostradą užsnūdau ir krūptelėjusi nubudau, kai ji sustojo prie savo namų.

– Atsiprašau, – pasakiau susigėdusi, – nenorėjau šitaip nulūžti.

Leda nusišypsojo ir paglostė man ranką.

– Galėsi ilsėtis kiek norėsi.

– Ak, ne, labai ilgai nereikės.

Iškėliau lagaminus nuo galinės sėdynės ir nubėgau priebučio laipteliais paskui Ledą.

– Na, mes džiaugiamės, kad atvažiavai, o jau kiek pabūsi – dvi ar dvidešimt dvi dienas – visiškai nesvarbu, – ji palenkė galvą. – Telefonas skamba.

Skubiai atlapojo duris ir puolė vidun pakelti ragelio.

– Alio!

Nuleidau ant grindų lagaminus ir pasirąžiau mankštindama sustingusią nugarą. Ledos virtuvė, kaip ir visuomet, tiesiog švytėjo švara ir atrodė lygiai tokia pati, kaip aš ją prisiminiau: dygsneliais siuvinėtas paveikslėlis ant sienos, paršelio formos indas su sausainiais, juodi ir balti linoleumo kvadratai. Užsimerkusi galėjau nesunkiai įsivaizduoti, kad niekada nebuvau iš čia išvykusi, kad pats sudėtingiausias manęs šiandien laukiantis rūpestis – kur geriau įsitaisyti susisukus: ant medinio krėslo už namo ar girgždančio supamojo krėslo tinkleliu apsaugotoje verandoje. Kitame virtuvės gale Leda kalbėjo aiškiai stebėdamasi, kad girdi pašnekovės balsą.

– Sara, Sara, ša, – ramino ji. – Was ist letz?

Pagaudavau tik nežinomų žodžių nuotrupas: an Kind... er hat an Kind gfuna... es Kind va dodt . Prisėdusi ant taburetės, laukiau, kol Leda baigs šnekėti.

Padėjusi ragelį, ji dar ilgokai laikė ant jo ranką. Tada atsisuko į mane sukrėsta ir išblyškusi.

– Ele, man labai gaila, tačiau turiu dabar išeiti.

– Gal reikia, kad ir aš...

– Tu pasilik čia, – tvirtai tarė ji. – Juk atvažiavai ilsėtis.

Žiūrėjau, kaip ji išvairavo automobilį į gatvę. Kad ir kokia būtų problema, Leda ją išspręs. Ji visada išsprendžia. Užkėlusi kojas ant kitos taburetės, nusišypsojau. Paradaise praleidau vos penkiolika minučių ir jau pasijutau geriau.

3

– Neh! – suklykė Keitė, spardydama felčerį, mėginantį įkelti ją į greitosios pagalbos automobilį. – Ich will net gay!

Lizė žiūrėjo, kaip ta mergina priešinasi. Ant jos sodriai žalios suknelės užpakalyje jau juodavo kraujo dėmė. Glaudžiu puslankiu priblokšti stovėjo Fišeriai, Samuelis ir Levis. Didysis šviesiaplaukis, kietai suspaudęs žandikaulius, žengė artyn.

– Paleisk ją, – tarė taisyklinga anglų kalba.

Felčeris atsigręžė.

– Bičiuli, aš tik noriu jai padėti.

Jam pavyko įtaisyti Keitę automobilio gale.