Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

4 Vaikiškų knygelių serija apie XIX a. naujakurių gyvenimą.

5 Vienašališkas, vykstantis nedalyvaujant kitai teismo proceso pusei (lot.).

6 „Blockbuster Inc.“ – visą JAV apimantis vaizdajuosčių nuomos punktų tinklas.

5

Aronas nuskubėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo, o Sara, mikliai apsisukusi, prieš jį pastatė puodelį su kava.

– Kur Keitė? – paklausė jis raukydamasis.

– Ji dar miega, – atsiliepė Sara, – kol kas neketinau jos žadinti.

– Kol kas? Šiandien – Gemeesunndaag . Turime važiuoti, kitaip pavėluosime.

Sara atsirėmė delnais į stalą, tarsi stengdamasi dar labiau nulyginti jo plastikinį paviršių. Išsitiesė ir pasirengė prieštarauti Aronui – per visą savo vedybinį gyvenimą buvo tai dariusi taip retai, kad suskaičiuoti tokius atvejus būtų užtekę vienos rankos.

– Nemanau, kad Keitei verta šiandien eiti į pamaldas.

Aronas nuleido puodelį ant stalo.

– Ji būtinai eis į pamaldas.

– Aronai, jos savijauta grenklich . Juk matei, kaip ji atrodė vakar visą dieną.

– Ji neserga.

Sara susmuko ant kėdės priešais jį.

– Žmonės jau bus girdėję apie tą kūdikį. Ir apie anglus .

– Vyskupas žino, ką sakė Keitė, ir tiki jos žodžiais. Jeigu Eframas nuspręs, kad Keitė turi atlikti išpažintį, jis visų pirma ateis pas mus ir pasikalbės su ja.

Sara prikando lūpą.

– Eframas tiki Keite, kai ji sako nežudžiusi to kūdikio. Bet ar jis tiki, kai ji tvirtina, kad tai ne jos kūdikis?

Nesulaukusi iš Arono jokio atsakymo, Sara pasilenkė per stalą ir palietė jo ranką:

– O tu tiki?

Valandėlę Aronas tylėjo.

– Mačiau jį, Sara, net liečiau. Nežinau, kaip jis ten atsirado.

Skausmingai suraukęs kaktą pridūrė:

– Dar žinau, kad Keitė ir Samuelis – ne pirmieji nesulaukę santuokos įžadų.

Sara sumirksėjo slopindama ašaras ir papurtė galvą.

– Vadinasi, tikrai gaus Meidung , – tarė ji. – Net jeigu ji atliks išpažintį ir gailėsis, tam tikrą laiką jai vis tiek bus skirtas bann .

– Taip, bet paskui sulauks atleidimo ir galės grįžti.

– Kartais atsitinka ir kitaip, – Sara kietai sučiaupė lūpas. Staiga virš abiejų pakibo prisiminimas apie vyriausiąjį sūnų Jakobą, ir prie stalo tapo taip ankšta, kad Aronas atstūmė kėdę. Ji neištarė Jakobo vardo, tačiau tarsi atgaivino jo šmėklą namuose, kuriems jis turėjo būti seniai miręs. Išsigandusi Arono atsako, Sara nusigręžė, bet liko nustebusi, nes jos vyras prašneko švelniai, virpančiu balsu.

– Jeigu šiandien Keitė liks namie, – tarė jis, – jei apsimes serganti ir nepasirodys žmonėms, visi ims apkalbinėti. Žmonės manys, kad ji neatėjo, nes kažką slepia. Jai pačiai bus geriau, jeigu elgsis lygiai taip pat, kaip ir kiekvieną sekmadienį.

Sara palengvėjusia širdimi linktelėjo ir po akimirkos tuoj pat sustingo, nes Aronas vėl negarsiai prabilo:

– Bet jeigu jai bus skirtas bann , stosiu ne savo dukters, o savo bažnyčios pusėn.

Prieš pat aštuntą Aronas pakinkė arklį į brikelį. Keitė atsisėdo ant galinės sėdynės, tada Sara įsitaisė ant plataus suolo šalia vyro. Aronas jau kėlė vadeles, kai iš namo į kiemą išpuolė ta anglė .

Atrodė ji įspūdingai. Visi plaukai pasišiaušę mažais kuokšteliais, ant skruosto dar buvo matyti ryški pagalvės raukšlės palikta žymė. Bent jau apsivilkusi ilga medvilnine suknele, pagalvojo Aronas, o ne tais nieko nedengiančiais drabužiais, kaip vakar po pietų.

– Ei! – riktelėjo ji, karštligiškai mostaguodama rankomis ir stengdamasi jį sulaikyti. – Kur dabar išsiruošėte?

– Į bažnyčią, – atšovė Aronas.

Elė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Negalima. Na, aišku, jums galima. Bet jūsų dukteriai – ne.

– Mano duktė važiuos į bažnyčią taip, kaip važiuodavo iki šiol.

– Pensilvanijos valstijos sprendimu Keitė paleista už užstatą mano globai. Be manęs ji niekur nevažiuos.

Aronas pažvelgė į žmoną ir gūžtelėjo pečiais.

Apie amišų brikelius Elė daugeliu atžvilgių galvojo klaidingai, bet labiausiai klydo manydama, kad jie nepatogūs. Arklio tempiamas vežimaitis riedėjo švelniai, maloniai sūpuodamasis, ramindamas ir glostydamas jos jusles, liepos saulės kaitrą vėsino vėjelis, dvelkiantis pro atvirus langus priekyje ir gale. Turistų automobiliai prisigretindavo paskui vežimaitį ir po kelių akimirkų aplenkdavo riaumodami varikliais ir urgzdami pavaromis.

Arklys bėgo vos dvylika mylių per valandą – taip lėtai, kad Elė galėjo nesunkiai suskaičiuoti pievoje besiganančius veršiukus, pastebėti, kaip pakelėje veši žolynai. Pasaulis nešvilpė pro šalį, jis ramiai skleidėsi prieš akis. Beveik visą gyvenimą skubėjusi, Elė žiūrėjo į visa tai negalėdama atsistebėti.

Ir vis dairėsi bažnyčios. Bet apstulbo, kai Aronas pasuko vežimaitį keliuku į vieną sodybą. Staiga jie atsidūrė ilgoje tokių pat vežimaičių eilėje, tarsi čia vyktų koks niūrus paradas. Nebuvo matyti nei koplyčios, nei varpinės, nei bokšto smailės, tik kluonas ir gyvenamasis namas. Brikelis sustojo, ir Sara išlipo. Keitė bakstelėjo Elei į petį.

– Einam, – sušnibždėjo ji.

Elė išsiropštė iš vežimo ir čia pat sustingo.

Iš visų pusių ją supo amišai. Jų čia buvo gerokai per šimtą, vieni po kitų jie biro iš vežimaičių, žingsniavo per kiemą, būriavosi sveikindamiesi ir negarsiai kalbėdami. Vaikai šokinėjo įsikibę motinoms į sijonus, zujo tėvams apie kojas; šieno prikrautas vežimas tapo laikina šėrykla daugybei arklių, atgabenusių šeimas į pamaldas. Vos pasirodžius Elei, į ją susmigo daug smalsių akių. Kai kas puolė šnibždėtis, rodyti pirštais, sukikeno.

Kiek Elė pajėgė prisiminti, šitaip ji jautėsi tik kartą – kai prieš daugelį metų vasarą Afrikoje statė kaimą, tai buvo koledžo visuomeninio darbo projekto dalis; dar niekad ji taip ryškiai nesuvokė, kaip skiriasi nuo aplinkinių. Elė krūptelėjo, kai kažkas paėmė ją už parankės.

– Eime, – tarė Keitė, lyg niekur nieko vesdama ją per kiemą, tarsi vaikštinėti su angle būtų jai visai kasdieniška.

Ją sustabdė aukštas vyras balta vešlia barzda ir skvarbiomis lyg sakalo akimis.

– Keite, – tarė jis, suimdamas jos delnus.

– Vyskupe Eframai.

Stovėdama labai arti, Elė pajuto, kaip Keitė suvirpėjo.

– Tikriausiai esate teisininkė, – prabilo jis angliškai ir pakankamai garsiai, kad žodžiai pasiektų ausis visų, esančių atokiau ir besistengiančių nugirsti, kas kalbama. – Ta, kuri mums sugrąžino Keitę.

Jis ištiesė Elei ranką.

– Wilkom, – ir patraukė prie kluono, kur buvo susirinkę vyrai.

– Kaip nuostabiai jis pasielgė, – sušnibždėjo Keitė. – Dabar žmonės nesvarstys, kas jūs tokia, ir galėsime ramiai melstis.

– O kur jūs meldžiatės? – paklausė Elė sutrikusi. – Lauke?

– Namuose. Kas antrą sekmadienį pamaldas rengia vis kita šeima.

Elė abejodama nužvelgė nedidelį, lentomis apkaltą namą:

– Šitiek žmonių jokiu būdu netilps į tą mažytį pastatą.

Keitė nespėjo atsakyti, nes prie jos pribėgo dvi merginos, čiupo už rankų ir tuoj pat puolė čiauškėti sunerimusios dėl nugirstų gandų. Keitė purtė galvą, ramino jas, bet staiga pastebėjo Elę, stovinčią nuošaliau ir aiškiai nerandančią sau vietos.

– Noriu jus supažindinti, – tarė ji. – Merė Eš, Rebeka Lap, čia Elė Hatavei, mano...

Elė sausai šyptelėjo pajutusi Keitės dvejonę.