Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Nežiūrėdamas jai į akis, Samuelis pratarė:

– Jis jau nebeturi sūnaus.

Lizė grįžtelėjo.

– Negi buvo dar vienas miręs vaikas? Man lyg ir atrodė, kad tai – maža mergaitė.

– Taip, Hana, – nurijo gumulą Samuelis, – daugiau niekas nemirė. Turėjau galvoje, kad jis neturi sūnaus. Kartais, kalbėdamas su anglais, užmirštu, kaip teisingai pasakyti.

Lizė nenuleido akių nuo to šviesiaplaukio. Samuelis turėjo paveldėti ūkį – su sąlyga, kad sugebės laimėti Keitės Fišer ranką. Atsiradęs Arono Fišerio anūkas tokį sandėrį sutvirtintų. Ar Keitė nužudė naujagimį, nes nenorėjo būti pririšta prie Samuelio? Nenorėjo, kad jis taptų paveldėtoju?

– Ar jūs su Keite, – paklausė ji, – prieš kūdikio gimimą nesipykote?

Samuelis dvejojo.

– Nemanau, kad turėčiau jums šitai sakyti.

– Tiesą sakant, Samueli, privalėtum. Juk tavo mergina bus teisiama už čia įvykusią žmogžudystę, tad jeigu esi kaip nors prie to prisidėjęs, gali būti apkaltintas kaip bendrininkas. Taigi – apie pykčius.

Samuelis nuraudo. Lizė žiūrėjo nustebusi; ji niekada nematė, kad gėda būtų užliejusi tokio stambaus vyro veidą.

– Šiaip, smulkmenos.

– Pavyzdžiui?

– Kartais ji nenorėdavo pabučiuoti manęs atsisveikindama.

Lizė šyptelėjo.

– Čia jau lyg rakintum tvarto duris po to, kai arklys jau pabėgo.

Samuelis sumirksėjo.

– Nesuprantu.

Dabar nurausti jau teko Lizei.

– Na, norėjau pasakyti, kad bučinys nedaug tereiškia, jeigu jau mergina nuo tavęs pastojo.

Samuelio skruostai suliepsnojo dar skaisčiau.

– Keitė negimdė kūdikio.

Timpt už vadžių, ir vėl viskas iš pradžių.

– Samueli, apie tai jau kalbėjome. Ji tikrai pagimdė kūdikį. Visi medicinos tyrimai liudija.

– Tų anglų gydytojų nepažįstu, užtat pažįstu savo Keitę, – atsiliepė jis. – Ji sako negimdžiusi kūdikio, ir tai tiesa; ji negalėjo jo gimdyti.

– Kodėl?

– Todėl.

Samuelis nusisuko.

– Samueli, vien „todėl“ neužtenka, – tarė Lizė.

Atsigręžęs jis prabilo keldamas balsą:

– Nes mes niekada nesimylėjome!

Valandėlę Lizė tylėjo.

– Ji niekada nemiegojo su tavimi, – švelniai atkreipė dėmesį detektyvė, – tačiau tai nereiškia, kad ji nemiegojo su kitu.

Lizė laukė, kol Samuelis susigaudys, ką išgirdo – tarsi baisus įniršusio avino smūgis būtų nugriovęs paskutinius Samuelio gynybos įtvirtinimus. Stambus vyras susigūžė taip, kad jo skrybėlės kraštas atsirėmė į kelius, ir sėdėjo prisispaudęs rankas prie pilvo.

Ji prisiminė prieš daug metų tirtą bylą: juvelyrinės parduotuvės valdytojo draugė jį apgaudinėjo ir pastojo. Nenorėdama prisipažinti ir gelbėdama savo reputaciją, ji pareiškė buvusi išprievartauta, ir reikalas pateko į teismą. Šitą naujagimio nužudymą galbūt lėmė ne Keitės ir Samuelio konfliktas, o visiškai priešingas dalykas. Užuot prisipažinusi, kad permiegojo su kitu vyru, pažeidė savo tikėjimo taisykles, įskaudino šeimą ir sugriovė ateitį su Samueliu, Keitė paprasčiausiai atsikratė nuodėmės įkalčio. Visiškai tiesiogine prasme.

Lizė žiūrėjo, kaip Samuelio pečius purto jausmai. Plekštelėjusi keliskart per nugarą, paliko jį apsiprasti su tiesa: juk iš tikrųjų jis netikėjo, kad Keitė nepagimdė kūdikio, jis tik nenorėjo tuo patikėti.

– Argi ji galėjo šitaip pasielgti? – šnibždėjo Samuelis, įsitvėręs Elei į ranką tarsi į gelbėjimosi ratą. – Argi ji galėjo šitaip su manimi pasielgti?

Ji niekada neįsivaizdavo, kad įmanoma pamatyti, kaip plyšta širdis, bet dabar regėjo šitai savo akimis. Kažkuo priminė Filadelfijoje griaunamo dangoraižio vaizdą – vienas aukštas trupėdamas smunka ant esančio po juo, tada žemyn, kol pagaliau lieka tik ore tvyrantis prisiminimas.

– Samueli, man labai gaila, bet vargu ar taip gerai ją pažįstu, kad galėčiau spręsti.

– Bet ar ji ką nors jums apie tai sakė? Ar sakė, kas jis toks?

– Nežinome, ar buvo tas „jis“, – tarė Elė. – Detektyvė nori pastūmėti tave tiesiai prie išvadų, nes tikisi, kad prasitarsi ir pasakysi ką nors naudinga kaltintojams.

– Aš nieko nepasakiau, – užtikrino Samuelis.

– Žinoma, ne, – sausai pritarė Elė. – Neabejoju, kad dabar jie turi daug medžiagos darbui.

Tiesą sakant, vien pagalvojus apie tai, jai svaigo galva: štai ir išaiškėjo kaltinimo ieškoto motyvo esmė – Keitė įvykdė žmogžudystę, siekdama nuslėpti nepadorų poelgį.

Samuelis rimtai žvelgė į Elę.

– Dėl Keitės padaryčiau bet ką.

– Žinau.

Elė tuo neabejojo. Tik neaišku, ar toli siekia toks Samuelio pažadas. Gal paprasčiausiai jis – puikus aktorius ir jau seniai žinojo apie savo merginos nėštumą? Sarai viskas galėjo praslysti pro akis, bet Samuelis, vien apkabinęs Keitę, turėjo nesunkiai pastebėti besikeičiantį jos kūną – ir, savaime suprantama, būtų žinojęs nesąs to vaiko tėvas. Fišeriai sūnų neturi, vadinasi, Samuelis tampa fermos paveldėtoju, jeigu tik jam pavyksta gauti Keitę. Ūkis Lankasterio apygardoje – didžiulis turtas, kai kurių sklypų vertė nekilnojamojo turto rinkoje siekia milijonus. Jeigu Keitė pagimdytų kūdikį ir paskui ištekėtų už jo tėvo, Samuelis liktų ant ledo. Tai aiškus nužudymo motyvas, tik nutaikytas į visai kitą įtariamąjį.

– Man atrodo, tau reikėtų pakalbėti su Keite, – švelniai tarė Elė. – Nesu ta, kuri galėtų ką nors atsakyti.

– Mes ketinome būti kartu. Ji pati taip žadėjo,

Samuelio balsas virpėjo; ašaros dar nesirito, bet aiškiai blizgėjo akyse. Dar viena bėda su plyštančia širdimi – negali žiūrėti į ją šiaip sau, nejausdamas ir savo širdies įskylant tegu ir per plaukelį. Samuelis nusigręžė nuo Elės, jo pečiai suglebo.

– Žinau, kad Dievas gailestingas ir jai atleis, bet aš dabar atleisti dar negaliu. Dabar tik trokštu sužinoti, kas jis.

Elė linktelėjo ir pati sau pamanė: „Ne tu vienas.“

Aplink geležinkelio tilto pamatus, siekdami potvynio atžymą ir plieną su betonu jungiančias kniedes, raizgėsi vijokliai. Keitė užsiraitojo džinsus, nusiavė batus ir kojines, tada paskui Adamą nubrido per seklumą. Žvirgždas badė padus, kulnai slidinėjo ant lygesnių akmenų. Atsirėmusi į tilto koloną, kad nepargriūtų, pajuto Adamo rankas suimant ją už pečių.

– Gruodžio mėnuo, 1878 metai, – šnibždėjo jis. – Pūga. „Pensilvanijos linijų“ sąstatas gabena du šimtus tris keleivius, vykstančius į Niujorką švęsti Kalėdų. Čia, prie pat tilto krašto, traukinys nurieda nuo bėgių, vagonai virsta į ledinį vandenį. Žūva šimtas aštuoniasdešimt šeši žmonės.

Adamas alsavo jai į kaklą, bet staiga žingtelėjo atgal.

– Kodėl tada nesirodo šimtas aštuoniasdešimt šeši vaiduokliai? – paklausė Keitė.

– Tikriausiai tiek ir yra. Tačiau Edjė Ficdžerald yra vienintelė, kurią matė daug įvairių žmonių.

Adamas grįžo prie upės kranto ir atsisėdęs ėmė krapštinėti ilgą plokščią raudonmedžio dėžutę.

– Edjė ir Džonas Ficdžeraldai buvo ką tik susituokę ir važiavo į Niujorką praleisti medaus mėnesio. Per katastrofą Džonas liko gyvas ir, pasakojama, kartu su gelbėtojais naršė sumaitotus vagonus, vis šaukdamas žmoną vardu. Atpažinęs jos kūną, nukeliavo vienas į Niujorką, išsinuomojo jaunavedžiams skirtus apartamentus prabangiame viešbutyje ir nusižudė.

– Tai nuodėmė, – griežtai tarė Keitė.

– Ar tikrai? Galbūt jis tik siekė vėl būti kartu su Edjė, – nežymiai šyptelėjo Adamas. – Norėčiau ištirti tuos apartamentus ir pažiūrėti, ar jis ten vaidenasi.