Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Keitei teko slėpti rankas po stalu, kad niekas nepastebėtų, kaip jos dreba. Policijos mašinoje kažkaip pasimetė vienas smeigtukas, laikęs jos kapp , ir ta kepuraitė dabar nepatogiai stirksojo ant galvos, sulig kiekvienu judesiu vis taikydamasi nuslinkti. Tačiau nusiimti jos nenorėjo – juolab dabar – nes maldos metu derėjo visada būti pridengta galva, o ji ištisai meldėsi, vos tik automobilis pajudėjo nuo ligoninės durų.

Šiek tiek tolėliau prie tokio pat stalo, kaip ir ji, sėdėjo vyras. Žvelgė į ją suraukęs kaktą, nors Keitė visiškai nesuprato, kuo jį taip užrūstino. Kitas vyras sėdėjo priešais ją už aukšto stalo. Šis vilkėjo juodą peleriną ir laikė rankoje medinį plaktuką, kuriuo kaukštelėjo tą akimirką, kai Keitė išvydo motiną su teta ir dėde įsmunkant į teismo salę.

Žmogus su plaktuku pažvelgė į ją prisimerkęs.

– Ar kalbate angliškai?

– Ja , – tarė Keitė ir nuraudo. – Taip.

– Pensilvanijos valstijos esate kaltinama pirmojo laipsnio žmogžudyste, nes jūs, Keitė Fišer, 1998 metų liepos vienuoliktąją Lankasterio apygardoje, Ist Paradaiso apylinkėje, Fišerio fermoje, pažeisdama Pensilvanijos valstijos teisę ir įstatymus, iš anksto apgalvotais, tikslingais ir tyčiniais veiksmais sukėlėte kūdikio Fišerio mirtį. Taip pat esate kaltinama mažesniu susijusiu nusikaltimu – trečiojo laipsnio žmogžudyste, nes jūs...

Žodžiai biro ant jos tarsi lietaus lašai, per daug anglų kalbos iš karto, skiemenys pynėsi prarasdami prasmę. Keitė užsimerkė ir vos vos susverdėjo.

– Ar suprantate šiuos kaltinimus?

Ji nesuprato net pirmojo sakinio. Tačiau tas vyras, regis, laukė atsakymo, o Keitė dar nuo vaikystės išmoko, kad anglai mėgsta, kai jiems neprieštarauji.

– Taip.

– Ar turite advokatą?

Keitė žinojo, kad jos tėvams, kaip ir visiems amišams, bylinėjimasis nepriimtinas. Labai retai koks amišas gauna šaukimą ir atvyksta liudyti, tačiau savo valia – niekada. Ji žvilgtelėjo per petį į motiną, o jos kapp iš karto persikreipė.

– Aš nepageidauju advokato, – tyliai ištarė ji.

– Mis Fišer, ar suprantate, ką tai reiškia? Ar šitaip patarė jūsų tėvai? – Keitė nuleido akis sau į skreitą. – Jaunoji panele, tai labai rimti kaltinimai, ir esu tikras, kad jums reikalingas patarėjas. Jeigu jums gali būti skirtas visuomeninis advokatas...

– Šito neprireiks.

Kartu su visais esančiais teismo salėje Keitė atsigręžė į tą pasitikėjimo savimi kupiną balsą, nuaidėjusį tarpduryje. Dailiai pasiūtą mėlyną kostiumėlį vilkinti, aukštakulniais apsiavusi moteris vyriškai kirptais labai trumpais plaukais sparčiai žingsniavo prie jos stalo. Nė nežvilgtelėjusi į Keitę, ji pastatė ant žemės savo portfelį ir linktelėjo teisėjui:

– Aš esu Eleonora Hatavei, kaltinamosios advokatė. Visuomeninio gynėjo mis Fišer nereikia. Atsiprašau dėl pavėlavimo, teisėjau Gormanai. Ar galėčiau penketą minučių šnektelti su kliente?

Teisėjas mostelėjo ranka neprieštaraująs, ir, Keitei net nespėjus susivokti, kas vyksta, ta nepažįstamoji Eleonora Hatavei ją jau tempė nuo kėdės. Ranka prilaikydama kapp , Keitė nuskubėjo paskui advokatę teismo salės viduriu. Pastebėjo tetą Ledą, ši apsiverkusi mojo jai, Keitė kilstelėjo ranką atsakyti, bet čia pat suvokė, kad toks audringas sveikinimas skirtas ne jai, o Eleonorai Hatavei.

Advokatė įstūmė Keitę į mažą, raštinės reikmenų prigrūstą kambarėlį. Uždariusi duris, atsirėmė į jas nugara ir susidėjo rankas ant krūtinės.

– Atsiprašau už tokį netikėtą prisistatymą, bet esu Elė Hatavei ir tikiuosi, kad tu – Keitė. Vėliau turėsime marias laiko pasikalbėti, bet dabar visų pirma norėčiau žinoti, kodėl atsisakei advokato.

Keitė keliskart žiojosi atsakyti ir vėl užsičiaupdavo, kol pagaliau atgavo žadą:

– Mano tėvelis nenorėtų, kad turėčiau advokatą.

Visiškai nesutrikusi, Elė užvertė akis į lubas.

– Dabar pareikši, kad esi nekalta, o paskui jau pašnekėsime. Kol kas, sprendžiant iš šitų kaltinimų, už užstatą tavęs nepaleis, jeigu nerasime, kaip apeiti „įrodymo ir pagrindo“ sąlygos.

– Aš... aš nesuprantu.

Nepakeldama galvos nuo pluošto vartomų popierių, Elė išdėstė:

– Tai reiškia, kad jei esi kaltinama žmogžudyste ir surinkta aiškių įrodymų, kuriais tikėti yra rimtas pagrindas, už užstatą nepaleidžiama. Sėdi kalėjime kokius metus, kol sulauki savo teismo. Aiškiau? – Keitė, nurijusi seiles, linktelėjo. – Vadinasi, mums čia reikia rasti kokią spragą.

Keitė spoksojo į šitą nežinia iš kur atsiradusią moterį, beriančią aštrius tarsi durklas žodžius ir ketinančią ją išgelbėti.

– Aš nieko negimdžiau.

– Taip, aišku. Nors du gydytojai ir visa ligoninė, ką ir kalbėti apie vietinius policininkus, teigia priešingai?

– Aš nieko negimdžiau.

Elė lėtai pakėlė galvą.

– Ką gi, – tarė ji, – suprantu, kad tos spragos man teks ieškoti pačiai.

Elei su Keite žengiant atgal į teismo salę, teisėjas Gormanas karpė nagus. Pribyrėjusius likučius nužėrė ant grindų.

– Regis, sustojome ties jūsų atsakymu į kaltinimus.

Elė pašoko.

– Gerbiamasis teisėjau, mano klientė pareiškia esanti nekalta.

Teisėjas atsisuko į prokurorą:

– Misteri Kalahanai, ar valstija pritaria paleidimui už užstatą?

Džordžas grakščiai atsistojo.

– Gerbiamasis teisėjau, manau, kad Pensilvanijos įstatymai reikalauja atmesti prašymą paleisti už užstatą, jeigu teisiamasis kaltinamas pirmojo laipsnio žmogžudyste. Šioje byloje valstija taip pat nesutinka su užstatu.

– Teisėjau, – užginčijo Elė, – su visa derama pagarba norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad įstatymas sako: už užstatą nepaleidžiama tik tais atvejais, kai „įrodymai akivaizdūs arba esama tvirto pagrindo jais tikėti“. Tai nėra tik šiaip formalus teiginys. Kalbant konkrečiai, šiuo atveju neturime nei akivaizdžių įrodymų, nei tvirto pagrindo tikėti, kad tai buvo pirmojo laipsnio žmogžudystė. Tėra tam tikri šalutiniai apygardos prokuroro surinkti įrodymai – tiksliau, medicinos duomenimis grįsti patvirtinimai, kad mis Fišer pagimdė, ir faktas, kad fermoje, kur ji gyvena, rastas negyvas kūdikis. Tačiau neturime nė vieno liudytojo, kuris atskleistų, kas atsitiko tarp kūdikio gimimo ir jo mirties. Kaip ir kodėl įvyko ši mirtis, galėsime sužinoti tik tada, kai mano klientė stos prieš nešališką teismą.

Ji sausai šyptelėjo teisėjui.

– Iš esmės, gerbiamasis teisėjau, matau keturias esmines priežastis, kodėl šiuo atveju dera paleisti už užstatą. Visų pirma, ši mergina yra kilusi iš amišų ir kaltinama smurtiniu nusikaltimu, tačiau iš istorijos gerai žinoma, kad amišų bendruomenėje smurto nėra. Antra, ji kaip amišė kur kas glaudžiau susijusi su savo bendruomene negu dauguma kitų kaltinamųjų. Jos tikėjimas ir auklėjimas leidžia atmesti bet kurį pavojų, kad ji mėgins slėptis. Trečia, ji tėra vos aštuoniolikos ir neturi jokių savų piniginių resursų, tad pabėgti neturi galimybių. Ir pagaliau ji anksčiau nėra padariusi jokių nusižengimų – šis kaltinimas jai pirmasis, bet, tiesą sakant, tai apskritai jos pirmas susidūrimas su teisėsauga visais įmanomais atžvilgiais ir pavidalais. Gerbiamasis teisėjau, siūlau ją paleisti už užstatą su griežtomis sąlygomis.

Teisėjas Gormanas mąsliai linktelėjo.

– Gal galėtumėt tas sąlygas išdėstyti mums visiems?

Elė giliai atsikvėpė. Išdėstytų su malonumu, bet pati dar nespėjo apie jas pagalvoti. Ji metė žvilgsnį į Ledą, Frenką, tarp jų sėdinčią amišų moterį ir staiga viskas paaiškėjo.