Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Valandėlę žiūrėjau, kaip jie dirba, užburta grakščios kasdienybės ir rankų švelnumo, kai jie paglostydavo karvei šoną ar pakasydavo paausį. Šyptelėjusi atsargiai prijungiau kompiuterį, skubiai ir karštai pasimeldžiau, kad jam nieko nenutiktų ir kietasis diskas liktų sveikas, tada paspaudžiau mygtuką.

Ekraną užliejo spalvų banga, pabiro ženklai ir parinkčių juostelės. Netrukus pasirodė mano užsklanda – kompiuterinės grafikos padailinti rykliai vandenyno dugne. Prisitraukiau vieną iš rudo popieriaus aplankų ir pasidėjau išskleistą ant šieno. Pervertusi jame sukištus lapus, pamėginau mintyse suformuluoti prašymą dėl papildomų konsultacijų.

Kai pakėliau akis, Levis spoksojo į kompiuterį iš kitos tvarto pusės, užmiršęs ir palikęs kastuvą, atremtą greta, kol praeidamas Samuelis kumštelėjo jam. Bet po akimirkos Samuelis žvilgtelėjo ir pats; išvydus ryškias spalvas ir labai tikroviškus ryklius, jo akys išsiplėtė, ranka krustelėjo, tartum būtų prireikę pastangų ją sulaikyti ir nemėginti paliesti to, kas matoma.

Aronas Fišeris nė nepasuko galvos.

Tolimajame gale prie stulpo subaubė karvė. Šnerves kuteno salsvas šieno ir dar saldesnis pašaro kvapas. Vienodai čiukšintis pieno siurblys dudeno tarsi garso fonas. Atsiribojusi nuo viso pasaulio, susikaupiau ir pradėjau spausdinti.

12 Nemokamai, be atlygio (lot.).

7

Platus šviesos pluoštas perliejo jai kojas, tada lanku nuslinko per sieną ir lubas, paskui ėmė kartoti tą kelią. Keitė besidaužančia širdimi pasirėmė ant alkūnių. Elė tebemiegojo – tai gerai. Ji iššliaužė iš lovos ir atsiklaupė prie lango. Iš pradžių nieko nematė, bet netrukus Samuelis nusiėmė skrybėlę ir jo šviesių plaukų karūna sutvisko mėnesienoje. Giliai atsikvėpusi, Keitė užsimetė drabužius ir išskubėjo su juo susitikti.

Samuelis laukė su prožektorium, bet išjungė jį vos pamatęs ją tarpduryje. Nespėjo Keitė lauke žengti nė žingsnio, jis pagavo ją į glėbį ir tvirtai prisispaudė lūpomis prie jos burnos. Keitė net suakmenėjo – Samuelis anksčiau niekada taip neskubėdavo – ir įspraudė rankas prieš save, stengdamasi išlaikyti deramą atstumą.

– Samueli! – šūktelėjo ji, ir šis tučtuojau atšlijo.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis. – Tikrai atsiprašau. Tiesiog jaučiu, kad tarsi tolsti nuo manęs.

Keitė pakėlė akis. Samuelio veidas jai buvo pažįstamas ir labai savas; abu užaugo draugaudami, tarsi viena šeima. Kartą, kai jai buvo vienuolika metų, Samuelis įvijo ją į medį. Pirmą kartą pabučiavo už Jozefo Joderio veršelių stoginės, kai ji buvo šešiolikos. Dabar ji jautė, kaip jai ant juosmens nerimsta Samuelio rankos.

Kartais, kai ji įsivaizduodavo savo gyvenimą, prieš akis iškildavo tarsi telefono stulpai, žygiuojantys palei 340-ą plentą – metai po metų, vieni po kitų, nusitęsiantys iki pat horizonto. Jei matydavo save šitaip, visada šalia jos stovėdavo Samuelis. Jis reiškė visa, kas jai teisinga, visa, ko iš jos tikimasi. Tarsi koks saugos tinklas. Juk iš esmės dauguma „paprastųjų“ niekad nepakeldavo akių nuo tiesaus ir siauro tako, tad ir nežinojo, kad aukštai virš galvos kybo nepaprastas lynas, kuriuo galima eiti, ir nuostabesnio už jį gyvenime daugiau niekada nepasitaikys.

Samuelis kakta prisiglaudė prie Keitės. Ji jautė jo alsavimą, krintančius ant jos žodžius ir pravėrė lūpas pasiruošusi juos priimti.

– Tas kūdikis nebuvo tavo, – paskubomis ištarė jis.

– Ne mano, – sušnibždėjo ji.

Samuelis palenkė veidą taip, kad jų burnos susilietė – plačiai ir saldžiai tarsi jūra. Bučinys atrodė sūrstelėjęs, ir Keitė suprato, kad jų abiejų skruostais rieda ašaros, tačiau nebeatsiminė, kuris pirmasis perdavė savąjį sielvartą. Ji atsivėrė Samueliui, kaip dar niekad iki šiol nebuvo atsivėrusi, suprasdama, kad jis atėjo atsiimti skolos.

Paskui Samuelis šiek tiek atsitraukė ir pabučiavo jos akių vokus. Laikydamas Keitės veidą tarp delnų, sumurmėjo:

– Esu nuodėmingas.

Keitė priglaudė rankas prie jo delnų.

– Ne, tu nepadarei nuodėmės, – paprieštaravo.

– Padariau. Leisk man pasakyti, – Samuelis nurijo gumulą. – Tas kūdikis. Tas kūdikis, jis buvo ne mūsų.

Samuelis prisitraukė Keitę arčiau ir panardino veidą į jos plaukus.

– Keite, jis buvo ne mūsų. Bet aš norėjau, kad būtų mūsų.

– Ar buvai kada bent vieną palietęs?

Adamas pakėlė galvą nuo stalo, šypsodamasis iš Keitės, palinkusios prie jo tyrimų užrašų.

– Taip, – atsiliepė jis, – na, tam tikra prasme. Negali jų pačiupti, tik pajunti, kaip jie pereina per tave.

– Tarsi vėjas?

Adamas padėjo rašiklį į šalį.

– Gal panašiau į drebulį.

Keitė linktelėjo ir vėl labai rimtai ėmėsi skaityti. Šią savaitę ji aplankė Jakobą jau antrą kartą – regis, anksčiau taip niekada nepasitaikydavo – ir vizitui pasirinko dieną, kai Jakobas iki pat vakaro turi dirbti koledže. Adamui atsisėdus greta, ji nusišypsojo.

– Papasakok, koks tai buvo jausmas.

– Gyvenau sename Nantaketo viešbutyje. Prabudau vidury nakties ir pamačiau moterį, žiūrinčią pro langą. Ji vilkėjo senamadiška suknele, ore sklandė neįprastų kvepalų aromatas – tokio kvapo nebuvau užuodęs nei anksčiau, nei kada vėliau. Atsisėdau lovoje ir paklausiau, kas ji tokia, bet ta moteris nieko neatsakė. Tada suvokiau, kad pro jos kūną matau palangę ir medinius rėmus. Ji visiškai manęs nepaisė, paskui išėjo tiesiai pro langą. Atrodė... gerokai šiurpu. Man net plaukai ant sprando pasišiaušė.

– Išsigandai?

– Nelabai. Ji, regis, nežinojo, kad esu greta. Kitą rytą pasiteiravau šeimininko, ir šis papasakojo, kad tame name anksčiau gyveno tolimojo plaukiojimo kapitonas, kuris nuskendo. Manoma, kad ten vaidendavosi jo našlė, vis tebelaukianti grįžtančio vyro.

– Kaip liūdna, – tarė Keitė.

– Daugumos vaiduoklių istorijos liūdnos.

Adamui pasirodė, kad Keitė tuoj pravirks. Ištiesęs ranką, palietė jai galvą.

– Jos plaukai buvo labai panašūs į tavo. Vešlūs, tiesūs ir labai ilgi, ilgesnių nesu matęs.

Keitė nuraudo, ir Adamas atsilošė apglėbdamas sulenktus kelius.

– Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

– Žinoma.

– Na, man, aišku, labai malonu, kad tu taip žaviesi mano darbu... bet šiaip jau iš tavęs tokio susidomėjimo tikrai nebūčiau tikėjęsis.

– Turi galvoje – dėl to, kad esu iš „paprastųjų“?

– Na, taip.

Keitė pirštais perbraukė spausdintus Adamo žodžius.

– Pažįstu tuos vaiduoklius, – tarė ji. – Suprantu, ką reiškia gyventi pasaulyje, bet būti nuo jo atskirtam. Ir žinau, koks apima jausmas, kai žmonės žiūri pro tave kiaurai netikėdami tuo, ką mato.

Pastūmusi į šalį tyrimų užrašus, Keitė žvilgtelėjo į Adamą:

– Jeigu aš esu, kodėl negalėtų egzistuoti ir jie?

Adamui kartą teko užrašinėti viso turistų autobuso įspūdžius; jų akyse Getisbergo mūšio lauką užplūdo ištisas kareivių batalionas, kurio tenai nebuvo. Infraraudonųjų spindulių kameromis jis sugebėjo fiksuoti šaltesnės energijos kišenes aplink vaiduoklius. Girdėjo, kaip jie stumdo skrynias palėpėje, tranko duris, skambina telefonais. Tačiau per visus tuos metus, rinkdamas medžiagą daktaro disertacijai, turėjo nuolat kovoti, kad į jį būtų žiūrima rimtai.

Susijaudinęs paėmė Keitę už rankos. Švelniai spustelėjo, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo riešą iš vidinės pusės.