Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Turiu atsiliepti į šitą skambutį, – ištariau atsiprašomu balsu ir perdaviau miegantį vaiką motinai.

– Telefonas? – aiktelėjo Luizė, kaip tik man einant pro duris. – Namuose?

Saros paaiškinimo nebeišgirdau. Tačiau jau kalbėdama su Stivenu virtuvėje išgirdau seserų Lap brikelį čežant keliu iš kiemo.

– Stivenai, dabar man kalbėti ne pats tinkamiausias laikas.

– Puiku, ilgai netruksime. Ele, man tik reikia kai ką išsiaiškinti. Mieste sklando juokingas gandas, kad tapai kažkokios amišų mergiotės visuomenine gynėja. Ir teisėjo sprendimu gyveni fermoje.

Aš dvejojau. Stivenas niekada nebūtų sau leidęs patekti į tokią padėtį.

– Nevadinčiau savęs visuomenine gynėja, – atsakiau. – Mes paprasčiausiai dar nesitarėme dėl užmokesčio.

– O visa kita? Dieve, kur galų gale tu esi?

– Lankasteryje. Na, prie pat jo, Paradaiso apylinkėje.

Įsivaizdavau stambią mėlyną Stiveno kaktoje iššokusią veną, kuri kaip tik dabar išpampo.

– Vadinasi, šitai tu vadini atokvėpiu?

– Stivenai, viskas nutiko labai netikėtai – svarbus šeimos reikalas, kuriuo privalėjau pasirūpinti.

Jis nusijuokė:

– Šeimos reikalas? Ar amišai tau antros eilės, antros kartos pusbroliai, o gal painioju juos su krišnaitais iš motinos pusės? Nagi, Ele, juk man gali sakyti teisybę.

– Aš ir sakau, – iškošiau pro dantis. – Tai ne kokia gudrybė dėmesiui atkreipti, nė iš tolo. Istorija sudėtinga ir paini, tačiau ginu savo giminaitę. Esu fermoje, nes šitai numatyta paleidimo už užstatą sąlygose.

Valandėlę stojo tyla.

– Turiu pripažinti, Ele, man skaudu, kad nusprendei šitą bylą nuo manęs nuslėpti, užuot papasakojusi, ką ketini daryti. Žinai, jeigu sumanei siekti reputacijos kaip advokatė, drįstanti imtis sensacingų bylų – ir sensacingų visais atžvilgiais, galėjau tau šį tą patarti, pasiūlyti. Gal net padėčiau patekti į mano firmą.

– Man nereikia patekti į tavo firmą, – atsakiau, – ir sensacingų bylų aš nenoriu. Atvirai kalbant, negaliu patikėti, kad visas šitas dalykas tau atrodo kaip asmeniškas išpuolis prieš tave .

Nuleidusi žvilgsnį žemyn pastebėjau, kad mano plaštaka susigniaužusi į kumštį. Lenkdama vieną po kito pirštus, atsipalaidavau.

– Jeigu ta byla klostysis taip, kaip man regisi, tau prireiks pagalbos. Galėčiau prisidėti kaip antrasis gynėjas. Įtrauktume ir firmą.

– Ačiū, Stivenai, tačiau ne. Mano klientės tėvai tik vargais negalais sutiko su vienu advokatu, kur jau ten visa jų armija.

– Vis tiek galėčiau atvažiuoti, pasidalytume viena kita idėja. Arba paprasčiausiai sėdėtume ant priemenės laiptelių ir gertume limonadą.

Akimirką susvyravau. Mintyse mačiau strazdanas ant Stiveno sprando ir nesunkiai įsivaizdavau, kokiu kampu jis pasuka riešą valydamas dantis. Tariausi net užuodžianti kvapą, kurį skleidžia jo spintos, stalčiai ir patalynė. Visa tai atrodė taip paprasta, pažįstama, bet pasaulyje, į kurį sava valia atsikrausčiau, kas žingsnį pajusdavau, kad jis man svetimas. Jeigu dienai baigiantis manęs lauks kas nors sava, kas nors kadaise mylėta, visas mano vargas su Keite virs tuo, kuo ir turėtų būti: mano darbu, o ne mano gyvenimu.

Kiečiau sugniaužiau delne mažutį telefoną ir užsimerkiau.

– Galbūt, – išgirdau save šnabždant, – mums reikėtų paprasčiausiai palaukti ir pažiūrėti, kas bus.

Radau Sarą vieną svetainėje, palenkusią galvą prie antklodės.

– Atsiprašau. Dėl to telefono.

Ji tik mostelėjo ranka.

– Tai niekai. Martos Štolcfus vyras turi telefoną tvarte verslo reikalams. Reičelei šiandien tiesiog niežėjo liežuvis, – atsidususi ji pakilo ir ėmė rinkti išsibarsčiusias siūlų rites. – Na, jau laikas čia susitvarkyti.

Suėmiau audeklą už dviejų kampų, kad būtų lengviau jį sulankstyti.

– Siuvimas, regis, truko baisiai trumpai. Tikiuosi, ne dėl manęs.

– Manau, kad šiandien, šiaip ar taip, nebūtume ilgai dirbusios, – gyvai atsiliepė Sara. – Jeigu ieškote Keitės, pasiunčiau ją skalbinių džiaustyti.

Aiškiai supratau, kad pokalbis baigtas. Pasisukau eiti, tačiau ties durimis į virtuvę dvejodama stabtelėjau.

– Iš kur toks Reičelės Lap nepasitikėjimas Keite?

– Man atrodo, jums tai turėtų būti aišku ir pačiai.

– Na, turėjau galvoje ne vien tai, kas savaime suprantama. Juo labiau kad jūsų vyskupas ją palaiko...

Sara padėjo antklodę į lentyną ir atsisuko. Nors ji pavydėtinai tvardėsi, tačiau akys degė iš gėdos, kad draugės pažemino jos pačios dukterį.

– Visi mes atrodome vienodai. Meldžiamės vienodai. Gyvename vienodai, – tarė ji. – Tačiau visa tai anaiptol nereiškia, kad vienodai galvojame.

Didžiulės baltos burės plazdėjo vėjyje, pakibusios ant skalbinių virvės. Paklodės plačiomis rankovėmis vyniojosi apie Keitę, mėginančią jas pakabinti, jos prijuostė jau plevėsavo už nugaros, o pati Keitė murmėjo pilna burna segtukų ir įnirtingai kovojo su besiplaikstančiais skalbiniais. Pamačiusi mane, ji pasitraukė nuo virvės ir švystelėjo atliekamus segtukus į kibirą.

– Žinoma, pasirodote kaip tik tada, kai jau baigiu, – nusiskundė ji, sėsdamasi ant akmeninės tvorelės.

– Puikiai susidorojai ir be manęs.

Ant vienos virvės kybojo ištisa marškinių ir suknelių vaivorykštė – tamsiai žalia, raudona, violetinė, geltona. Už jos strikinėjo juodos vyriškų kelnių kojos. Paklodės ir užvalkalai, pūsdami išpampusius pilvus, tiesėsi ant trečiosios virvės.

– Mano motina taip pat džiaustydavo skalbinius, – pasakiau šypsodamasi. – Pamenu, kaip badydavau juos lazda, vaizduodama riterį.

– Ne princesę?

– Vargu. Jų gyvenimas labai neįdomus, – prunkštelėjau aš. – Neketinau laukti ateinant kokio princo, jeigu kuo puikiausiai galėjau išsivaduoti pati.

– Mes su Hana tarp paklodžių eidavome slėpynių. Bet sukeldavome dulkes, skalbiniai išsipurvindavo, ir tekdavo skalbti viską iš naujo.

Atlošusi galvą, laikiau atkišusi veidą vėjui.

– Dažnai įsivaizduodavau, kad parneštomis paklodėmis klodama lovą gali užuosti saulę.

– Bet juk taip yra iš tiesų! – atsiliepė Keitė. – Audeklas ją sugeria vietoj visos tos drėgmės. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį.

Fizika ir Niutono dėsniai atrodė gana sudėtingi aštuntos klasės programai, nes Keitė, kaip ir dauguma amišų vaikų, vėliau į mokyklą nėjo.

– Nežinojau, kad čionykštėse mokyklose mokoma fizikos.

– Jos čia nemoko. Tiesiog kažkur girdėjau šitai.

Girdėjo? Iš ko? Iš vietinio mokslininko amišo? Nespėjus man paklausti, Keitė tarė:

– Reikia padirbėti darže.

Nusekiau jai iš paskos ir įsitaisiau stebėti, kaip ji skina pupas ir renka į prijuostę. Atrodė labai susikaupusi ir net pašoko man prabilus.

– Keite, ar jūs su Reičele paprastai sutariate?

– Ja . Dažnai prižiūriu mažąjį Jozefą. Kai siuvame, kartais net ir per pamaldas.

– Na, šiandien ji tikrai nesielgė su tavim kaip su mylima šeimos aukle, – tai aš pastebėjau.

– Tikrai ne, bet Reičelė – iš tų, kurios klauso, ką kalba kiti, užuot galvojusios savo galva, – Keitė patylėjo pirštais suspaudusi pupelės stiebą. – Man nerūpi, ką Reičelė kalba, nes tiesa vis vien anksčiau ar vėliau išaiškėja. Tačiau labai graužiuosi galvodama, kad dėl manęs mamai galbūt tenka verkti.

– Ką turi galvoje?

– Na, Reičelės žodžiai ją užgavo labiau negu mane. Dabar aš esu visa, ką mama turi. Privalau būti tobula.

Keitė atsistojo, jos prijuostė nutįso nuo surinkto derliaus. Pasisuko eiti namo ir išvydo jos link žingsniuojantį Samuelį.