Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Aš – Samuelis Štolcfusas, – tarė jis. – Dėkoju, kad globojate mano Keitę.

Ar jis pastebėjo, kaip Keitė įsitempė, išgirdusi savininkišką toną? Ar daugiau niekas šito nematė, tik aš viena?

Išgirdusi už nugaros metalinį pasagų kaukšėjimą ir barškančius pakinktus, atsisukau ir pamačiau žmogų, vedantį į tvartą arklį. Tai buvo liesas ir raumeningas vyras su vešlia raudona barzda, kurioje tai vienur, tai kitur jau ryškėjo žili ruoželiai. Vilkėjo juodomis kelnėmis ir šviesiai mėlynais marškiniais, jų rankoves užsiraitojęs iki alkūnių. Žvilgtelėjo į mus ir susiraukė pamatęs Ledos automobilį. Nesustodamas žengė vidun į tvartą, bet po akimirkos vėl pasirodė.

Lyg nepastebėdamas visų kitų, jis priėjo tiesiai prie Saros ir tyliai, bet tvirtai prabilo jų kalba. Sara klausė palenkusi galvą – tarsi gluosnio šakelė, linguojanti vėjyje. Tačiau Leda žingtelėjo pirmyn ir prakalbo sugniaužusi kumščius. Parodė į Keitę, į mane. Iš pasipiktinimo net kibirkščiuodama akimis, uždėjo rankas man ant pečių ir stumtelėjo mane priekin Aronui Fišeriui įvertinti.

Buvau regėjusi, kaip vyrai praranda savitvardą išgirdę nuosprendį kalėti; mačiau ir tuštumą liudytojos akyse, jai pasakojant apie tą naktį, kai buvo užpulta; tačiau dar niekada nebuvau susidūrusi su tokiu visiškai atsiribojusiu veidu kaip šis. Tas vyras laikė save suveržęs kaip replėmis, lyg suvokdamas, kad kančios slegiamas gali subyrėti į tūkstančius šukių. Stovėjau prieš jį tartum amžina priešininkė, o jis sielos gilumoje, regis, jau suvokė pralaimėjęs.

Ištiesiau ranką:

– Malonu susipažinti.

Aronas nusisuko jos nepalietęs. Priėjo prie dukters, ir viskas aplinkui išnyko – jie susiglaudė kaktomis, tėvas Keitei kažką šnibždėjo su ašaromis akyse. Nusigręžiau į šalį, kad jiems netrukdyčiau. Keitė linktelėjo ir pasuko prie namo – ėjo tėvo tvirtai apkabinta per pečius.

Samuelis, Sara ir Leda glaudžiu būreliu nusekė iš paskos, karštai diskutuodami savo kalba. Likau viena ant kelio; mano šilkinį lukštą vėjelis plakė man į nugarą, saulė glostė naujas strazdanas ant pečių. Tvarte prunkštelėjo ir kanopomis subildėjo arklys.

Prisėdau ant vieno lagamino ir pažvelgiau į namą.

– Taigi, – pratariau tyliai, – ir man malonu, kad susitikome.

Gerokai nustebau, nes Fišerių namai nedaug skyrėsi nuo tų, kuriuose pati užaugau. Grindų lentas tai šen, tai ten dengė iš įvairių juostelių rišti kilimėliai, ant supamojo krėslo ilsėjosi sulankstytas ryškiaspalvis apklotas, įmantriai raižytoje indaujoje puikavosi fajanso lėkštučių ir arbatos puodelių rinkinys. Manau, kad, ko gero, tikėjausi pateksianti į „Mažą namelį prerijose“4 – juk čia gyveno žmonės, savo noru atsisakantys šiuolaikinių patogumų. Bet pamačiau ir orkaitę, šaldytuvą, net skalbyklę, labai panašią į tą, kurią mano senelė turėjo šeštame dešimtmetyje. Tikriausiai atrodžiau sutrikusi, nes šalia išdygusi Leda paėmė man už alkūnės.

– Čia visi dujiniai. Patys prietaisai jiems nekliudo, užtat elektra nepriimtina. Jeigu energija ateina viešo tinklo laidais – na, tai reiškia, kad tampi išorinio pasaulio dalimi, – ji bakstelėjo į šviestuvą, rodydama ploną vamzdelį, kuriuo iš apačioje paslėpto bakelio tekėjo propanas. – Aronas leis tau pasilikti. Jam tai nepatinka, bet jis neprieštaraus.

– Nuostabu, – vyptelėjau.

– Neabejoju, kad taip ir bus, – šypsodamasi pritarė Leda. – Manau, tau dar ne kartą teks nustebti.

Kiti tebebuvo virtuvėje, tik mes su Leda atsidūrėme lyg ir svetainėje. Knygų lentynose mirgėjo man nesuprantami pavadinimai – iš raidžių nusprendžiau, kad vokiški. Ant sienos išvydau rūpestingai nupieštą šeimos medį. Ledos vardą radau virš Saros.

Nei televizoriaus, nei telefono, nei vaizdajuosčių leistuvo. Ant minkštasuolio nėra atversto „Wall Street Journal“, negirdėti tyliai džiazą grojančio kompaktinio disko. Namai kvepėjo citrininiu vašku, buvo labai šilta, net trošku. Širdis suspurdo krūtinėje. Kur aš įsipainiojau?

– Leda, – tariau tvirtu balsu, – aš negaliu.

Nieko neatsakiusi, ji atsisėdo ant neišvaizdžios, rudos spalvos audeklu aptrauktos kušetės, su nėrinių užvalkalu ant atkaltės. Kada paskutinį kartą man teko regėti tokį baldą?

– Parsivežk mane atgal. Ką nors sugalvosime. Galiu čionai kas rytą atvažiuoti iš tavo namų. Arba paprašysiu teisėjo susitikimo ex parte 5 ir rasime kokią kitą išeitį.

Leda susidėjo rankas ant kelių.

– Negi jie iš tiesų taip tave gąsdina? – paklausė. – O gal paprasčiausiai bijai pati savęs?

– Nekalbėk niekų.

– Kur čia niekai? Ele, tu visada sieki tobulybės. Esi pratusi imtis iniciatyvos ir pakreipti įvykius savo naudai. Bet nei iš šio, nei iš to atsidūrei tokioje aplinkoje, kuri tau nepažįstama kaip koks Kalkutos turgus.

Susmukau greta jos ir delnais užsidengiau veidą.

– Apie Kalkutą bent jau esu skaičiusi.

Leda paplekšnojo man per nugarą.

– Mieloji, juk dirbai su mafijos bosais, nors jokiam jų klanui niekada nepriklausei.

– Leda, gindama Džimį Paizaną, pravarde Šernas, aš nesikrausčiau pas jį gyventi.

Ką gi, į tai Leda nerado kuo atsikirsti. Po valandėlės atsiduso:

– Ele, juk čia tik byla. O tu visada buvai pasirengusi griebtis bet ko, kad laimėtum.

Abi žvelgėme į virtuvę, kur Keitė ir Sara – mano tolimos giminaitės – stovėjo greta viena kitos prie plautuvės.

– Jeigu tai būtų tik byla, man nereikėtų čia sėdėti.

Leda pritardama linktelėjo – taip, aš tikrai žengiau kur kas toliau negu įprasta. Ir suvokė, kad reikia pastangų ir iš jos pusės.

– Gerai. Papasakosiu tau keletą pagrindinių taisyklių. Siūlykis talkon nelaukdama, kol tavęs paprašys: „paprastiesiems“ kur kas svarbiau tai, ką darai, negu tai, ką kalbi. Jiems nerūpės, kad nieko neišmanai apie žemės ūkį ar gyvulius – svarbiausia, kad stengiesi padėti.

– Kur ten žemės ūkis – visiškai neišmanau, koks gi tas amišų gyvenimas .

– Jie ir nesitiki, kad išmanytum. Nieko ypatinga tau žinoti nereikia. Tai tokie pat žmonės kaip tu ir aš. Geresni ir blogesni, ramūs ir karštakošiai, mielai atsiliepiantys, jei reikia pagalbos, bet yra ir tokių, kurie, išvydę tave ateinant, pasuks į kitą pusę. Turistai – šitiems amišai atrodo arba šventieji, arba lyg kokie artistai. Jei nori, kad šita šeima tave priimtų, tiesiog elkis su jais kaip su bet kuriais kitais žmonėmis.

Ji staigiai pakilo, tartum užplūdę prisiminimai būtų pasirodę per daug skaudūs.

– Jau važiuosiu. Kad ir kaip Aroną Fišerį erzintum savo buvimu, jis kur kas labiau širsta, kai čia pasirodau aš.

– Nedrįsk dabar išvažiuoti!

– Ele, – švelniai atsiliepė Leda, – viskas bus gerai. Viskas. Juk aš ištvėriau.

– Tu išvažiavai, – net prisimerkiau.

– Ką gi, ateis diena, kai ir tu išvažiuosi. Tik niekada šito nepamiršk, ir ta diena išauš anksčiau, negu tikiesi.

Ji nusitempė mane į virtuvę, ir pokalbis ten iš karto nutrūko. Visi sužiuro šiek tiek, regis, sutrikę, kad vis dar esu čia.

– Aš jau keliausiu, – tarė Leda. – Keite, gal parodytum Elei savo kambarį?

Taip sakoma vaikams – toptelėjo man. Atvažiuoja giminės, pas vaikus ateina į svečius draugai – tada vaikai veda juos į savą teritoriją. Rodo lėlių namelius, beisbolo kortelių kolekciją. Keitė vargais negalais išspaudė šypsnį.

– Prašom čionai, – tarė ji, žengdama prie laiptų.

Paskubom stipriai apkabinau Ledą ir atsisukau į Keitę. Ištiesiau pečius, atstačiau krūtinę ir nusekiau jai iš paskos. Nors ir be galo troškau, bet neleidau sau atsigręžti atgal.