Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Lipdama paskui Keitę pastebėjau, kaip stipriai ji kabinasi į turėklus. Juk ji ką tik pagimdė – dauguma moterų tokiu metu dar guli ligoninėje, o štai Keitė dedasi šeimininke. Kai atsidūrėme viršutinėje laiptų aikštelėje, paliečiau jos petį.

– Ar tu... gerai jautiesi?

Keitė abejingai pažvelgė į mane.

– Taip, žinoma, ačiū.

Ir pasuko į savo miegamąjį. Viduje buvo švaru ir tvarkinga, tačiau niekas nepriminė, kad čia paauglės kambarys. Nei plakatų su Leonardu, nei pakampėmis besimėtančių minkštų žaislinių gyvūnų ar gausybės lūpų dažų ant tualetinio stalelio. Ant sienų beveik nieko nebuvo, kambarį šiek tiek pagyvino tik visomis vaivorykštės spalvomis margintos lovatiesės ant dviejų viengulių lovų.

– Galite įsitaisyti ant šitos, – vieną iš jų parodė Keitė; nedelsdama atsisėdau ir tik po akimirkos suvokiau, ką tie žodžiai reiškia. Ji mano, kad gyvensiu čia, jos kambaryje, visą tą laiką, kurį man teks praleisti šitoje fermoje.

Na jau, nė velnio. Gana, kad apskritai turiu čia tūnoti; jeigu net ir naktį negaliu pabūti viena, tai peržengia visas ribas. Giliai atsikvėpiau stengdamasi rasti kuo mandagesnį būdą pareikšti Keitei, kad jokiu būdu neketinu dalytis su ja miegamuoju. Tačiau Keitė vaikštinėjo po kambarį tai paliesdama aukštą kėdės atkaltę, tai išlygindama savąją lovatiesę, pagaliau atsiklaupė ir, pasirėmusi rankomis, žvilgtelėjo po lova. Netrukus atsitiesė, bet liko tupėti.

– Jie paėmė mano daiktus, – tarė ji tyliai.

– Kas tie jie?

– Nežinau. Kažkas buvo čionai užėjęs ir išsinešė mano daiktus. Naktinius marškinius, batelius.

– Manau, kad...

– Nieko jūs nemanote, – grįžtelėjusi atšovė Keitė.

Staiga supratau, kad, apsigyvenus šiame kambaryje ir miegant šalia Keitės, ką nors nuslėpti bus sunku ne tik man.

– Norėjau pasakyti, kad, mano nuomone, tavo kambarį apieškojo policija. Tikriausiai jie kažką rado, jeigu jaučiasi galį tau pateikti kaltinimą.

Keitė atsisėdo ant savo lovos, bejėgiškai nuleidusi pečius.

– Klausyk, kodėl mums nepradėjus nuo to, kad papasakotum, kas atsitiko vakar rytą?

– Jokio kūdikio aš nenužudžiau. Aš net ir negimdžiau jokio kūdikio.

– Šitai jau sakei, – atsidusau. – Na, gerai. Galbūt tau nepatinka, kad esu čia; be abejo, aš ir pati rasčiau bent šimtą malonesnių reikalų, tačiau teisėjo Gormano dėka tam tikrą laiką mums abiem teks praleisti drauge. Su klientais paprastai susitariu taip: aš jokiu būdu neklausinėsiu, ar padarei tą nusikaltimą, tačiau tu savo ruožtu sakysi man tiesą, jei užduosiu bet kurį kitą klausimą.

Sulig tais žodžiais palinkau priekin, kad susitikčiau su Keite akimis.

– Sakai, kad nežudei to kūdikio? Na ir puiku. Nužudei ar nenužudei – man tai nėmaž nerūpi, nes neketinu tavęs smerkti ir bet kuriuo atveju ginsiu tave teisme. Tačiau melas, esą negimdei to kūdikio – juk gimdymo faktas įrodytas – mane tikrai pykdo.

– Aš nemeluoju.

– Galėčiau išvardyti mažiausiai tris medicinos ekspertus, kurie jau ir raštu paliudijo radę tavo kūne ką tik įvykusio gimdymo požymių. Tau prieš nosį galėčiau pamojuoti kraujo tyrimu, patvirtinančiu tą patį. Tad kaip gali štai čia atsisėdusi tvirtinti, kad kūdikio negimdei?

Tiesą sakant, jau žinojau atsakymą – juk esu gynybos advokatė. Ji galėjo šitaip sėdėti ir kalbėti, nes tikėjo tuo pati, visu šimtu procentų. Tačiau net pradėti svarstymus, ar beprotybė tiktų gynybos pagrindu, derėjo tik įsitikinus, kad Keitė Fišer nevedžioja manęs už nosies. Ji neatrodė pamišėlė, elgėsi kaip visi žmonės. Jeigu ši mergiotė nevisprotė, tada aš – Žana d’Ark.

– O kaip jūs galite čia sėdėdama tvirtinti, – atsiliepė Keitė, – kad manęs nesmerkiate?

Pasijutau lyg gavusi antausį. Įtaigi, iškalbinga advokatė, krūva laimėtų bylų, nuopelnų ir rekomendacijų sąrašas vos ne iki žemės – ir padariau tokią šiurkščią klaidą: mintyse jau nuteisiau klientę, nesuteikusi jai teisingo teismo galimybės. Teisingo teismo, kuriame turėčiau būti jos atstove. Ji pamelavo, esą negimdė kūdikio – negalėjau šito nepaisyti, nes nežinia, ką dar ji meluoja. Taip nusiteikusi tapau panašesnė į kaltintoją, o ne į gynėją.

Esu šaltakraujiškai gynusi prievartautojų, žudikų ir pedofilų teises. Tačiau ši mergina nužudė savo naujagimį, toks poelgis tiesiog netilpo man galvoje ir buvo vertas tik kalėjimo.

Užsimerkiau. „G albūt nužudė“, – pakartojau sau mintyse.

– Gal tu tiesiog neatsimeni, – pasistengiau, kad mano balsas skambėtų kuo švelniau.

Ji pažvelgė į mane didelėmis ir žydromis tarsi jūra akimis.

– Ketvirtadienį vakare nuėjau miegoti. Penktadienį ryte pabudau ir nusileidau apačion ruošti pusryčių. Tai ir viskas.

– Neatsimeni, kaip prasidėjo sąrėmiai. Ir kaip išėjai į tvartą.

– Ne.

– Ar kas nors matė, kad tu visą naktį miegojai? – vis tiek aš neatlyžau.

– Nežinau. Nebuvau atsibudusi, tai nepastebėjau.

Atsidususi pabaksnojau į čiužinį, ant kurio sėdėjau.

– O kas miega čia?

Keitės veidas papilkėjo; tas klausimas ją prislėgė kur kas labiau negu visi kiti mano kamantinėjimai.

– Čia niekas nemiega.

– Neatsimeni jausmo, kaip kūdikis išeina iš tavo kūno, – net prikimau iš susierzinimo. – Neatsimeni, kaip glaudei jį prie savęs, kaip susupai į tuos marškinius.

Abi žvilgtelėjome apačion, į mano rankas, laikančias įsivaizduojamą kūdikį. Keitė ilgokai žiūrėjo į mane.

– Ar kada esate turėjusi kūdikį?

– Dabar kalbame ne apie mane, – atsiliepiau. Bet Keitės veido išraiška neleido abejoti – ji jau žinojo, kad visos tiesos nesakau ir aš.

Spintų kambaryje nebuvo, tačiau sienose styrojo keli kabliukai. Ant trijų kabojo Keitės suknelės, kiti trys priešingoje kambario pusėje buvo laisvi. Mano atidarytas lagaminas gulėjo ant lovos, iš jo per kraštus veržėsi džinsai, palaidinukės ir vasarinės suknelės. Akimirką padvejojusi, išsitraukiau vieną suknelę, pakabinau ant kabliuko ir, trūktelėjusi užtrauktuką, vėl viską paslėpiau.

Kol įsiręžusi tempiau savo mantą į kampą už supamojo krėslo, kažkas pasibeldė į duris.

– Prašom įeiti.

Kambaryje pasirodė Sara Fišer, nešina rankšluosčių stirta, beveik užstojančia jos veidą. Visus tuos rankšluosčius padėjo ant tualetinio staliuko.

– Ar radote visa, kas reikalinga?

– Taip, ačiū. Keitė man parodė.

Sara šaltai linktelėjo.

– Pietūs šeštą, – pratarė ji ir atsuko man nugarą.

– Misis Fišer, – leptelėjau nespėjusi gerai pagalvoti, – žinau, kad jums dabar nelengva.

Moteris stabtelėjo tarpduryje, viena ranka atsirėmusi į staktą.

– Aš vardu Sara.

– Taip, žinoma, Sara, – šyptelėjau, aišku, prisiversdama, bet juk kuri nors iš mūsų turėjo pasistengti. – Jeigu norėtumėt ko nors paklausti apie savo dukters bylą, tai prašau nesivaržyti.

– Iš tikrųjų, turiu vieną klausimą, – ji susidėjo rankas ant krūtinės ir tiriamai pažvelgė į mane. – Ar esate tvirto tikėjimo?

– Kaip?

– Jūs protestantė? Ar katalikė?

Netekusi amo papurčiau galvą.

– Ką bendra turi mano tikėjimas su tuo, kad esu Keitės gynėja?

– Pas mus užsuka nemažai žmonių, kurie manosi norį tapti „paprastaisiais“. Tartum tai padėtų išspręsti visas jų gyvenimo problemas, – nusišaipė Sara.

Tokio įžūlumo priblokšta atsiliepiau:

– Esu čia ne tam, kad tapčiau amiše. Tiesą sakant, manęs čia apskritai nebūtų, bet turiu gelbėti jūsų dukterį nuo kalėjimo.