– Tikriausiai esi Keitė, – atsiliepė Adamas. – Jakobas man pasakojo apie tave.
Ir ištiesė ranką – tarsi kviesdamas.
Keitė staiga prisiminė Jakobo pasakojimus apie Hamletą, Holdeną Kolfildą ir Getsbį; dabar ji nepaprastai aiškiai suvokė, kad tokie sunkių ir sudėtingų jausmų aprašymai tikrovėje gali būti ne mažiau naudingi, negu mokėjimas sodinti daržoves ar džiaustyti skalbinius. Ji svarstė, ką atrado šis vyras, jeigu jam suteiktas daktaro laipsnis. Labai atsargiai paėmė Adamo Sinklerio ranką ir nusišypsojo jam.
Grįžę namo ir papietavę, Aronas su Sara užsiėmė tuo, ką dauguma amišų veikia sekmadienio popietėmis – lanko gimines ir kaimynus. Elė, kažkur iškasusi visą Loros Ingls knygų „Mažasis namelis“ rinkinį, atsisėdo skaityti. Po tokio ilgo ryto buvo pavargusi ir suirzusi, nuo vienodo brikelius traukiančių arklių pasagų kaukšėjimo, regis, tuoj turėjo prasidėti migrena.
Sumazgojusi indus, svetainėje pasirodė Keitė ir susirangė ant kėdės greta Elės. Užsimerkusi ėmė tyliai niūniuoti.
Elė blykstelėjo į ją akimis:
– Gal galėtum liautis?
– Ką liautis?
– Dainavusi. Aš skaitau.
Keitė susiraukė.
– Aš nedainuoju. Jeigu jums trukdo, eikite kitur.
– Aš čia pirma atėjau, – atšovė Elė, jausdamasi lyg septintos klasės mokinė. Tačiau atsistojusi pasuko prie durų, bet iš paskos atėjo ir Keitė. – Dieve mano, juk tau liko visa svetainė!
– Ar galėčiau paklausti? Mama sakė, kad anksčiau atvažiuodavote į Paradaisą vasaroti, gyvendavote panašioje fermoje kaip mūsiškė. Jai pasakojo teta Leda. Ar tai tiesa?
– Taip, – lėtai atsakė Elė svarstydama, kur tokia kalba gali nuvesti. – O ką?
Keitė gūžtelėjo pečiais.
– Tiesiog atrodo, kad jums čia nelabai patinka. Aš turiu galvoje fermą.
– Su ferma viskas gerai. Paprasčiausiai nesu pratusi šokinėti apie klientus lyg apie kokius naujagimius.
Keitės veidu nuslinko skausmingas šešėlis, ir Elė mintyse atsiduso.
– Atsiprašau. Nenorėjau užgauti.
Keitė pakėlė galvą.
– Aš jums nepatinku.
Elė nežinojo, ką į tai atsakyti.
– Nepažįstu tavęs.
– Ir aš jūsų nepažįstu, – Keitė batelio nosimi brūžino medines grindis. – Sekmadieniais mes čia leidžiame laiką kitaip.
– Pastebėjau. Jokios ruošos.
– Na, šiokių tokių darbų turime. Bet yra laiko ir pailsėti, – Keitė žvilgtelėjo į ją. – Sakau, jeigu jau šiandien sekmadienis, gal ir mudvi padarytume ką nors kitaip.
Elė pajuto, lyg viduje būtų įsitempusi kokia styga. Ar tik Keitė nesirengia pasiūlyti žygio į miestą? O gal sutraukti po cigaretę? Ar skirti kelias valandas itin asmeniškam bendravimui be jokių tabu?
– Pamaniau, gal galėtume tapti draugėmis. Tik šią popietę. Tarkime, apsimestumėt, kad mane sutikote ne taip, kaip sutikote iš tikrųjų, o atvažiavusi pasisvečiuoti į tą fermą, kurioje apsistodavote vaikystėje.
Elė padėjo knygą į šalį. Jeigu pavyktų laimėti Keitės draugystę ir ta mergina išdrįstų būti tokia atvira, kad prasitartų, kaip viskas buvo iš tiesų, galbūt nebereikėtų nei Kupo vizito, nei jo išvados.
– Vaikystėje, – lėtai prabilo Elė, – mokėdavau laidyti akmenis virš vandens toliau už visus savo pusbrolius.
Keitės veide pražydo šypsena.
– Manote, kad sugebėtumėt ir dabar?
Jos abi išsiveržė pro duris ir pasileido per lauką. Prie tvenkinio Elė ant kranto susirado lygų plokščią akmenuką ir švystelėjo palei vandens paviršių stebėdama, kiek kartų jis atšoks. Suskaičiavo penkis kartus. Ji pakrutino pirštus.
– Dar šį tą moku.
Pasiėmė akmenuką ir Keitė. Keturi, penki, šeši, septyni šuoliai. Plačiai šypsodamasi, ji atsigręžė į Elę.
– Kas čia ką moka? – paerzino ji.
Elė susikaupusi net prisimerkė ir sviedė dar kartą. Po akimirkos savo akmenuką paleido Keitė.
– Aha! – prapliupo džiūgauti Elė. – Aš laimėjau!
– Visiškai ne!
– Aplenkiau visu metru, aišku kaip dieną!
– Aš mačiau kitaip, – ginčijosi Keitė.
– Ak, žinoma. Juk tavo liudijimai šiomis dienomis tokie tikslūs.
Keitė šalia jos sustingo, ir Elė atsiduso:
– Atsiprašau. Man sunku pamiršti, kodėl iš tikrųjų esu čia.
– Čia atsikraustėte todėl, kad tikite manimi.
– Nebūtinai. Gynybos advokatas gauna atlyginimą, nes sugeba kalbėti taip, kad prisiekusieji patiki tuo, ką jis sako. Bet kartais jis kalba tai, ką jam pasakojo klientas, o kartais ir ne.
Matydama suglumusias Keitės akis, Elė nusišypsojo:
– Tikriausiai tau šitai atrodo labai keista.
– Nesuprantu, kodėl teisėjas paprasčiausiai neatrenka žmogaus, kuris sako tiesą.
Nusiskynusi motiejuko stiebą, Elė jį įsikišo tarp dantų.
– Čia viskas šiek tiek sudėtingiau. Svarbu apsaugoti kiekvieno žmogaus teises. Be to, kartais net ir teisėjui ne viskas atrodo vien balta ir juoda.
– Jeigu esi iš „paprastųjų“, kitaip būti negali, tik balta ir juoda, – tarė Keitė. – Jeigu laikaisi Ordnung , esi teisus. Jeigu pažeidi taisykles, tavęs bus vengiama.
– Na, anglų pasaulyje taip atrodo komunizmas, – suabejojo Elė. – O jeigu tu šito nepadarei? Jeigu tave apkaltino pažeidus taisyklę, tačiau esi visiškai nekalta?
Keitė paraudo.
– Kai bendruomenė susirenka aptarti drausmės pažeidimų, kaltinamas narys taip pat turi galimybę išdėstyti, ką mano.
– Gal ir taip, bet ar kas nors juo tiki? – Elė gūžtelėjo pečiais. – Štai čia ir pasirodo gynybos advokatas – mes įtikiname prisiekusiuosius, kad klientas galbūt nėra padaręs to nusikaltimo.
– O jeigu yra padaręs?
– Tada jį vis tiek išteisina. Atsitinka ir taip.
Keitė net išsižiojo.
– Juk tai būtų melas.
– Ne, tai tiesiog viešieji ryšiai. Į kiekvieną įvykį galima pažvelgti iš pačių įvairiausių pusių ir rasti priežasčių žmogų teisti. Jeigu klientas nesako tiesos, tai laikoma melu. O advokatai – na, mes, stengdamiesi pateikti paaiškinimus, iš esmės galime kalbėti, ką tik norime.
– Vadinasi... jūs dėl manęs meluotumėt?
Elė pažvelgė Keitei tiesiai į akis.
– Ar šito gali prireikti?
– Visa, ką jums sakiau, yra tiesa.
Ištiesusi nugarą, Elė parietė kojas po savimi.
– Na, ką gi. O ko nepasakei?
Greta purptelėjo žvirblis, jo šešėlis nuslydo Keitės veidu.
– Meluoti mums nepriimtina, – kietai pratarė ji. – Todėl „paprastasis“ gali stoti prieš visos bendruomenės susirinkimą. Todėl mūsų pasaulyje nėra vietos gynybos advokatams.
Keitės nuostabai, Elė nusijuokė.
– Papasakok man apie tai daugiau. Dar niekada gyvenime nesijaučiau esanti toks kliuvinys, lyg skausmingas gumbas.
Keitės žvilgsnis nuo Elės sportinių batelių pakilo iki vasarinės suknelės ir mažų ausyse kabančių auskarų. Elė net sėdėjo, regis, šiek tiek nepatogiai – tartum negalėtų ištiesti kojų, nes žolė per daug bado jai blauzdas. Ne kaip visi tie žmonės, kurie miniomis plūsta į Lankasterio apygardą žvilgtelėti į amišus, Elė šito niekada neprašė. Tik padarė tetai Ledai paslaugą, kuri virto įsipareigojimu.
Prisimindama apsilankymus pas Jakobą, Keitė suprato jos savijautą. Persirengdama tame pasaulyje įprastais paauglės drabužiais, Keitė niekada nepasikeisdavo iš esmės. Galbūt Elei atrodo, kad jos idealas – individualumas, tačiau būti savimi tarp kitų anglų, kurie visi stengiasi būti patys savimi, yra nepalyginti paprasčiau, negu būti savimi aplinkoje, kur visi žmonės siekia būti tokie patys – ir vis dėlto skirtingi.
Читать дальше