Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Vakarienei pasigaminsime salotų, – pratarė ji. – Ką apie tai manai?

– Manau, kad dabar trečia valanda po pietų, – Elė priėjusi ištraukė Ledai iš rankų peilį ir palaukė, kol vyresnioji moteris atsisuks. – Kalbėk.

– Mano dukterėčia – ligoninėje.

– Tu juk neturi... ak! – staiga Elė susivokė, kad tai ta šeima, apie kurią Leda niekada nekalba, tie žmonės, kuriuos ji paliko. – Ar ji... serga?

– Ji vos nemirė gimdydama.

Elė nežinojo, ką atsakyti. Sunku įsivaizduoti tragiškesnį dalyką – pagimdyti kūdikį ir netekti galimybės džiaugtis tuo stebuklu.

– Ji tik aštuoniolikos, Ele, – Leda dvejojo išskėsta plaštaka spausdama pjaustomąją lentelę. – Ir netekėjusi.

Elei prieš akis lėtai sukosi paveikslas – jauna, netekėjusi mergina, mėginanti atsikratyti vaisiaus.

– Tikriausiai ji nutraukė nėštumą?

– Ne, pagimdė kūdikį.

– Taip, žinoma, – suskubo pridurti Elė, pamaniusi, kad Ledos aplinkoje kitokių variantų ir negalėtų būti. – Kelintas buvo nėštumo mėnuo?

– Beveik aštuntas, – atsakė Leda.

– Aštuntas? – sumirksėjo Elė.

– Pasirodo, kūdikio kūną rado dar niekam nė nežinant, kad Keitė nėščia.

Kažkur stubure Elė pajuto tarsi virpesius, bet pasistengė nekreipti į juos dėmesio. Juk pagaliau čia ne Filadelfija, ne kokia pavyzdinė motina, o tik amišų mergaitė.

– Vadinasi, gimė negyvas, – užjausdama tarė Elė. – Kaip gaila.

Leda nusisuko ir valandėlę tylėjo.

– Važiuodama namo, visą laiką kartojau sau, kad šito nedarysiu, tačiau Keitę myliu beveik taip pat, kaip ir tave, – ji giliai atsikvėpė. – Gali būti, Ele, kad kūdikis gimė gyvas.

– Ne, – žodis, tylus ir karštas, tarsi savaime nusprūdo Elei nuo lūpų. – Negaliu. Leda, neprašyk, kad tuo užsiimčiau.

– Daugiau nėra kam. Juk kalbame apie žmones, kurie nemoka elgtis su įstatymais. Jeigu priklausytų nuo mano sesers, Keitė keliautų į kalėjimą, nesvarbu, ar būtų kalta, ar ne, nes jos prigimčiai svetima kovoti, – Leda žvelgė į ją degančiomis akimis. – Jie pasitiki manimi, o aš – tavimi.

– Visų pirma, jai dar nepateiktas oficialus kaltinimas. Visų antra, Leda, net jei būtų pateiktas, negalėčiau jos ginti. Nieko nežinau nei apie ją, nei apie jos gyvenimo būdą.

– Tai gal tu gyveni gatvėse kaip tie narkotikų platintojai, kuriuos esi gynusi? O gal Didžiojoje gatvėje, didelėje viloje, kaip tas direktorius, kurį tau pavyko išteisinti?

– Tai kas kita, pati žinai.

Buvo visiškai nesvarbu, ar Ledos dukterėčia gali teikti teisines paslaugas. Nesvarbu, kad Elė anksčiau gynė žmones, kaltinamus lygiai tokiais pat bjauriais dalykais. Kvaišalai, pedofilija ar ginkluoti apiplėšimai jos pačios gyvenime reiškė ne tiek jau daug.

– Ele, bet juk ji nekalta!

Kadaise dėl to Elė tapo advokate – ketino gelbėti žmones. Tačiau dabar būtų užtekę vienos rankos pirštų suskaičiuoti jos pastangomis išteisintiems klientams, kurie buvo apkaltinti iš tiesų neteisingai. Ji jau žinojo, kad dauguma jos klientų yra tikrai kalti, nors visi iki vieno turėjo pasiteisinimų ir buvo pasirengę apie juos trimituoti iki grabo lentos. Nusikalstamiems klientų veiksmams ji vargu ar pritardavo, bet tam tikra prasme visada suprasdavo, kas privertė juos taip pasielgti. Vis dėlto jos gyvenime dabar buvo toks metas, kai suprasti moters, nužudžiusios savo kūdikį, ji nebūtų pajėgusi.

Tikrai neįmanoma, kai aplink tiek beviltiškai kūdikio trokštančių moterų.

– Negaliu imtis tavo dukterėčios bylos, – tyliai tarė Elė. – Aš jai tik pakenkčiau.

– Bent pažadėk apie tai pagalvoti.

– Tikrai negalvosiu. Ir net pamiršiu, kad prašei.

Elė žengė iš virtuvės skindamasi kelią pro Ledos nusivylimo užtvaras.

Stambus Samuelio kūnas palatos tarpduryje beveik nepaliko jokio plyšelio: Keitė prisiminė, kaip kartais, atsistojus greta Samuelio atvirame lauke, vis tiek atrodydavo ankšta. Ji nedrąsiai šyptelėjo.

– Užeik.

Jis priėjo prie lovos, sukdamas šiaudinės skrybėlės atbrailą. Palenkė galvą ryškiai degančiais skruostais.

– Kaip laikaisi?

– Gerai, – atsiliepė Keitė. Ir šiek tiek prikando lūpą, kai Samuelis prisitraukė kėdę atsisėsdamas šalia jos.

– Kur tavo motina?

– Išvažiavo namo. Teta Leda iškvietė jai taksi, nes mamai būtų buvę nemalonu grįžti jos automobiliu.

Samuelis supratingai linktelėjo. Vietos menonitų vairuojami amišų taksi vežiojo „paprastuosius“ žmones ilgesniais atstumais ar autostradomis, kur brikeliai judėti negalėjo. Suprato jis ir situaciją su Ledos automobiliu. Santykius su Leda ribojo bann , tad ir jam pačiam būtų buvę nesmagu su ja važiuoti.

– Kaip... kaip reikalai namie?

– Daug darbo, – rūpestingai rinkdamas žodžius, tarė Samuelis. – Šiandien pjovėme antrąjį atolą.

Padvejojęs pridūrė:

– Tie policininkai, jie vis dar neišvažiavo.

Įsižiūrėjo į mažutį, rausvą Keitės kumštelį, gulintį ant poliesterio antklodės. Švelniai suėmė abiem delnais ir lėtai pakėlė sau prie smakro.

Sulenkusi delną, Keitė priglaudė jį Samueliui prie skruosto; Samuelis iš karto atsiliepė į glamonę. Švytinčiomis akimis ji jau vėl žiojosi kažką sakyti, tačiau Samuelis, pridėjęs pirštą jai prie lūpų, sustabdė:

– Cit, ne dabar.

– Tačiau tu tikriausiai girdėjai visokių kalbų, – sušnibždėjo Keitė. – Noriu...

– Neklausau, kas ką kalba. Klausausi tik tavęs.

Keitė nurijo gumulą.

– Samueli, aš negimdžiau kūdikio.

Jis ilgokai žiūrėjo į ją, tada spustelėjo jai ranką.

– Tai ir gerai.

Keitė jaudindamasi akimis susirado jo žvilgsnį.

– Tu tiki manim?

Samuelis išlygino antklodę ties jos kojomis, apkamšydamas tarsi vaiką. Dabar staiga pastebėjo tviskančiu srautu krintančius jos plaukus ir suvokė jų tokių – palaidų, švytinčių – nematęs nuo tada, kai abu dar buvo maži.

– Privalau tikėti, – pratarė jis.

Elamo Fišerio parapijoje vyskupas buvo jo paties pusbrolis. Senąjį Eframą Štolcfusą visi suvokė kaip kasdienio gyvenimo dalį, su juo – tikinčiųjų vadovu – kiekvienas galėjo labai lengvai susitikti: tai jis, važiuodamas pro šalį, sustabdydavo brikelį prie lauko paplepėti, tai, palikęs arklį vidury arimo, atbėgdavo pasidalyti kokia mintimi. Tą dieną Elamas jau buvo su juo kalbėjęs apie tai, kas nutiko fermoje; Eframas atidžiai išklausė ir pasakė turįs pasitarti su kitais. Elamas pamanė, kad tai parapijos diakonas arba abu pastoriai, tačiau vyskupas papurtė galvą.

– Su verslininkais, – tarė jis. – Jie tikriausiai žino, kaip dirba anglų policija.

Iš karto po vakarienės, Sarai tvarkant stalą, į kiemą įsuko vyskupo Eframo kinkinys. Elamas su Aronu susižvalgę išėjo laukan jo pasitikti.

– Labas, Eframai, – pasisveikino Aronas, spausdamas svečiui ranką, kai šis pririšo arklį.

– Sveikas, Aronai. Kaip Keitė?

Klausimas nuskambėjo labai švelniai, tačiau Aronas aiškiai įsitempė.

– Girdėjau, kad ji greitai pasveiks.

– Tu nevažiavai į ligoninę? – pasiteiravo Eframas.

Aronas nusuko akis.

– Ne.

Vyskupas pakreipė galvą, jo balta barzda sužvilgo besileidžiančios saulės spinduliuose.

– Gal pasivaikščiotume?

Trys vyrai pasuko prie Saros daržo. Elamas prisėdo ant suolo, sudėto iš akmens plokščių, ir mostu pasiūlė sėstis Eframui. Bet vyskupas tik papurtė galvą ir žvelgė tolyn pro aukštus pomidorų stiebus, susivijusias pupų virkščias, virš jų besisukantį jonvabalių spiečių. Tie vabzdžiai žybsėjo ir vartėsi, lyg kas būtų švystelėjęs žvaigždučių saują.