Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Jakobo delnas nuslinko per suolą ant jos rankos, ir Keitė pamanė, kad pirmą kartą per daugelį mėnesių jos brolis toks, kokį ji atsimena. Žiūrėdama į jį, vilkintį papurusią raudoną striukę, švariai nusiskutusį, trumpai kirptais vario spalvos plaukais, Keitė galėjo įžvelgti ankstesnį Jakobą su marškiniais ir petnešomis, nusviedusį šiaudinę skrybėlę į šalį, įsitaisiusį ant šieno po stogine ir palinkusį prie vidurinės mokyklos anglų literatūros vadovėlio. Tuo metu jos krūtinėje kažkas virptelėjo, pasišiaušė gyvaplaukiai ant sprando. Pakėlusi akis į tvenkinį, ji išvydo virš jo pakibusią trapią figūrėlę, kuri skriejo ledu, keldama mažus sniego debesėlius. Ta čiuožėja būtų buvusi niekuo neišsiskirianti, tačiau pro mergaitės skarą ir sijoną, pro jos veidą Keitė kiaurai matė kukurūzų lauką ir godžias gluosnio šakas.

Vaiduokliais ji netikėjo. Kaip ir dauguma jos aplinkos žmonių, ji tikėjo, kad sunkiu darbu šiame pasaulyje galima pelnyti didį atlygį – tarsi nuostata „laukti ir puoselėti viltį“, nepaliekanti vietos keistoms dvasioms ir kenčiančioms sieloms. Keitė besidaužančia širdimi pašoko ir atsargiai žengė ten, kur čiuožinėjo Hana. Jakobas riktelėjo, tačiau Keitė jo beveik negirdėjo. Ją visada mokė tikėti, kad Dievas išklauso tavo maldas, ir dabar ji suprato, kad tai tiesa: šią akimirką pas ją grįžo ir brolis, ir sesuo.

Ji ištiesė ranką ir sušnibždėjo:

– Hana?

Tačiau nieko neužčiuopė ir sudrebėjo, kai permatomi Hanos sijonai ėmė suktis aplink jos pačios šiltais batais apautas kojas.

Stipri ranka pastvėrusi nutempė ją nuo ledo ant saugiai tvirto kranto.

– Ką, po galais, čia darai? – sušnypštė Jakobas. – Gal išprotėjai?

– Argi tu nieko nematai?

Ji meldėsi, kad jis būtų matęs, meldėsi, kad pati nesikrausto iš proto.

– Nieko nematau, – prisimerkdamas atsakė Jakobas. – Ką ten radai?

Ant tvenkinio Hana iškėlė rankas į nakties dangų.

– Nieko, – tarė Keitė švytinčiomis akimis, – visiškai nieko.

Tikrai nebūtų buvę per drąsu teigti, kad pamaldos truko visą amžinybę. Elė nesiliovė stebėtis vaikais – jie ištvėrė nė nekniurktelėję ir Šventojo Rašto skaitymą, ir pagrindinį dviejų valandų pamokslą. Iš kambario į kambarį keliavo dubenėlis su sausainiais ir stiklas su vandeniu, juos perduodavo tėvams, prižiūrintiems pačius mažiausius. Elė trumpino laiką skaičiuodama, kiek kartų pamokslininkas, šluostydamasis prakaitą, kels prie kaktos baltą nosinę. Kita balta nosinė eilėje priešais Elę tapo pramoga mažai mergaitei, vyresnės sesers rankose virsdama tai pele, tai skudurine lėlyte.

Pamaldos, matyt, jau artėjo prie pabaigos, nes patalpa vėl suvirpėjo nuo energijos pertekliaus. Prieš palaiminimą visi susirinkusieji atsistojo ir, vos vyskupui ištarus Jėzaus vardą, vėl puolė ant kelių, palikdami stovėti Elę, sutrikusią ir vienišą. Vėl atsisėdusi greta Keitės, ji pajuto, kad ši sustingo tarsi akmeninė.

– Kas atsitiko? – sušnibždėjo Elė, bet Keitė, kietai sučiaupusi lūpas, tik papurtė galvą.

Tuo metu kalbėjo diakonas. Keitė klausė įsitempusi, palinkusi priekin, bet po kelių akimirkų su palengvėjimu užsimerkė. Per kelias eiles priekyje, kur sėdėjo Sara, Elė pastebėjo, kaip jos smakras nusileido prie krūtinės. Elė uždėjo delną Keitei ant kelio tarsi klausdama.

– Bendruomenės susirinkimo nebus, – sumurmėjo Keitė, ir jos žodžiuose buvo girdėti neslepiamas džiaugsmas. – Ir bausmių niekam neskirs.

Elė mąsliai nužvelgė Keitę. Ji tikriausiai turi bent devynias atsargines gyvybes – štai išvengė ir anglų teisinės sistemos, ir saviškių pasmerkimo grėsmės. Nuskambėjo dar viena giesmė, ir pamaldos baigėsi; nuo pradžios buvo praėjusios trys su puse valandos. Keitė nukūrė į virtuvę ruošti stalų užkandžiams, Elė stengėsi spėti jai iš paskos, tačiau beviltiškai įstrigo tarp vieni kitus sveikinančių žmonių. Kažkas stumtelėjo ją prie stalo, kur turėjo valgyti pašvęstieji vyrai, ir pasiūlė sėstis.

– Ne, – papurtė galvą Elė. Net ir jai buvo aišku, kad tarp visų šitų avelių turi egzistuoti sava hierarchija, ir jai nederėtų brautis prie pirmųjų.

– Jūs – viešnia, – ranka rodydamas į suolą, tarė vyskupas Eframas.

– Privalau rasti Keitę.

Ji pajuto tvirtas rankas sau ant pečių ir atsigręžusi išvydo, kad atgal prie stalo ją kreipia Aronas Fišeris.

– Tai garbė, – pasakė žiūrėdamas jai į akis, ir Elė be menkiausio prieštaravimo nutūpė ant suolo.

Diplomų įteikimo šventė Pensilvanijos valstijos universitete viršijo visa, ką Keitė buvo mačiusi gyvenime – mirgančių spalvų jūra, kurioje nuolat žybsėjo fotoaparatų blykstės, kaskart priversdamos Keitę krūptelėti. Kai diplomo atsiimti žengė Jakobas, apsivilkęs didinga juoda mantija ir skrybėle, ji plojo garsiau už visus. Keitė didžiavosi broliu; amišams toks jausmas buvo labai neįprastas, tačiau šiame universitetiniame anglų pasaulyje puikiai tiko. Jakobas daug pasiekė – gavo diplomą vos per penkerius metus, įskaitant vienus, kai turėjo skubiai mokytis dalykų, kurių mokykloje jam niekas nedėstė. Pati Keitė nematė tikslo lavintis toliau negu aštunta klasė, nes vėliau vis tiek laukė suaugusiųjų gyvenimas ir namų ūkio reikalai, bet negalėjo ginčytis, kad Jakobui to reikėjo. Ne vieną valandą ji gulėdavo ant grindų jo bute, klausydavo, kaip jis skaito iš savo knygų, ir nė pati nesusigaudydavo jau atsidūrusi jų pasaulyje, kur dvejonių slegiamas blaškosi Hamletas, Holdenas Kolfildas prisimena karuselėje besisukančią seserį, o Džėjus Getsbis žvelgia į vienišą žalsvą žiburėlį 10 .

Staiga diplomantai švystelėjo skrybėles aukštyn, šios pabiro ore tarsi varnėnai iš medžių, kluono statyboje sudundėjus kūjams. Keitė šypsojosi skubančiam pas ją Jakobui.

– Atrodei nepaprastai gut , – apkabindama tarė ji.

– Ačiū, kad atėjai.

Kilstelėjęs galvą, Jakobas staiga šūktelėjo sveikindamasis su kažkuo kitoje pievelės pusėje.

– Noriu tave supažindinti su vienu žmogum.

Ir nusivedė ją prie vyro, dar aukštesnio už Jakobą, vilkinčio tokią pat juodą mantiją, bet su žydra juosta per petį.

– Adamai!

Tas vyras atsisuko ir plačiai nusišypsojo.

– Ei, gerbiamasis, kalbi su daktaru Sinkleriu.

Už Jakobą šiek tiek vyresnis, sprendžiant iš raukšlelių apie akis; tikriausiai jis daug ir skaniai juokiasi, pamanė Keitė. Medaus korio spalvos plaukais ir beveik tokiomis pat akimis. Tačiau Keitė negalėjo nuo jo atitraukti akių labiausiai dėl visiškos ramybės, kuri užliejo susitikus jo žvilgsnį, tarsi šio anglo siela būtų kaip „paprastojo“ žmogaus.

– Adamas ką tik gavo daktaro laipsnį, – paaiškino Jakobas. – Jam priklauso namas, kurį nuomoju.

Keitė linktelėjo. Ji žinojo, kad Jakobas persikraustė iš studentų miestelio į nedidelį namą, nes liko dėstyti universitete. Buvo girdėjusi, kad namo savininkas rengiasi išvykti mokslo reikalais. Dar žinojo, kad porą savaičių iki tos kelionės jie abu su Jakobu gyvens kartu. Tačiau iki šiol nežinojo jo vardo. Nežinojo, kad gali stovėti nuo žmogaus kuo toliausiai ir vis dėlto jaustis, tartum tave kažkas prie jo spaustų taip stipriai, jog vos pajėgi kvėptelėti.

– Wie bist du heit, – tarė ji ir čia pat nuraudo sumišusi, kad pasisveikino vokiškai.