Джоди Пиколт: Paprasta tiesa

– Nereikia man tavo malonių, – atšovė Lizė, bet vėliau, įsėdusi į mašiną ir pajudėjusi Fišerių pusėn, vis dar šypsojosi.

Fišerių kieme visą plotą priešais namą užėmė du automobiliai – policijos ir greitosios pagalbos, greta jų stovėjo brikelis. Lizė žengė prie namo ir pasibeldė į duris.

Niekas neatsiliepė, tačiau jai už nugaros kažkas pasisveikino; moters balso intonacijos švelnino priebalsius. Prie Lizės skubėjo vidutinio amžiaus amišų moteris, vilkinti levandų spalvos suknele ir ryšinti juodą prijuostę.

– Aš – Sara Fišer. Kuo galėčiau padėti?

– Esu vyresnioji detektyvė Lizė Manrou.

Sara iškilmingai linktelėjo ir nuvedė Lizę į tvartą, kur du greitosios pagalbos medikai pakinktų sandėliuke klūpojo prie kūdikio. Lizė pritūpė greta vieno felčerio.

– Ką čia turite?

– Naujagimis. Tiesiogine prasme. Mums atvažiavus, nei kvėpavimo, nei pulso nebebuvo, atgaivinti nepavyko. Fermos darbininkas rado jį susuktą štai į tuos žalius marškinius, po gūnia. Negalėčiau teigti, koks jis gimė – gyvas ar ne, tačiau, šiaip ar taip, kažkas mėgino kūną paslėpti. Man atrodo, vienas iš jūsiškių vaikšto apie melžimo gardus, jis tikriausiai gali papasakoti daugiau.

– Pala, pala – kažkas pagimdė šitą kūdikį ir mėgino jį paslėpti?

– Taip. Maždaug prieš tris valandas, – sumurmėjo felčeris.

Staiga paprastas kvietimas konstatuoti medicinos faktą pasirodė esąs kur kas sudėtingesnis, negu Lizė tikėjosi, o labiausiai tikėtina įtariamoji stovėjo vos už keturių pėdų. Lizė žvilgtelėjo aukštyn į Sarą Fišer: ši prispaudė rankas prie pilvo ir sudrebėjo.

– Ar tas kūdikis... negyvas?

– Bijau, kad taip, misis Fišer.

Lizė jau žiojosi klausti, bet jos dėmesį nukreipė tolimas garsas, lyg kas stumdytų kažkokius mechanizmus.

– Kas ten?

– Vyrai baigia melžti.

Lizės antakiai išsirietė.

– Melžti?

– Tie darbai... – tyliai tarė moteris, – juos vis vien reikia dirbti.

Staiga Lizei jos nepaprastai pagailo. Dėl mirties gyvenimas niekada nesustoja, šitai Lizė turėtų žinoti geriau negu dauguma kitų. Nebūdama tikra, kaip misis Fišer dabar jaučiasi, uždėjo ranką jai ant peties ir prabilo švelniau:

– Suprantu, kad jums tai turėtų būti labai sunku, tačiau privalau užduoti jums kelis klausimus dėl jūsų kūdikio.

Sara Fišer pakėlė galvą, jų žvilgsniai susitiko.

– Tai ne mano kūdikis, – tarė ji. – Neįsivaizduoju, iš kur jis atsirado.

Po pusvalandžio Lizė palinko prie policijos fotografo:

– Dirbk tik tvarte. Amišai nemėgsta, kai juos fotografuoja.

Vyras linktelėjo ir toliau pyškino kadrus pakinktų sandėlyje, kelis kartus stambiu planu nufotografavo ir kūdikio lavonėlį.

Dabar pagaliau ji susigaudė, kodėl čia jos prireikė. Negyvas nenustatytos tapatybės kūdikis, nežinoma jį palikusi motina. Ir visa šita košė – vidury amišų fermos.

Ji pakalbėjo su kaimynais – liuteronų pora, šie prisiekė niekada iš Fišerių negirdėję jokio garsesnio žodžio ir neturį nė menkiausio supratimo, iš kur galėjęs atsirasti tas kūdikis. Patys augino dvi paaugles dukteris, viena iš jų vaikščiojo pasipuošusi žiedais nosyje ir bamboje, abi šią naktį turėjo alibi. Tačiau jos sutiko išsitirti pas ginekologą, kad nekiltų jokių įtarimų.

O Sara Fišer tokio tyrimo atsisakė.

Apie visa tai Lizė galvojo stovėdama melžimo patalpoje ir stebėdama, kaip Aronas Fišeris perpila pieną iš mažo nešiojamo bidono į didesnį rezervuarą. Tai buvo aukštas, tamsiaplaukis vyras stambiomis rankomis, nuo darbo ūkyje jų raumenys po oda vingiavo tarsi virvės. Barzda brūžavo antrą marškinių sagą. Baigęs pastatė bidoną ir atsisuko į Lizę pasiruošęs atsakyti į klausimus.

– Detektyve, mano žmona nebuvo nėščia, – tarė Aronas.

– Ar esate tuo tikras?

– Sara nebegali turėti vaikų. Šitaip sutvarkė daktarai, kai ji vos nemirė gimdydama mūsų jauniausiąją.

– O kiti jūsų vaikai, misteri Fišeri? Kur jie buvo tuo metu, kai radote kūdikį?

Vyro veide šmėstelėjęs šešėlis tučtuojau pranyko, bet Lizė spėjo jį pastebėti.

– Mano duktė miegojo viršuje. Kitos... nėra.

– Nėra, nes kažkur išėjusi?

– Ji mirusi.

– Kiek metų tai dukteriai, kuri miegojo?

– Aštuoniolika.

Šitai išgirdusi Lizė sukluso. Nei Sara Fišer, nei greitosios pagalbos vyrukai neužsiminė, kad fermoje gyvena dar viena gimdyti tinkamo amžiaus moteris.

– Misteri Fišeri, ar galėjo taip atsitikti, kad ji buvo nėščia?

Vyras taip išraudo, kad Lizė sunerimo.

– Juk ji dar netekėjusi.

– Tai nėra būtina, pone.

Aronas Fišeris pažvelgė į detektyvę šaltai ir be dvejonių.

– Mums būtina.

Pamelžti visas keturiasdešimt karvių užtruko, rodos, visą amžinybę, ir visiškai ne todėl, kad atvyko dar vienas policininkų būrys. Išleidęs telyčias, Samuelis uždarė ganyklos vartus ir pasuko prie didžiojo namo. Reikėtų padėti Leviui sutvarkyti tvartą po ryto darbų, bet šitai šiandien gali ir palaukti.

Į duris belsti jis nesivargino. Paprasčiausiai žengė vidun, tartum čia jau būtų jo namai, o mergina, virtuvėje stovinti prie viryklės, priklausytų jam. Akimirką stabtelėjo gėrėdamasis, kaip saulė dailiai išryškina jos siluetą ir lyg auksu aplieja medaus spalvos plaukus, o ji pati greitais ir tiksliais judesiais ruošia pusryčius.

– Keite, – tarė Samuelis, įeidamas į virtuvę.

Ji skubiai atsigręžė, nuo šito krūptelėjimo šaukštas dubenyje su tešla šoktelėjo aukštyn.

– Oi, Samueli, nelaukiau, kad taip greitai ateisi, – ji žvilgtelėjo jam per petį, lyg iš paskos galėtų sekti visas pulkas. – Mama liepė gaminti tiek, kad užtektų visiems.

Samuelis žengė artyn ir, paėmęs dubenį, pastatė ant stalo. Tada suėmė jos rankas.

– Prastokai atrodai.

– Ačiū už komplimentą.

Jis prisitraukė ją arčiau.

– Ar gerai jautiesi?

Kai pažvelgė Keitei į akis, jose atsivėrė nuostabi žydrynė – kaip vandenyno, kurį kartą matė ant kelionių žurnalo viršelio, ir tokia pat – taip jam regėjosi – neaprėpiama gelmė. Kadaise šitos akys jį pirmiausia ir patraukė išvydus Keitę žmonių pilname pamaldų kambaryje. Matydamas šitas akis, jis neabejojo, kad tai ta moteris, dėl kurios net ir po daugelio metų bus pasirengęs padaryti viską.

Ji atsitraukė nuo jo ir ėmėsi vartyti blynus.

– Juk pažįsti mane, – atsakė sulaikiusi kvapą, – susierzinu, kai aplink daug tų anglų .

– Ne tiek ir daug. Vos saujelė policininkų, – Samuelis susirūpinęs, suraukęs kaktą žiūrėjo jai į nugarą. – Bet, ko gero, jie norės su tavimi pasikalbėti. Regis, jie nori kalbėti su visais.

Padėjusi mentelę, Keitė lėtai atsigręžė.

– Ką jie čia rado?

– Motina tau dar nesakė?

Ji lėtai papurtė galvą, o Samuelis dvejojo, kas svarbiau – Keitės pasitikėjimas, kad iš jo išgirs tiesą, ar jo paties noras kuo ilgiau netrikdyti jos palaimingos ramybės slogia žinia. Perbraukęs delnu, pašiaušė savo šiaudų spalvos plaukus.

– Na, jie rado kūdikį. Negyvą.

Jis išvydo, kaip išsiplėtė Keitės akys, tos pačios nuostabiosios akys, o tada ji susmuko ant virtuvinės kėdutės.

– Ak, – sušnibždėjo priblokšta.

Akies mirksniu jis atsidūrė šalia, priglaudė ją ir sušnibždėjo išgabensiąs toli toli, tegu galas tą policiją. Pajuto, kaip ji suminkštėjo, ir valandėlę nušvito – taip ilgai buvęs atstumtas, štai galų gale jis vėl greta. Tačiau Keitė įsitempė ir atšlijo.