Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Adamas atidarė medinę dėžutę.

– Šiaip ar taip, užrašyta daugiau kaip dvidešimt pasakojimų žmonių, mačiusių Edjė vaikštant čia vandenyje ir girdėjusių, kaip ji šaukia Džoną.

Iš dėžutės Adamas ištraukė dvi ilgas L raidės pavidalo lazdeles ir pasukinėjo tarsi šaulys savo ginklą. Keitė žiūrėjo išplėtusi akis.

– Ką ketini su šitais daiktais daryti?

– Gaudysiu vaiduoklį, – išvydęs Keitės nuostabą, jis nusišypsojo. – Ar kartais naudojate virgules? Spėju, kad ne. Žmonės vaikštinėja su jomis ieškodami vandens, net aukso. Tačiau jos reaguoja ir į energiją. Matysi, kaip jos, užuot nulinkusios, ima virpėti.

Adamas pradėjo tylutėliai žingsniuoti aplink betono koloną, tik buvo vos girdėti, kaip vanduo šnibžda jam apie kojas. Rankomis atsargiai gniauždamas lazdeles, ėjo palenkęs galvą, susikaupęs.

Keitė neįsivaizdavo, kad jos tėvai būtų galėję pasielgti taip, kaip meilės įkarštyje padarė Džonas ir Edjė. Ne, jeigu sutuoktinis miršta, tai natūralu, toks jau yra gyvenimas, ir našlys ar našlė toliau dirba kasdienius darbus. Gerai pagalvojus, juk ji niekad nematė, kad jos Dat bent pakšteltų į skruostą Mam . Bet gerai prisiminė, kaip tėvas laikė mamą apkabinęs visą dieną per Hanos laidotuves, kaip jis, baigęs valgyti, kartais nušvitusiomis akimis pasižiūri į žmoną, tarsi ji būtų ką tik nuo dangaus nukabinusi mėnulį. Keitę nuo mažens mokė, kad vyrą ir žmoną sieja visų pirma bendros vertybės ir paprastas gyvenimas – o aistrą jie išgyvena be pašalinių akių. Tačiau ar kas imtųsi tvirtinti, kad ji niekada neateina anksčiau? Atodūsis, ištrūkstantis giliai iš krūtinės; karščio banga, išsiliejanti kažkur viduje, kai jis brūkšteli tau per ranką; jo balso skambesys, švelniai glostantis ir kerintis širdį – ar šitai negali taip pat tvirtai susieti vyro ir moters visiems laikams?

Staiga Adamas sustingo. Jo rankos vos pastebimai virpėjo, o lazdelės šokčiojo aukštyn žemyn.

– Kažkas yra... štai čia.

Keitė nusišypsojo:

– Cemento stulpas.

Tamsus nusivylimo šešėlis Adamo veidu nuslinko taip greitai, kad Keitė pamanė jį tik įsivaizdavusi. Lazdelės ėmė šokinėti smarkiau. Adamas nusigręžė nuo tos vietos.

– Tau atrodo, kad viską prasimanau.

– Aš ne...

– Neprivalai man meluoti. Juk matau tai tavo akyse.

– Tu nesupranti, – prabilo Keitė.

Adamas atkišo jai lazdeles.

– Imk, – pyktelėjęs tarė, – pajusk pati.

Keitė sugniaužė delnais lazdeles, dar šiltas nuo Adamo rankų. Tada nedrąsiai žengė ten, kur jis ką tik stovėjo.

Iš pradžių tik aukštyn per nugarą nubangavo virpesys. Paskui užplūdo neapsakomas sielvartas, smukęs ant jos tarsi žvejo tinklas. Keitė pajuto, kad lazdelės jos rankose timpčioja, lyg kažkas už kito galo laikytųsi įsitvėręs kaip gelbėjimo virvės. Keitė prikando apatinę lūpą stengdamasi nulaikyti lazdeles ir suprasdama, kad šitas nerimastingumas, šita nematoma energija, šitas skausmas – visa tai ir yra vaiduoklis.

Adamas palietė jai petį, ir Keitė apsipylė ašaromis. Jai buvo per daug – suvokti, kad mirusieji vis dar tebėra greta, kad per visus tuos metus, kai daugybę kartų matė Haną, ji nesikraustė iš proto. Jautė ją apglėbusias Adamo rankas, mėgino atsistumti nuo jo, drovėdamasi raudoti įsikniaubusi jam į marškinius.

– Š-š-š, – ramino jis lyg susidūręs su laukiniu, nepatikliu žvėriuku. – Viskas gerai.

Tačiau gerai nebuvo. Ar ir Hana tebenešioja tą neviltį, kurią ji pajuto iš Edjė Ficdžerald? Ar tebesišaukia Keitės, kad ją išgelbėtų?

Šiltos Adamo lūpos atsidūrė ties jos ausimi.

– Tu pajutai, – sušnibždėjo su pagarba, ir Keitė įsirėmė kakta į jo delną.

Keitę vėl supurtė drebulys, bet šį kartą jis sklido iš vidaus. Adamo akys švytėjo kaip dangaus mėlynė, kurią išvysti, kai sukdamasis kukurūzų lauke apsvaigsti ir griūvi aukštielninkas. Besidaužančia širdimi, migloje skęstančia galva, ji mąstė apie Edjė ir Džoną Ficdžeraldus. Mąstė apie žmogų, kuris ją mylėtų taip, kad visą amžinybę šauktų vardu.

– Keite, – sušnibždėjo Adamas ir palenkė galvą.

Ji jau žinojo, kas yra bučinys: sausas, šiurkštus, regis, odą dreskiantis brūkštelėjimas lūpomis. Adamas burna švelniai palietė jos lūpas, šios net dilgtelėjo, ėmė peršėti gerklė. Keitė tarsi savaime prigludo prie jo. Padvelkė kava ir mėtine kramtomąja guma; jis laikė ją taip, tarsi ji galėtų čia pat sutrupėti į gabalėlius.

Staiga Adamas atšlijo.

– Ak, Dieve, – pratarė žengdamas atgal. – Ak, Viešpatie Dieve.

Keitė, visa išraudusi, nudelbusi akis į žemę, užkišo už ausies plaukų sruogą. Kas ją apsėdo? „Paprastajai“ mergaitei šitaip elgtis tikrai nedera. Bet, kita vertus, argi dabar ji „paprastoji“? Gal ne? Vilkėdama šitais Jakobo jai duotais drabužiais, anglų pavyzdžiu paleidusi plaukus, jautėsi esanti visiškai kitokia. Galinti tikėti vaiduokliais. Tikėti meile iš pirmo žvilgsnio, meile, kuri tęsiasi amžinai.

Pagaliau įsidrąsinusi Keitė pakėlė galvą.

– Atsiprašau.

Adamas lėtai papurtė galvą. Jo burna, ta gražioji burna, ties vienu kampučiu kryptelėjo. Jis paėmė jos delną, pabučiavo patį viduriuką tarsi palikdamas ženklą, kurį gali, sugniaužusi kumštį, įsidėti į kišenę ir saugoti kaip atminimą.

– Nereikia, – tarė ir vėl ją apkabino.

Elė įpuolė į bendrą jų su Keite miegamąjį ir trinktelėjo paskui save durimis.

– Ar ji išvažiavo?

Išgirdusi klausimą, Elė sustojo lyg įbesta.

– Kas?

– Detektyvė. Ta moteris, kuri buvo čia anksčiau.

Dieve, po fermą klaidžiojanti Lizė Manrou jai visiškai išgaravo iš galvos.

– Kiek žinau, ji dabar bendrauja su ta prakeikta kaimene, – atšovė Elė. – Atsisėsk. Keite Fišer, dabar mudvi pasikalbėsime.

Persigandusi Keitė tuojau pašoko nuo lovos.

– Kas... kas atsitiko?

– Ogi štai kas. Tyrėja apačioje iš tavo draugų ir giminių renka kaltinimui brangakmenius – faktus. O aš čia džiūstu jau visą savaitę ir niekaip negaliu iš tavęs išgauti tiesaus atsakymo.

Keitė žiojosi atsakyti, bet Elė, iškėlusi ranką, ją nutildė.

– Tai jau ne. Nė nemanyk aiškinti, kad jau pasakei man tiesą. Atsimeni tą kūdikį, kurio tu negimdei? Tavo vaikinas Samuelis ką tik man papapasakojo, kad tu su juo nemiegojai, tad ir pastojai ne nuo jo.

Keitės akys išsiplėtė taip, kad aplink žydrus vyzdžius sušvito baltas žiedas.

– Aišku, ne. Tikrai to nedaryčiau iki santuokos įžadų.

– Žinoma, – kandžiai tarstelėjo Elė. – Vadinasi, dabar turime nekaltos mergelės pagimdytą kūdikį.

– Aš ne...

– Tu negimdei kūdikio! Tu nesimylėjai! – Elė virpėdama kalbėjo vis garsiau. – Dieve, Keite, kaip, tavo manymu, galiu tave ginti?

Ji stovėjo virš Keitės, jos įniršis kaitriu srautu plūdo ant merginos.

– Štai vyrukas vaikštinėja sugniuždytas, nes sužinojo nesąs tavo vienintelis. O tu nulenki galvelę – taip, taip, vyskupe , kai tas svarsto, kad buvai su kažkuo sugulusi. Ir dabar sėdi lyg koks suknistas betono luitas, nesiteikdama duoti man nė menkiausio trupinėlio, kad turėčiau medžiagos darbui!

Keitė net atsilošė priblokšta Elės rūstybės. Sunėrė rankas ant pilvo ir nusisuko.