Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Misteri ir misis Fišeriai, jūs galite važiuoti drauge.

Sara Fišer aimanuodama įsikibo vyrui į marškinius ir kažko maldavo Lizei nesuprantama kalba. Jis papurtė galvą, nusisuko ir patraukė šalin, parodęs kitiems vyrams eiti kartu. Sara nedrąsiai įsiropštė į automobilį ir, paėmusi dukterį už rankos, kažką šnibždėjo, kol Keitė pagaliau aprimo. Greitosios pagalbos darbuotojai uždarė duris, ir automobilis nuriedėjo keliuku, iš po ratų svaidydamas akmenukus ir keldamas dulkių debesis.

Lizė žinojo, kad reikia važiuoti į ligoninę ir pasikalbėti su gydytojais, kurie apžiūrės Keitę, bet kol kas nesijudino. Tuo tarpu stebėjo Samuelį – šis nenusekė paskui Aroną Fišerį, liko stovėti lyg įkastas ir žvilgsniu lydėjo jau dingstantį iš akių automobilį.

Pasaulis lėkė pro šalį. Dienos šviesos lempos virš galvos švysčiojo tarsi tolyn bėgantys brūkšniai ant asfaltuoto kelio, kai žiūri į juos pro brikelio galą. Neštuvai, ant kurių ji gulėjo, staiga sustojo, ir balsas galvūgalyje sukomandavo:

– Sulig skaičium trys – vienas, du, trys!

Keitė tuojau pat pasijuto besanti ore ir nusileido ant šalto blizgančio stalo.

Felčeris visiems kartojo jos vardą ir, Viešpatie Dieve, kad ji kraujuojanti tenai apačioje . Virš jos išniro tiriamai žvelgiantis moters veidas.

– Keite? Ar kalbi angliškai?

– Ja , – murmtelėjo ji.

– Keite, ar tu nėščia?

– Ne!

– Gal gali pasakyti, kada paskutinį kartą sirgai mėnesinėmis?

Keitės skruostai iš gėdos skaisčiai nuraudo, ji nusisuko nieko nepratarusi.

Gulėdama negalėjo nepastebėti šitos keistos ligoninės šviesų ir garsų. Ryškiuose ekranuose bangavo įvairiaspalvės linijos, visur kažkas pypsėjo ir dūzgė; po patalpą išsklidę balsai nuskardėdavo kažkokia tvarka, primindami jai ratu giedamas bažnytines giesmes.

– Kraujospūdis aštuoniasdešimt ir keturiasdešimt, – ištarė slaugė.

– Pulsas šimtas trisdešimt.

– Kvėpavimas?

– Dvidešimt aštuoni.

Gydytojas atsigręžė į Keitės motiną.

– Misis Fišer? Ar jūsų duktė buvo nėščia?

Apstulbinta sujudimo, Sara nebyliai žvelgė į tą vyrą.

– Viešpatie, – sumurmėjo gydytojas, – nagi numaukite pagaliau jai tą sijoną.

Keitė pajuto kažkieno rankas tampant jos drabužius, siekiant jos intymių vietų.

– Tai suknelės dalis, bet nerandu sagų, – sutriko slaugė.

– Nėra ten sagų. Ji susegta smeigtukais. Kas čia per...

– Nukirpkite, jei kitaip neišeina. Man reikia visų kraujo duomenų, šlapimo, hormonų šlapime; kraujo grupę ir tyrimo rezultatus nusiųskite į kraujo banką, duokite visą statistiką.

Virš Keitės vėl supleveno gydytojo veidas.

– Keite, dabar turiu ištirti tavo gimdą. Ar supranti? Neįsitempk, dabar paliesiu tave tarp kojų...

Vos švelniai paliesta Keitė spyrė iš visų jėgų.

– Laikykite ją, – liepė gydytojas, ir dvi slaugės suveržė jos kulkšnis diržais. – Tiesiog atsipalaiduok. Nieko bloga nedarysiu.

Keitės skruostais ėmė ristis ašaros, o gydytojas diktavo bloknotą laikančiai slaugei:

– Greta galimų lochia rubra turime nesusitraukusią gimdą, maždaug dvidešimt keturių savaičių nėštumo apimties. Gimdos kaklelis atrodo atviras. Padarykime ultragarsą, kad susigaudytume, ką čia turime. Kaip kraujavimas?

– Vis dar tolygi srovė.

– Tuojau pat iškvieskite akušerį ginekologą.

Slaugė apvyniojo ledo gabalą vata ir įdėjo Keitei tarp kojų.

– Šitaip geriau jausiesi, mieloji, – pašnibždėjo ji.

Keitė mėgino sutelkti dėmesį į slaugės veidą, tačiau dabar vaizdas akyse virpėjo taip pat, kaip ir jos suglebusios rankos ir kojos. Tai pastebėjusi slaugė apklojo ją dar viena antklode. Keitė norėjo rasti žodžių jai padėkoti, pasakyti, kad iš tiesų labiausiai jai reikia kokio žmogaus, kuris neleistų išnykti čia pat ant stalo, tačiau mintys rinkosi tik nuo vaikystės girdėtąją kalbą.

– Viskas bus gerai, tu atsigausi, – ramino slaugė.

Akies kraštu žvilgtelėjusi į motiną, Keitė užsimerkė ir nualpo tikėdama, kad gal tikrai taip ir bus.

Geležinkelio stoties perone motina įspraudė jai į delną penkis banknotus po dvidešimt dolerių.

– Ar atsimeni, kurioje stotyje tau reikia persėsti?

Keitė linktelėjo.

– O jeigu jis tavęs nepasitiks, paskambink jam, – mama paglostė Keitei skruostą. – Jeigu prireiktų, šį kartą telefonu pasinaudoti galima.

Bet ir šiaip buvo aišku, kad naudojimasis telefonu būtų pati menkiausia jos nuodėmė. Keitė – vos dvylikos metų amžiaus – rengėsi aplankyti brolį pirmą kartą nuo tada, kai jis išsikraustė. Reikėjo važiuoti iki pat Steit Koledžo, ten jis mokėsi universitete.

Motina nervingai žvalgėsi į kitus traukinio laukiančius keleivius, vildamasi nepakliūti į akis kam nors iš „paprastųjų“, kurie galėtų papasakoti Aronui, kad žmona ir duktė jam pamelavo.

Ilgas ir glotnus „Amtrak“ vagonų kaspinas atvingiavo iki stoties, ir Keitė stipriai apkabino motiną.

– Galėtum važiuoti su manimi, – karštai sušnibždėjo.

– Tau manęs nebereikia. Esi jau didelė mergaitė.

Jos abi suprato, kad Keitė ne tai turėjo galvoje. Nukeliavusi su Keite iki Steit Koledžo, Sara parodytų nepaklusnumą vyrui, tačiau šitaip daryti negalima. Net ir dabar, išleisdama Keitę tarsi jos meilę turintį liudyti pasiuntinį, ji žengė labai siaura atbraila virš neklusnumo bedugnės. Be to, Keitė dar nepakrikštyta ir nepriimta į bažnyčią. Laikydamasi jų Ordnung , Sara negalėtų važiuoti vienu automobiliu su savo sūnumi, atskirtu nuo bažnyčios, negalėtų valgyti su juo prie vieno stalo.

– Važiuok, – tarė ji dukrai skausmingai šypsodamasi. – Grįši ir viską apie jį man papasakosi.

Traukinyje Keitė sėdėjo viena ir stengėsi užsimerkti, kad nejaustų, kaip žmonės į ją smalsiai spokso ir rodo pirštais į jos drabužius ir galvos apdangalą. Pasidėjusi rankas ant kelių, ji stengėsi prisiminti, kada paskutinį kartą matė Jakobą, saulėje tarsi aureolė spindinčiais vario spalvos plaukais išeinantį iš jų namų amžinai.

Traukiniui atvažiuojant į Steit Koledžą, Keitė, prispaudusi veidą prie stiklo, anglų veidų jūroje bandė įžiūrėti brolį. Buvo, aišku, pratusi prie kitų, ne „paprastųjų“ žmonių, bet Ist Paradaise net judriausioje gatvėje ji visada matydavo bent vieną kitą apsirengusį kaip ji ir kalbantį jos kalba. Perone laukiančių žmonių apdarai svaigino žaižaruojančių spalvų pliūpsniais. Kai kurios moterys vilkėjo trumpučius marškinėlius ir šortus, tad vos ne visas kūnas likdavo nepridengtas. Ją apėmė siaubas išvydus jaunuolį su dviem žiedais, vienas buvo įvertas į nosį, kitas – į ausį, ir abu sujungti grandinėle.

Jakobo ji nepamatė.

Išlipusi iš vagono, Keitė lėtai sukosi ratu, bijodama paskęsti tokioje nesuvokiamoje maišatyje. Staiga pajuto ranką ant peties.

– Keite?

Atsigręžusi išvydo brolį ir nuraudo iš nuostabos. Aišku, ji jo nepastebėjo. Juk tikėjosi pamatyti užsidėjusį savo plačiakraštę šiaudinę skrybėlę, dėvintį juodas kelnes su petnešomis. Šitas Jakobas buvo švariai nusiskutęs, vilkėjo languotus marškinius trumpomis rankovėmis ir samanų spalvos kelnes.

Keitė tučtuojau atsidūrė jo glėbyje ir pati apkabino brolį taip stipriai, kad tik dabar suprato, kokia vieniša jautėsi namie be jo.

– Mama tavęs labai pasiilgo, – uždususi tarė Keitė. – Sakė, kad turiu papasakoti viską iki mažiausios smulkmenos.