Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Išpūčiau akis.

– Vyskupas? Dėl šito?

Aronas nusigręžė. Tik tarstelėjo:

– Dėl kitų reikalų.

Netardamas nė žodžio, Aronas įstūmė mane į brikelį. Ant užpakalinės sėdynės jau laukė Keitė, jos veidas sakyte sakė, kad ir ji nesupranta, kas vyksta. Aronas atsisėdo Sarai iš dešinės ir, paėmęs vadeles, pliaukštelėjo liežuviu suragindamas arklį.

Mums iš paskos atsirado dar vienas brikelis – atviras vežimaitis, kuriuo Samuelis ir Levis važiuodavo į darbą. Pasukome keliais, kur niekada nebuvau važiavusi. Vingiavome pro laukus ir fermas, ten žmonės dar dirbo, ir pagaliau sustojome nežymioje sankryžoje, greta kelių ten jau laukiančių brikelių.

Kapinės buvo mažos ir tvarkingos, visi paminklai maždaug vienodo dydžio, tad seniausi nuo naujesnių skyrėsi tik iškaltomis datomis. Atokiai kampe nedideliu būreliu stoviniavo keli amišai, juodomis suknelėmis ar kelnėmis lyg varnos sparnais braukydami žemę. Sarai ir Aronui išlipus iš brikelio, visi kaip vienas žengė artyn sveikintis.

Per vėlai suvokiau, kad Fišeriai – tik pirmoji stotelė. Jie apsupo mane ir Keitę, glostė jai skruostus, rankas, plekšnojo per petį. Murmėjo netekties ir sielvarto žodžius, visomis kalbomis jie skamba panašiai. Tolumoje Samuelis ir Levis kažką iškėlė iš savo brikelio: pavidalą, kurio nesupainiosi su niekuo – mažą karstą.

Priblokšta atsiskyriau nuo nedidelės giminaičių grupelės ir atsidūriau prie Samuelio. Atsistojęs batų nosimis prie pat duobės krašto, jis žiūrėjo apačion, į miniatiūrinę medinę dėžutę. Atsikrenkščiau, Samuelis pažvelgė man į akis. Jau žiojausi klausti, kodėl niekas jo neužjaučiąs, tačiau žodžiai tuoj pat įstrigo gerklėje.

Lėtai privažiavęs, už vežimaičių sustojo automobilis, iš jo išlipo juodai apsivilkę Leda su Frenku. Nužvelgiau savo džinsus ir marškinėlius. Jeigu kas nors būtų užsiminęs, kad dalyvausime laidotuvėse, galėjau persirengti. Bet, iš visko sprendžiant, Keitei pranešti taip pat niekas nepasirūpino.

Ji priiminėjo giminaičių užuojautas, kaskart krūpteldama, kai ją kas nors užkalbindavo, lyg gavusi smūgį į veidą. Vyskupas ir diakonas – atpažinau juos, nes buvau mačiusi per pamaldas – priėjo prie kapo duobės, aplink juos susibūrė ir kiti.

Svarsčiau, kokio tvirtumo prireikė Sarai ir Aronui, kad atsiimtų kūdikio kūną, nors garsiai jie nesako, jog tai jų anūkas. O kaip jaučiasi Samuelis, stovėdamas tolėliau? Kaip į visa tai žiūri Keitė, turint galvoje, kad ji apskritai neigia savo nėštumą?

Motinos tvirtai laikoma už rankos, Keitė žengė pirmyn. Vyskupas pradėjo maldą, visi nulenkė galvas – visi, išskyrus Keitę. Ji pažvelgė tiesiai pirmyn, paskui į mane, į brikelius – bet kur, tik ne į tą kapą. Pagaliau ji atgręžė veidą į dangų tarsi gėlė ir, pajutusi saulės šilumą ant odos, švelniai ir visiškai nederamai šyptelėjo.

Vyskupas paragino visus tylomis sukalbėti „Tėve mūsų“, tačiau tą akimirką Keitė staiga trūktelėjo ranką iš motinos delno, nulėkė prie brikelio, įšoko vidun ir pasislėpė nuo visų.

Puoliau jai iš paskos. Kad ir ką Keitė kalbėjo iki šiol, šios laidotuvės, matyt, kažkuo pataikė į jautrią vietą. Jau žengiau žingsnį Keitės pusėn, bet Leda stvėrė man už rankos ir nežymiai papurčiusi galvą sustabdė. Savo nuostabai, likau stovėti šalia jos. Pasijutau murmanti maldos žodžius – nebuvau jų tarusi jau daugybę metų, net pamiršau, kad apskritai juos kada mokėjau. Tada, net Ledai nespėjus manęs sustabdyti, nuskubėjau prie brikelio ir įlipau. Keitė sėdėjo susirietusi į kamuoliuką, rankomis užsidengusi galvą. Nedrąsiai paglosčiau jai nugarą.

– Įsivaizduoju, kaip tau sunku.

Keitė lėtai išsitiesė ir liko sėdėti lyg mietą prarijusi. Jos akys buvo sausos, lūpos – beveik tiesus brūkšnys.

– Berniukas – ne mano, jei kartais apie tai galvoji, – ir dar pakartojo: – ne mano.

– Gerai, – nusileidau. – Ne tavo.

Pajutau, kad į brikelį įlipo Aronas su Sara ir apsuko arklį namų pusėn. Sulig kiekvienu ritmišku judesiu vis klausiau pati savęs, kaip Keitė, atkakliai teigdama, kad nieko nežino, galėtų kalbėti apie kūdikio lytį.

Atvykusiems į laidotuves giminaičiams Sara paruošė pietus. Ji dėliojo lėkštes su patiekalais ir duonos krepšelius ant paprasto lentų stalo, išnešto į priemenę. Nepažįstamos moterys zujo pro virtuvės duris ir, eidamos pro mane, kaskart droviai nusišypsodavo.

Keitės niekur nebuvo matyti, bet dar labiau stebėjausi, kad niekam tai, regis, nekliuvo. Įsitaisiau ant suolo su savo lėkšte, bet ne itin suvokiau, ką valgau. Galvojau apie Kupą ir kiek praslinks laiko, kol jis čia atsiras. Iš pradžių pasirodo pienas, dabar to mažyčio kūnelio laidotuvės – ar dar ilgai Keitė išsilaikys nepalūžusi ir vis neigs gimdymą?

Suolas girgžtelėjo, nes šalia manęs klestelėjo stambi pagyvenusi moteris. Jos veidą vagojo sekvojos kamieno rieves primenančios raukšlės, didelių plaštakų krumpliai buvo sutinę. Ji nešiojo tokius pat akinius juodais raginiais rėmeliais, kaip ir mano senelis, kurį prisiminiau iš šešto dešimtmečio.

– Vadinasi, – tarė ji, – esi ta geroji mergina teisininkė.

Per savo karjerą būčiau galėjusi vienos rankos pirštais suskaičiuoti atvejus, kai pasitaikė išgirsti žodžius „geroji“ ir „teisininkė“ pavartotus viename sakinyje; ką jau kalbėti apie mane, trisdešimt devynerių metų damą, pavadintą mergina. Šyptelėjau.

– Taip, tai, matyt, aš.

Ji ištiesė ranką virš savo lėkštės ir paglostė mano plaštaką.

– Žinai, mums esi tikrai ypatinga. Šitaip gini mūsų Keitę.

– Na, ačiū, žinoma. Tačiau toks yra mano darbas.

– Ne, ne, – moteris pakratė galvą, – tokia yra tavo širdis.

Tiesą sakant, nežinojau, kaip į tai atsiliepti. Svarbiausia buvo pasiekti Keitės išteisinimą, ir šitai iš esmės neturėjo nieko bendra su mano nuomone apie ją.

– Turiu jūsų atsiprašyti, – pasakiau stodamasi ir ketindama greitai sprukti šalin. Tačiau vos pasisukusi susidūriau su Aronu.

– Gal eitumėt su mumis, – tarė jis, ranka parodęs į greta stovintį vyskupą. – Galėtume aptarti reikalus, apie kuriuos kalbėjome rytą.

Susiradome ramesnę vietą tvarto šešėlyje.

– Aronas man pasakojo, kad turite sunkumų su byla, – prabilo Eframas.

– Nesakyčiau, kad tai sunkumai. Gal greičiau techniniai nesklandumai. Matot, mano darbe kartais būtina turėti galimybę naudotis įvairiomis technologijomis. Privalau paruošti ir nusiųsti teisėjui kelis prašymus, vėliau ateis eilė ir liudijimams, tačiau tai neįmanoma be mano profesijai deramų priemonių. Jeigu įteiksiu teisėjui ranka rašytą teisinį dokumentą, jis tik pasityčios ir išvys mane iš teismo, bet prieš tai, taręs, kad užstato sąlygos nevykdomos, aišku, įkiš Keitę į kalėjimą.

– Kalbate apie naudojimąsi kompiuteriu?

– Taip. Maniškis gali dirbti su baterijomis, tačiau jos išsikrovusios.

– Gal galite gauti tų baterijų daugiau?

– Artimiausiame prekybos centre jų nerasiu, – atsakiau. – Jos brangios. Galėčiau jas įkrauti, tačiau tada prireiks elektros lizdo.

– Mano ūkyje elektros lizdo nebus, – įsiterpė Aronas.

– Na, aš taip pat negaliu keliauti į miestą ir ten aštuonias valandas krauti baterijas, palikusi Keitę čia vieną.

Vyskupas pasiglostė ilgą baltą barzdą.

– Aronai, ar atsimeni, kai Polės ir Džozefo Zokų sūnus sirgo astma? Atsimeni, kad tada daug svarbiau buvo turėti vaikui deguonies, negu griežtai laikytis Ordnung raidės? Man regis, dabar – toks pat reikalas.