Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Visiškai ne toks pat, – užginčijo Aronas. – Čia ne gyvybės ar mirties klausimas.

– Gal reikėtų apie tai paklausti jūsų dukters? – atšoviau aš.

Vyskupas iškėlė rankas. Tą akimirką jis atrodė lygiai kaip visi teisėjai, prieš kuriuos tiek daug kartų buvau stovėjusi teismo salėje.

– Aronai, kompiuteris juk nėra tavo, ir neturiu nė menkiausios abejonės, kad esi ištikimas mūsų papročiams. Tačiau ir tada Zokams, ir dabar sakau – šiais atvejais tikslas pateisina priemones. Tiek, kiek advokatei reikės, leidžiu šioje fermoje turėti inverterį, kuriuo naudosis tik mis Hatavei elektros srovei gauti.

– Inverterį?

Jis atsigręžė į mane.

– Inverteriai keičia srovę iš dvylikos voltų į šimto dešimties voltų. Mūsų verslininkai juos naudoja dirbdami su kasos aparatais. Mes negalime naudoti elektros tiesiai iš generatoriaus, tačiau inverteris – jis veikia iš akumuliatoriaus, ir šitai nepažeidžia mūsų Ordnung . Dauguma šeimų nenori turėti inverterių, nes kyla per daug pagundų. Juk suprantate – elektra keliauja iš dyzelinio variklio į generatorių, toliau į dvylikos voltų akumuliatorių, nuo jo į inverterį ir tada jau į bet kurį prietaisą – kad ir jūsų kompiuterį.

Aronas atrodė pasipiktinęs.

– Ordnung draudžia kompiuterius. O inverteriai – jie leidžiami tik lygtinai, – pareiškė jis. – Juk prie jo galima prijungti elektros lemputę!

Eframas nusišypsojo.

– Gal ir galima... bet, Aronai, tu juk neprijungsi. Pasirūpinsiu, kad jums, mis Hatavei, šiandien būtų atgabentas inverteris.

Aiškiai įširdęs, Aronas nusigręžė nuo vyskupo. Ką tik sudarytas sandėris mane visiškai suglumino, bet vis tiek jaučiausi dėkinga.

– Tai tikrai man labai pagelbės.

Vyskupas šiltais delnais suėmė mano rankas, ir valandėlę visa savo esybe pasijutau nurimusi.

– Mis Hatavei, jūs labai pasiaukojote dėl mūsų, – tarė jis. – Nejaugi manėte, kad mes taip pat nepasistengsime dėl jūsų?

Nežinau, kodėl jaučiausi šiek tiek nesmagiai atvedusi elektrą į Fišerių žemę, lyg kokia Ieva su obuoliu ištiestoje rankoje ir klastos kupina vylinga šypsena. Viešpatie, juk nesibaiminau aptikti Keitės, pasislėpusios tvarte ir įnikusios žaisti „Nintendo“. Inverteris leis man kartais įjungti manąjį „Thinkpad“, o kitu metu tikriausiai dulkės užmirštas. Vis dėlto po vyskupo sprendimo pasijutau be tikslo klaidžiojanti kuo toliau nuo tvarto ir nuo namų.

Keitės balsą išgirdau net anksčiau, negu suvokiau atsidūrusi prie tvenkinio. Ji sėdėjo aukštų švendrų atvašyne, beveik nematoma, basas pėdas įmerkusi į vandenį.

– Aš matau, – tarstelėjo ji, įsmeigusi akis į tašką tvenkinio viduryje, kur visiškai nieko nebuvo. Ji šypsojosi ir plojo rankomis – vienintelė žiūrovė savo pačios spektaklyje.

Puiku, vadinasi, galbūt ji iš tiesų pamišusi.

– Keite! – tyliai pašaukiau ją išgąsdindama.

Mergina pašoko ir aptaškė mane.

– Ak, atsiprašau!

– Šiandien karšta, truputis vandens nepakenks, – prisėdau ant kranto. – Su kuo ten kalbėjai?

Jos skruostai suliepsnojo.

– Su niekuo. Tik pati su savimi.

– Vėl tavo sesuo?

Keitė atsiduso ir linktelėjo.

– Ji čiuožia.

– Čiuožia, – pakartojau visiškai rimtai.

– Ja , maždaug per šešis colius virš vandens.

– Suprantu. Ar jai netrukdo tai, kad nėra ledo?

– Ne. Ji nežino, kad dabar vasara; ji paprasčiausiai daro tai, ką darė prieš mirtį, – Keitės balsas pritilo iki šnibždesio. – Atrodo, ji ir manęs negirdi.

Ilgokai žvelgiau į Keitę. Jos kapp pasisuko šiek tiek įkypai, pora palaidų sruogų raitėsi apie ausis. Sėdėjo pritraukusi kelius, laisvai ant jų sukryžiavusi rankas. Neatrodė nei susijaudinusi, nei sutrikusi. Tiesiog žiūrėjo į tvenkinį, į menamą vaizdą virš jo.

Nuskyniau švendrą ir susukau stiebą.

– Niekaip nesuprantu – štai tu tiki tuo, ko net pati nematai, bet atkakliai atsisakai tikėti dalykais, kurie kitiems žmonėms – gydytojams, teismo ekspertams ir, Dieve mano, net tavo tėvams – yra įvykę ir akivaizdūs faktai.

Keitė pakėlė akis.

– Bet aš iš tikrųjų matau Haną, matau kuo aiškiausiai, su savo šaliku, žalia suknele ir su pačiūžomis, kurios jai atiteko po manęs. O to kūdikio nebuvau mačiusi, tik paskui man jį susuktą ir negyvą parodė jau tvarte, – ji suraukė kaktą. – Kuo gi jūs pati tikėtumėt?

Nespėjau atsakyti, nes pasirodė Eframas su diakonu.

– Mis Hatavei, – tarė vyskupas, – mes su Luku turime valandėlę pasikalbėti su savo jaunąja sesute.

Net per mus skiriantį atstumą jaučiau, kaip Keitė virpa, ir užuodžiau aštrų baimės kvapą, kuris sklido nuo jos odos. Ji drebėjo smarkiau negu tada, kai virš jos pakibo kaltinimas žmogžudyste. Jos ranka, panaršiusi tarp susipynusių meldų, susirado mano plaštaką ir palindo po ja.

– Tada norėčiau, kad dalyvautų ir mano advokatė, – beveik pašnibždomis tarė Keitė.

Vyskupas atrodė nustebęs.

– Nagi, Keite, kodėl?

Ji net nepajėgė pakelti galvos į senąjį dvasininką.

– Labai prašau, – tik sumurmėjo ir nurijo gerklėje stringantį gumulą.

Diakonas su vyskupu susižvalgė, ir Eframas linktelėjo. Virpanti, nuolanki būtybė greta manęs nė iš tolo nepriminė tos merginos, kuri neseniai žiūrėjo man į akis ir aiškino, kad nebuvo jokio kūdikio. Nepriminė tos, kuri vos prieš kelias minutes man pasakojo apie tai, kas matoma vienam žmogui, bet anaiptol neatrodo savaime suprantama kitam. Tačiau atrodė be galo panaši į mažą mergaitę, sėdėjusią teismo salėje, kai pirmą kartą tenai įžengiau, į mergaitę, kuri buvo pasirengusi ne gintis nuo teisinės sistemos, o leistis jos traiškoma.

– Na, čia tokie reikalai, – nesmagiai jausdamasis prabilo Eframas. – Žinome, kaip dabar viskas sudėtinga, o ilgainiui, matyt, bus dar painiau. Tačiau kūdikis gimė, Keite, o tu netekėjusi... žodžiu, turėtum ateiti į bažnyčią ir viską susitvarkyti.

Ištarta švelniai, bet Keitė nuleido galvą.

Linktelėję man, abu vyrai vėl patraukė per lauką. Keitei susivaldyti prireikė ne mažiau kaip trisdešimties sekundžių; kai atsitokėjo, buvo išblyškusi kaip mėnulis per pilnatį.

– Ką jie pasakė? – pasitikslinau.

– Nori, kad išpažinčiau savo nuodėmę.

– Kokią nuodėmę?

– Dėl kūdikio, gimusio be santuokos įžadų, – Keitė pašoko eiti, vos spėjau jai iš paskos.

– Ką tu darysi?

– Prisipažinsiu, – tyliai tarė Keitė. – Ką dar galėčiau daryti?

Nustebusi žengiau į šoną ir pastojau jai kelią.

– Iš pradžių galėtum pasakyti tai, ką sakei man. Kad kūdikio nepagimdei.

Jai akis užliejo ašaros.

– Negaliu jiems šito sakyti. Negaliu.

– Kodėl?

Keitė papurtė galvą, jos skruostai liepsnojo. Ir puolė į banguojančią kukurūzų jūrą.

– Kodėl ne? – riktelėjau jai iš paskos, iš pasipiktinimo nepajėgdama nė krustelėti.

Inverterį atgabenę vyrai jį man pastatė tvarte. Prijungė prie generatoriaus greta veršiavimosi gardo, tad man prieš akis mirguliavo policijos juosta, vis dar žyminti nusikaltimo vietą – puikus įkvėpimo šaltinis, jei kartais pristigčiau ūpo kovoti su kaltinimais Keitei. Iškart po ketvirtos valandos nusinešiau savo popierius ir kompiuterį į tvartą ir vėl ėmiausi advokatės darbo.

Levis, Samuelis ir Aronas melžė prie stulpų pririštas karves. Levis, regis, buvo pratęs prie to, kas, amišų nuomone, yra pagalbiniai darbai: vežė mėšlą, sėmė grūdus; tuo metu abu vyresnieji šluostė karvėms tešmenis kažkokiais popieriais, primenančiais telefonų knygos puslapius, paskui poromis prijungdavo prie siurblio, kurį varė tas pats generatorius, netiesiogiai teikiantis energiją mano kompiuteriui. Aronas retkarčiais nunešdavo bidoną į pieno patalpą ir garsiai teškendamas supildavo į rezervuarą.