Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Kas jūs tokia?

– Jų spaudos atstovė, – sausai tariau. – Manau, kad jūs visi esate neteisėtai įžengę į privačią nuosavybę, toks poelgis prilygsta trečiojo laipsnio nusikaltimui ir gali užtraukti bausmę – net iki vienų metų laisvės atėmimo su dviejų tūkstančių penkių šimtų dolerių bauda.

Pagal užsakymą siūtu rausvu kostiumėliu vilkinti moteris suraukė kaktą, mėgindama prisiminti, kur mane mačiusi.

– Jūs – advokatė! Ta, iš Filadelfijos!

Žvilgtelėjau į kanalo emblemą ant jos mikrofono. Aišku, ji dirbo vienoje iš mieste įsikūrusių kompanijų.

– Šiuo metu nei mano klientė, nei jos tėvai jokių komentarų neteikia, – pareiškiau aš. – Kalbant apie šurmulį, kilusį dėl kaltinimo, ką gi, – kandžiai šyptelėjusi, mostelėjau ranka į tvartą, gyvenamąjį namą, ramybės apimtas apylinkes, – galiu pasakyti tik tiek, kad amišų ferma – tai ne koks prašmatnus Filadelfijos dvaras, o amišų mergina – ne užkietėjusi nusikaltėlė. Bijau, kad visa kita jums teks išgirsti ant teismo rūmų laiptų kada nors vėliau.

Lėtai apžvelgiau visą būrį.

– O dabar – trumpa ir nemokama teisinė konsultacija. Kuo rimčiausiai jums patariu iš čia pasitraukti.

Jie nenoriai išdzimbino visi kartu, lyg vilkų gauja – taip juos visada ir įsivaizduoju. Žingsniavau taku iki pat kelio nenuleisdama akių, kol išvažiavo paskutinis automobilis. Tada pasukau atgal žvyruota įkalne ir pamačiau, kad prie namo, sustoję greta vienas kito, manęs laukia Aronas su Sara.

Nudelbęs akis į žemę, Aronas tarė kimiu balsu:

– Gal kada norėtumėt pamatyti, kaip melžiame.

Kaip nors aiškiau išreikšti dėkingumo jis nepajėgė.

– Taip, žinoma, norėčiau, – atsakiau.

Sara pritaisė tiek valgių, kad būtų užtekę visai amišų bendruomenei, o valgyti sėdo tik jos nedidelė šeima su ką tik apsigyvenusia viešnia. Ant stalo vienas po kito radosi dubenys – vištiena su kukuliais, padažuose plūduriuojančios daržovės, mėsa, tokia minkštutėlė, kad kąsnis suirdavo vos palietus šakute. Netrūko pagardų, įvairios duonos, garavo su prieskoniais troškintos kriaušės. Stalo viduryje stovėjo mėlynas ąsotis su šviežiu pienu. Žvelgdama į tokią patiekalų gausą, nesilioviau stebėtis, kaip šie žmonės, taip valgydami tris kartus per dieną, sugeba nenutukti.

Be mano jau matytų trijų Fišerių šeimos narių, pasirodė ir senesnis vyras, kuris nesiteikė prisistatyti, bet pats, regis, žinojo, kas aš tokia. Iš veido bruožų nusprendžiau, kad tai Arono tėvas, tikriausiai gyvenantis nedideliame priestate kitapus namo. Jis palenkė galvą, jam iš paskos galvas staiga palenkė ir kiti – tarsi būtų įvykusi kokia keista kinetinė reakcija; visi tyliai prie maisto meldėsi. O kada paskutinį kartą pati kalbėjau „Tėve mūsų“? Neramiai laukiau, kol jie baigs ir ims samčiais krauti valgius sau į lėkštes. Keitė pakėlė pieno ąsotį ir įsipylė sau, tada perdavė į dešinę – man.

Pienu niekada labai nesižavėjau, bet pieno ūkyje šitai visiems pranešti būtų buvę neprotinga. Įsipylusi sau į stiklinę, padaviau ąsotį Aronui Fišeriui.

Fišeriai juokėsi ir plepėjo savo kalba, nepamiršdami, lėkštėms ištuštėjus, įsidėti dar. Pagaliau Aronas atsilošė ir griausmingai atsiraugėjo. Išpūčiau akis dėl tokio nekultūringo elgesio, tačiau jo žmona džiugiai nusišypsojo lyg išgirdusi nuostabiausią pagyrimą.

Staiga man prieš akis iškilo visa mėnesių mėnesiais nusitęsianti tokių vakarų virtinė, kai visada turėsiu likti atstumta pašalietė. Ne iš karto suvokiau, kad Aronas kažko manęs prašo. Pensilvanijos vokiečių kalba.

– Šito, – pasekusi jo žvilgsnį iki kažkurio dubens, lėtai ir rūpestingai ištariau angliškai. – Ar šito pageidaujate?

Arono smakras kilstelėjo keliais laipsniais.

– Ja , – pritarė jis.

Abiem delnais tvirtai atsirėmiau į stalą.

– Būtų malonu, jei ateityje, misteri Fišeri, užduotumėte man klausimus mano kalba.

– Prie vakarienės stalo mes nekalbame angliškai, – atsiliepė Keitė.

Mano žvilgsnis liko įsmeigtas į Aroną Fišerį.

– Dabar jau kalbate, – atsakiau.

Devintą valandą jaučiausi taip, lyg tuoj imsiu laipioti sienomis. Negalėjau išbėgti į „Blockbuster“6 ir susirasti kokį filmą; net jei tai ir būtų pavykę, neturėjau jokio televizoriaus ar vaizdajuosčių leistuvo, kad jį pažiūrėčiau. Aptikau knygų pilną lentyną, tačiau jos visos buvo vokiečių kalba – elementorius vaikams, „Kankinio veidrodis“, gausybė knygų įvairiais pavadinimais, kurių nepajėgiau ištarti nesudarkiusi. Galų gale ištraukiau anglų kalba išleistą laikraštį „Die Botschaft“ ir susiruošiau paskaityti apie arklių varžytynes bei javų kūlimą.

Tarsi šaukiami nebylaus varpo, į kambarį po vieną susirinko visi Fišeriai. Susėdo ir palenkė galvas. Aronas pažvelgė į mane tarsi klausdamas. Nesulaukęs iš manęs jokio atsakymo, ėmė balsu skaityti vokišką Bibliją.

Niekada nebuvau labai tikinti ir staiga, nespėjusi nė mirktelėti, atsidūriau namuose, kur krikščionybės mokymu remiasi visos, net pačios menkiausios kasdienės buities smulkmenos. Užgniaužusi kvapą, įsispoksojau į laikraštį, raidės bangavo prieš akis, bet nesipriešinau, tik stengiausi nesijausti visiška tamsuole.

Nepraėjo nė pora minučių, Keitė pakilo ir žengė prie manęs.

– Jau einu miegoti, – paskelbė ji.

Padėjau laikraštį į šalį.

– Tai ir man laikas.

Apsivilkusi savo šilkinę pižamą, išėjau iš vonios kambario ir pamačiau Keitę ilgais baltais naktiniais marškiniais, sėdinčią ant lovos ir šukuojančią plaukus. Palaidos sruogos krito jai beveik iki juosmens ir raibuliavo sulig kiekvienu šukų judesiu. Sėdėjau ant savo lovelės sukryžiavusi kojas, ranka parėmusi smakrą.

– Kadaise mane taip šukuodavo mama.

– Tikrai? – atsiliepė Keitė pakeldama žvilgsnį.

– Aha. Kiekvieną vakarą; ir visada iššukuodavo visus susivėlusius kuokštelius. Negalėjau šito pakęsti. Man tai atrodė kaip kankinimas, – tai sakydama brūkštelėjau ranka per savo trumpus šerius. – Kaip matai, radau būdą atsikeršyti.

Keitė nusišypsojo.

– Mums taip nepavyktų. Mes plaukų nekerpame.

– Niekada.

– Niekada.

Žinoma, jos plaukai buvo gražūs, tačiau ką reikėtų daryti, jeigu visą gyvenimą kas vakarą tektų juos draskyti?

– O jeigu staiga sumanytum nusikirpti?

– Kam gi man šito reikėtų? Tada būčiau kitokia negu visi.

Keitė padėjo šukas, kartu baigdama ir pokalbį. Pasilenkusi užgesino dujinę lempą, ir kambarys paskendo visiškoje tamsoje.

– Ele?

– Ką?

– Kaip viskas atrodo ten, kur jūs gyvenate?

Valandėlę pamąsčiau.

– Ten daug triukšmo. Ten daugiau automobilių, atrodo, kad jie lekia čia pat už lango ištisą naktį, vis signalizuodami ir žviegdami stabdžiais. Aišku, ir žmonių daugiau, tačiau tektų gerokai pavargti, norint rasti karvę ar vištą, o saldžiųjų kukurūzų – nebent šaldytų daržovių vitrinoje. Bet iš tiesų aš jau nebegyvenu Filadelfijoje. Dabar tarsi kraustausi iš vienų namų į kitus.

Keitė taip ilgai tylėjo, kad pamaniau, jog užmigo.

– Ne, nesikraustote, – pratarė ji. – Dabar gyvenate su mumis.

Krūptelėjusi pabudau; man pasirodė, kad vėl susapnavau baisųjį sapną, tą su mažomis mergytėmis iš paskutinės savo bylos, bet gulėjau tvarkingai užsiklojusi, širdis plakė ramiai ir ritmingai. Žvilgtelėjau į Keitės lovą, į atverstą antklodę – jos ten nebuvo; tučtuojau atsikėliau. Basomis nušlepsėjau laiptais žemyn, įkišau galvą virtuvėn ir svetainėn, o tada išgirdau tyliai trakštelinčias duris ir žingsnius priemenėje.