Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Elė valandėlę spoksojo į duris, užsivėrusias paskui Lizę. Tada nusirišo prijuostę, tvarkingai sulanksčiusi padėjo ant kėdės ir nuėjo patikrinti, ką veikia jos klientė.

Ištempęs kaklą, Levis dar kartą apsidairė, ar Aronas su Samueliu tebedirba laukuose, tada delnu perbraukė išgaubtą Lizės Manrou automobilio sparną. Jis buvo skaisčiai raudonas kaip obuoliai, augantys greta tetos Fridos namo, ir lygutėlis kaip mažas kriokliukas, čiurlenantis per užtvanką Fišerių upelyje. Palietus metalas šildė ranką. Levis užsimerkė ir įsivaizdavo, kaip sėda prie vairo, spaudžia akceleratorių ir nulekia keliu tolyn.

– Ar matei kada tokį?

Nuo to balso Levis vos neišvirto iš padų. Atsigręždamas virpančiomis lūpomis jau žiojosi atsiprašinėti ir prieš save pamatė tą pačią moterį iš policijos, kuri buvo atvažiavusi tą dieną, kai jie rado negyvą kūdikį.

– Šešiasdešimt šeštųjų „Mustangas“ nudengiamu stogu, iš nykstančios rūšies paskutinių, – ji priglaudė ranką ten, kur ką tik buvo jo delnas, ir paglostė, lyg ta mašina ką jaustų, lyg tai būtų vienas iš jų arklių. – Nori pažiūrėti į variklį?

Ji kyštelėjo ranką automobilio vidun ir įjungė degimą, variklio dangtis staiga pašoko. Detektyvė atkabino kabliuką, ir atsivėrė urzgiantys, besisukantys viduriai.

– Mažo bloko V8 variklis, su trijų laipsnių mechanine pavarų dėže. Šitas mažulis galėtų net skristi, – ji šyptelėjo Leviui. – Ar kada esi varęs daugiau kaip šimtą mylių per valandą?

Levis išplėstomis akimis papurtė galvą.

– Na, jei kalbėtum su kokiais policininkais – ir man taip nepasitaikė, – detektyvė jam mirktelėjo ir vėl įkišo ranką į vidų. Automobilis tučtuojau nurimo, tik liko tvyroti silpnutis išmetamųjų dujų kvapas.

Ji plačiai nusišypsojo.

– Suprantu, kad nesi vairuotojas – tai ką tuomet čia veiki?

Levis linktelėjo galva laukų pusėn.

– Dirbu su Samueliu.

– Štai kaip?

– Jis – mano pusbrolis.

Detektyvė kilstelėjo antakius.

– Spėju, kad tuomet neblogai pažįsti ir Keitę.

– Na, ja . Visi seniai žino, kad jie turi netrukus susituokti. Vaikšto kartu jau ištisus metus.

– Kas jam taip ilgai trukdo pasipiršti?

Levis gūžtelėjo pečiais.

– Visų pirma, kol kas dar neatėjo vestuvių laikas. Tai bus lapkritį, nuėmus derlių. Bet net ir tada vedybos įvyks, jeigu tik Samuelis sugebės su ja nesusipykti.

– Su Keite?

– Kartais ji sugeba Samuelį neįtikėtinai suerzinti.

Levis, tikėdamasis, kad detektyvė nemato, vos vos atkišo nykštį ir vėl palietė automobilio šoną.

– Gal jiems kiekvienam tiesiog reikėtų į porą susirasti ką nors kitą, – pasvarstė detektyvė.

– Samueliui taip būtų dar blogiau. Jis Keitę nuo seno įsižiūrėjęs.

Detektyvė iškilmingai linktelėjo.

– Manau, jos tėvai taip pat tikisi, kad Samuelis taps jų žentu.

– Aišku.

– Ar jie labai nusiviltų, jeigu Samuelis mestų Keitę?

Levis prisimerkė:

– Mestų?

– Išsiskirtų su ja. Imtų susitikinėti su kitomis, – detektyvė atsiduso. – Vaikščiotų su kita mergina.

– Na, Sara mano, kad rudeniop bus vestuvės. Ir Aronas; žinoma, jam būtų labai gaila.

– Man regis, jam būtų pikta, o ne gaila. Atrodo, jis – gana griežtas tėvas.

– Nepažįstate jo, – tarė Levis. – Net jeigu Keitė netekėtų už Samuelio, jis neatsižadėtų jos taip kaip Jakobo.

– Jakobo, – pakartojo detektyvė.

– Ja , žinote, Keitės brolio.

– Jakobo . Žinoma, – ji vėl nusišypsojo Leviui ir atidarė vairuotojo dureles, tada užvedė variklį. Jo nuostabai, ji ištiesė jam ranką. – Jaunuoli, buvo netikėtai malonu su jumis susipažinti.

Jie paspaudė vienas kitam rankas, ir Levis nulydėjo akimis ją ir jos „Mustangą“ su V8 varikliu, tolstantį vis didesniu greičiu.

Vidurnaktį Keitė pajuto, kaip kažkieno ranka užspaudė jai nosį ir burną. Blaškydamasi ant pagalvių, užsimiršusi, kur ji dabar yra, stvėrė už tos rankos ir suleido dantis į pirštus. Kažkas prislopintu balsu susikeikė, ranka dingo, bet vietoj jos atsirado minkšta, atkakli, prie jos lūpų besiglaudžianti burna.

Tą akimirką mieguistumo rūkas išsisklaidė – ji buvo Jakobo bute, ant jo sofos, o Adamo kūnas išsitiesęs ant jos tarsi antklodė. Jis atsilošė ir palenkė galvą, kad jų kaktos susiglaustų.

– Kaipgi tu galėjai šitaip man įkąsti?

Ji tamsoje nusišypsojo.

– O kaip tu galėjai šitaip mane išgąsdinti? – Keitė perbraukė ranka jam per skruostą, šiurkštų nuo per dieną sužėlusios barzdos. – Džiaugiuosi, kad nusprendei pasilikti.

Matė, kaip blykstelėjo jo dantys.

– Ir aš džiaugiuosi, – atsiliepė Adamas.

Jis atidėjo kelionę į Naująjį Orleaną dar savaitei. O Keitė sugalvojo sudėtingą istoriją apie nakvynę Merės Eš namuose, iš anksto ketindama važiuoti ne tenai, o į Steit Koledžą. Šį kartą net jos motina nežinojo, kad ji išvyko pas Jakobą.

Adamo pirštas nuo jos kaklo nuslinko iki raktikaulio.

– Visą dieną norėjau šitaip padaryti. Ar supranti, kad tavo brolis nuo ketvirtos iki devintos valandos nebuvo nuėjęs net į tualetą?

Keitė sukikeno.

– Tikriausiai buvo nuėjęs.

– Ne. Aš žinau, nes paskutinį kartą tave paliečiau iš karto po pietų.

Jis atsigulė ant šono, galvą padėjęs kartu su Keite ant tos pačios pagalvės, taip arti, kad alsavo tiesiai jai į burną.

Ji vos vos pasislinko priekin tiek, kad pasiektų jį pabučiuoti. Šitai – imtis iniciatyvos – jai buvo nauja. Vis dar drovėjosi kiekvieną kartą, kai ne tik leisdavosi Adamo bučiuojama, bet ir bučiuodavo pati. Tačiau kartą, jai šitaip padarius, Adamas pakėlė jos ranką sau iki krūtinės, ir ji pajuto, kaip tankiai barbena jo širdis. Kaip keista, nė nemanė, kad galėtų taip jį veikti.

Jis atvertė ją ant nugaros ir pasilenkė iš viršaus; jų abiejų plaukai susipynė. Ji nekliudė mintims plaukti nevaržomai tarsi upei, leido rankoms tiestis ir pasiekus laikyti. Jautė Adamo rankas, kaip jos glosto pečius, slenka žemyn per šonus.

Staiga jos atsidūrė po marškinėliais. Jo delnas nudegino krūties odą tarsi įkaitinta geležis. Ji plačiai atsimerkė ir ėmė purtyti galvą.

– Adamai, – šnibždėjo tampydama jį už plaukų. – Adamai! Negalima!

Jos širdis dabar daužėsi, o pilve viskas apsivertė iš baimės. „Paprastieji“ vaikinai taip nedaro, bent jau tie, kuriuos ji pažįsta. Pagalvojo apie Samuelį Štolcfusą rimtomis akimis ir nerangia šypsena – apie Samuelį, kuris praėjusį sekmadienį parvežė ją namo po giedojimo ir nuraudo, kai padėdamas išlipti iš vežimaičio paėmė jos ranką.

Adamas prabilo, jo balso virpesius ji jautė savo gerklėje.

– Keite, prašau. Jeigu leistum į tave tik pažiūrėti, padarysiu visa, ko tik norėsi.

Bijodama net krustelėti, ji padvejojo, bet nusileido. Adamas pamažu stūmė jos marškinėlius aukštyn, apnuogindamas bambą, šonkaulius, rausvas spenelių galvutes.

– Matai, – sušnibždėjo jis, – tavyje nėra nieko paprasta.

Jis truktelėjo audinį žemyn ir apglėbęs priglaudė ją prie savęs.

– Tu visa drebi.

Keitė įsikniaubė veidu jam į kaklą.

– Aš... aš dar niekada šito nedariau.

Adamas pabučiavo jos nuospaudų nusėtą delną. Keitė pasijuto ypatinga, tarsi būtų karalaitė, o ne mergaitė iš kaimo. Paskui jis, išsivadavęs iš jos glėbio, atsisėdo.