Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Kitą dieną po išteisinimo Šv. Ambraziejaus mokyklos direktorius atsiuntė man du tuzinus raudonų rožių. Stivenas pataikė įeiti į virtuvę kaip tik tą akimirką, kai grūdau jas į šiukšlių konteinerį.

– Kodėl gi dabar taip darai?

Lėtai atsisukau.

– Argi tau tai kada nors rūpi? Kad, kartą peržengus ribą, kelio atgal nebėra?

– Viešpatie mieliausias, vėl kalbi tarsi Konfucijus. Ele, gal tiesiai sakyk, ką manai.

– Tą ir sakau. Man tik įdomu, ar tu šitai jauti. Štai čia, – bakstelėjau sau į vis dar geliančią širdį. – Ar kada nors pasižiūri į kitoje teismo salės pusėje sėdinčius žmones, juk jų gyvenimą sugriovė žmogus, apie kurį tu žinai – jis yra velniškai kaltas?

Stivenas pasiėmė savąjį kavos puodelį.

– Kas nors turi juos ginti. Taip sutvarkyta mūsų teisės sistema. Jeigu jau tavo širdis taip apsipylusi krauju, eik dirbti į apygardos prokuratūrą, – jis ištraukė vieną žiedą iš šiukšlyno, nulaužė stiebą ir užkišo man už ausies. – Mesk tokias mintis iš galvos. Ką pasakytum, jeigu abu nulėktume į Rehoboto paplūdimį ir pašokinėtume per bangas? – pasilenkęs arčiau pridūrė: – Nuogi.

– Seksas – ne koks tvarstis, Stivenai.

Jis žingtelėjo atgal.

– Atleisk, užmiršau. Tai buvo jau taip seniai.

– Nenorėčiau dabar šito aptarinėti.

– Nėra ko aptarinėti, Ele. Aš jau turiu dvidešimtmetę dukterį.

– O aš neturiu, – nuskambėję žodžiai pakibo ore lyg švelnus ir mielas muilo burbulas, tuojau sprogsiantis. – Klausyk, suprantu, kodėl tau nesinori dar vienos operacijos, kuri panaikintų vazektomijos padarinius. Tačiau yra ir kitų būdų...

– Nėra. Neketinu žiūrėti, kaip tu vakarais sėdi parimusi prie kokio spermos donorų katalogo. Ir nepageidauju, kad atėjęs socialinis darbuotojas knaisiotų viską – nuo mano mokesčių deklaracijos iki stalčiaus su mano apatiniais, stengdamasis išsiaiškinti, ar tikrai esu vertas auginti kokį vaiką iš Kinijos, kuris buvo paliktas kalno viršūnėje mirti nuo šalčio...

– Stivenai, liaukis pagaliau! Tu praradai suvis savikontrolę!

Labai nustebau, kad jis tučtuojau nutilo. Atsisėdo kietai sučiaupęs lūpas ir įniršęs.

– Šitaip tikrai nereikėjo, – ištarė pagaliau. – Žinai, Ele, iš tiesų buvo skaudu tai išgirsti.

– Ką išgirsti?

– Tai, ką sakei. Dieve mano – pavadinai mane susisukusiu troliu.

Pažvelgiau jam į akis.

– Sakiau, kad tu praradai suvis savikontrolę.

Stivenas sumirkčiojo, tada nusikvatojo.

– Suvis savikontrolę! Ak, Dieve! Neišgirdau tavęs.

O kada paskutinį kartą iš tiesų girdėjai? Taip pagalvojau, bet sugebėjau nuryti tuos žodžius neištarusi.

Pfisterio, Krauno ir Diuprė juridinė firma buvo įsikūrusi Filadelfijos centre, išsiplėtusi per tris aukštus moderniame dangoraižyje iš stiklo ir plieno. Praleidau kelias valandas rinkdamasi drabužius susitikimui su jos savininkais, išbandžiau keturis kostiumėlius, kol pagaliau radau penktąjį, su kuriuo sau atrodžiau labiausiai pasitikinti savimi. Nepagailėjau purškalo nuo prakaitavimo. Išgėriau puodelį kavos be kofeino, nes pamaniau, kad nuo normalios kavos virpės rankos. Mintyse peržvelgiau kelią iki to pastato ir išėjau iš namų, likus iki susitikimo beveik valandai, nors važiuoti reikėjo vos penkiolika mylių.

Lygiai vienuoliktą valandą įsitaisiau už savo „Hondos“ vairo. „Vyresnioji partnerė, – sumurmėjau užpakalinio vaizdo veidrodžiui, – ir jokių kalbų apie mažiau negu 300 000 dolerių per metus.“ Užsidėjau tamsius akinius ir pasukau į autostradą.

Stivenas mano automobilyje buvo palikęs kasetę su tokiu kratiniu, kurį jis vadino „pasispardymo“ muzika, klausydavo jos pakeliui į teismo posėdžius. Nežymiai šyptelėjusi, įstūmiau tą kasetę į magnetofoną, ir mašina prisipildė ritmingo būgnų ir gitarų dundesio. Paleidau garsiau, taip garsiai, kad, staigiai persirikiuodama į gretimą juostą ir užkirtusi kelią pikapui, vos ne vos išgirdau jo piktą pypsėjimą.

„Atsiprašau“, – murmtelėjau skėsteldama delnais, bet nepaleisdama vairo. Beveik tą pačią akimirką vairas šoktelėjo mano rankose. Suspaudžiau jį tvirčiau, tačiau tada automobilis ėmė strykčioti lyg koks laukinis arklys. Skaidri išgąsčio srovelė nuvingiavo man iš gerklės į pilvą, tokia žaibiška baimė, užplūstanti supratus, kad nutiko kažkas baisaus ir jau per vėlu ką nors taisyti. Užpakalinio vaizdo veidrodyje mačiau sparčiai besiartinantį ir įnirtingai signalizuojantį sunkvežimį, bet mano mašina klaikiai trūktelėjo ir sustojo lyg įbesta viduryje automobilių srauto, švilpiančio šešiasdešimt mylių per valandą greičiu.

Užsimerkiau ir įsitempiau laukdama trenksmo, tačiau jo kažkodėl nebuvo.

Po pusvalandžio vis dar tebedrebėjau; buvau „Bobo autoservise“, tad tas pats Bobas stengėsi man susakyti viską, kas atsitiko mano mašinai.

– Iš esmės ji susilydė, – tarė jis, šluostydamasis rankas į kombinezoną. – Įtrūko tepalo karteris, variklis užsikirto, viskas viduje sukibo į vieną gabalą.

– Sukibo į vieną gabalą, – lėtai pakartojau. – Tai kaip dabar reikės atskirti?

– Nereikės. Teks pirkti naują variklį. Maždaug penki šeši tūkstančiai.

– Penki šeši... – mechanikas pasisuko eiti nuo manęs. – Ei! O ką man daryti iki tol?

Bobas nužvelgė mano kostiumėlį, portfelį, aukštakulnius.

– Susiraskite sportbačius.

Tuo metu suskambo telefonas.

– Ar nereikėtų atsiliepti? – paklausė mechanikas, o aš suvokiau, kad garsas sklinda kažkur iš mano portfelio gilumos. Suurzgiau prisiminusi susitikimą juridinėje firmoje. Vėlavau jau penkiolika minučių.

– Kur, po velnių, esi? – suriaumojo Stivenas, kai atsiliepiau.

– Mano mašina sulūžo. Autostrados viduryje. Prieš pat atvažiuojantį sunkvežimį.

– Dieve mano, Ele, juk tokiems atvejams yra taksi!

Apstulbusi negalėjau pratarti nė žodžio. Nepaklausė: „Dieve mano, ar tau nieko neatsitiko? Ar nereikia mano pagalbos?“ Žiūrėjau, kaip Bobas purto galvą, pasilenkęs virš susisukusių vamzdžių ir žarnelių – to, kas anksčiau buvo mano mašina, – ir pasijutau apimta keistos ramybės.

– Matyt, šiandien atvykti negalėsiu, – tariau.

Stivenas giliai atsiduso.

– Na, manau, kad man pavyks įtikinti Džoną ir Stenlį skirti kitą laiką. Tuojau tau vėl paskambinsiu.

Pasigirdo pypsėjimas. Išsiblaškiusi spustelėjau mygtuką ir vėl žengiau prie savo mašinos.

– Yra ir gera žinia, – tarė Bobas. – Pakeitus variklį, faktiškai turėsite beveik naują automobilį.

– Man tiko ir senasis.

Bobas gūžtelėjo pečiais.

– Tada įsivaizduokite, kad tai senoji jūsų mašina. Tik su naujutėlaite širdimi.

Staiga išvydau, kaip tas autostradoje man iš paskos važiuojantis sunkvežimis signalizuodamas slysta į šoną; kaip kiti automobiliai prasiskiria aplink mane tarsi vanduo apie upės tėkmėje gulintį akmenį. Užuodžiau karštą, raibuliuojantį asfaltą, mano kulniukai smigo į jį, kai ant pirštų galų virpėdama stypčiojau per autostradą. Nebuvau iš tų, kurie tiki lemtimi, tačiau šį kartą susidūriau su ja kaktomuša, gavau patį tikriausią ženklą – tartum mane tiesiogine prasme reikėjo stabdyti, kol dar nesusivokiau lekianti ne į tą pusę. Sugedus mašinai, skambinau valstijos policijai ir keliems autoservisams, tačiau man nė į galvą nešovė paskambinti Stivenui. Atrodė lyg ir savaime suprantama, kad jei man reikia pagalbos, turiu susirasti ją pati.

Vėl suzirzė telefonas.

– Gera naujiena, – Stivenas prabilo man nespėjus nė prasižioti. – Abu viršiausieji sutinka tave priimti šiandien šeštą valandą.