Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Elė apstulbo pamačiusi Keitės motiną su naktiniais marškiniais, palaidais, šlaunis siekiančiais kukurūzų geltonumo plaukais.

– Kas atsitiko? – pratarė ji, klaupdamasi prie dukters lovos.

Keitė rankomis laikė prispaudusi krūtis; Sara švelniai atitraukė jos delnus ir prasegė marškinių sagas.

Elė net susigūžė. Keitės krūtys buvo išbrinkusios ir kietos kaip akmuo, odos paviršių lyg žemėlapį net išmargino plonyčių mėlynų gijų tinklas, o iš spenelių sunkėsi maži pieno upeliukai. Saros paraginta Keitė klusniai nusekė paskui motiną į vonios kambarį. Elė negalėjo atitraukti akių, kai Sara ėmėsi dukteriai dalykiškai masažuoti skausmingas krūtis, atsargiai leisdama pieno srovelę į praustuvą.

– Štai ir įrodymas, – pagaliau be užuolankų pareiškė Elė. – Keite, pasižiūrėk, koks tavo kūnas. Tu iš tiesų pagimdei kūdikį. Šitas pienas jam ir skirtas.

– Neh, lus mich gay , – kūkčiojo Keitė ant tualeto sėdynės.

Elė ryžtingai atsitūpė priešais ją.

– Viešpatie Dieve, juk gyveni pieno fermoje. Ir supranti, kas su tavim dabar vyksta. Tu... pagimdei... kūdikį .

Keitė papurtė galvą.

– Mein hatz ist fol .

Elė atsigręžė į Sarą:

– Ką ji sako?

Vyresnioji moteris paglostė dukteriai galvą.

– Sako, kad nėra čia jokio pieno; ir kūdikio nebuvo. Keitė sako, kad visa tai vyksta, – išvertė Sara, – nes jos širdis per daug pilna.

7 „Rolling Stones“, viena iš populiariausių roko grupių XX a. 7–8 dešimtmetyje.

8 Kelių šimtmečių senumo giesmynas.

9 Pagiriamoji giesmė.

10 Klasikinės anglų ir amerikiečių literatūros kūrinių personažai (W. Shakespeare’o „Hamletas“, J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, F. S. Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“).

11 Žodžių žaismas: paradise (angl.) – rojus.

6

Elė

Noriu iš karto ir aiškiai pareikšti – siūti ar siuvinėti nesugebu. Jei man duotų adatą su siūlu ir kelnes apkraštuoti, greičiausiai jų audinys liktų prisiūtas prie mano pačios nykščio. Kojines prakiurusiais kulnais išmetu. Jau verčiau badausiu, kad tik kokia siūlė neprairtų, tai tikrai šį tą reiškia.

Pradėjau apie tai kalbėti, kad paaiškinčiau: Sarai pakvietus ateiti siūti antklodės, jokio deramo džiaugsmo nepatyriau. Po praėjusios nakties abi elgėmės šaltokai. Rytą ji, netardama nė žodžio, padavė Keitei ilgą balto muslino atraižą, kad susiveržtų krūtis. Kvietimas siuvinėti reiškė šiokią tokią nuolaidą, pasiūlymą įžengti į jos pasaulį, tokio iki šiol nebuvo. Drauge tai atrodė kaip prašymas nebeprisiminti šios nakties įvykių, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Gali ir nesiūti, – tarė man Keitė, nusitempusi už riešo į kitą kambarį. – Tiesiog pažiūrėsi, ką mes veikiame.

Be Fišerių, susirinko dar keturios moterys: Levio motina Ana Eš, Samuelio motina Marta Štolcfus ir dvi Saros pusseserės – Reičelė ir Luizė Lap. Šios dvi buvo jaunesnės, ir su jomis atkeliavo jų mažiausieji vaikai – vienas dar kūdikis vystykluose, kita, jau pradėjusi vaikščioti, sėdėjo ant grindų Reičelei prie kojų ir žaidė su audeklo skuteliais.

Antklodė gulėjo išskleista ant stalo, čia pat buvo kelios baltų siūlų ritės. Man įėjus moterys pakėlė galvas.

– Tai Elė Hatavei, – paskelbė Keitė.

– Sie schelt an shook mit uns wohne , – pridūrė Sara.

Iš pagarbos man Ana atsiliepė angliškai:

– Kiek laiko ji čia gyvens?

– Tol, kol Keitės byla pasieks teismą, – pasakiau aš.

Kai atsisėdau, mažoji Luizės Lap mergaitė šiaip ne taip atsistojo ir puolė prie blizgančių mano palaidinukės sagų. Saugodama, kad nepargriūtų, stvėriau ją ant rankų, pasisodinau ant kelių ir pirštais perbėgau jai per pilvą, kad nusišypsotų; pati tuo metu mėgavausi, koks tai jausmas, kai vaikas visu savo mielu drėgnu svoriu slegia tau kojas. Mergaitė lipniais delnais įsikibo man į riešus ir atlošė galvutę, parodydama švelnutę ir baltutėlę kaklo raukšlę. Staiga susigriebiau labai jau meiliai besielgianti su vaiku, kurio motina tikriausiai nenorėtų man patikėti savo kūdikio globos. Pakėliau akis rengdamasi atsiprašyti, bet pamačiau, kad visos moterys dabar į mane žvelgia su tam tikra pagarba.

Na, jeigu jau pelniau autoritetą, tai tokios progos nepraleisiu. Moterys vėl palinko prie siuvinių, o aš toliau žaidžiau su mažąja mergaite.

– Ar mėgstate siūti? – mandagiai paklausė Sara, o aš linksmai nusijuokiau.

– Patikėkite, jums būtų geriau, jeigu to nedaryčiau.

Ana žybtelėjo akimis.

– Reičele, papasakok jai apie tą nutikimą, kai Martos antklodę prisisiuvai prie prijuostės.

– Ko man čia vargintis? – plykstelėjo Reičelė. – Tu pati moki pasakoti tą istoriją nuostabiai gut .

Keitė tingiai įvėrė siūlą į adatą ir, pasilenkusi virš balto keturkampio vatino gabalo, ėmė siūti; maži lygūs dygsneliai be jokios liniuotės rikiavosi tiksliai, lyg mašinos atmatuoti.

– Neįtikėtina, – pasakiau nuoširdžiai nustebusi. – Kokie smulkučiai, regis, jų net nematyti.

– Tokie pat kaip ir kitų, – atsiliepė Keitė nuo pagyrimo nuraudusiais skruostais.

Valandėlę jos siuvo tylėdamos – grakščiai palinkdamos prie antklodės ir vėl atsitiesdamos lyg stirnos, atėjusios atsigerti prie tvenkinio.

– Taigi, Ele, – prabilo Reičelė, – jūs iš Filadelfijos?

– Taip. Visai neseniai.

Marta nukando siūlo galą.

– Buvau ten kartą. Važiavau traukiniu. Gausybė žmonių, visi kažkur skuba, bet, jei norite žinoti, vis tiek niekas niekur nespėja.

Nusijuokiau.

– Tiesą sakant, iš esmės taip ir yra.

Staiga siūlų kamuolys nusirito nuo stalo ir pataikė tiesiai į kaktą kūdikiui, miegančiam nedideliame krepšyje. Vaikas sumataravo kojomis ir prapliupo garsiai, nepaliaujamai verkti. Keitė, sėdinti arčiausiai, ištiesė ranką, norėdama jį nuraminti.

– Tik jau nedrįsk jo liesti.

Reičelės žodžiai kambaryje dunkstelėjo tarsi akmuo, moterų rankos sustingo delnais pakibusios virš audeklo, lyg prie ligonio palinkusių šamanių. Reičelė įsmeigė adatą į siuvinį ir pakėlė sūnų prie krūtinės.

– Reičele Lap! – subarė Marta. – Kas tau dabar atsitiko?

Ji nežiūrėjo į Sarą ar Keitę.

– Paprasčiausiai dabar nenorėčiau, kad Keitė artintųsi prie mažojo Džozefo. Nieko bloga nemanau apie Keitę, bet juk čia mano sūnus.

– O Keitė – mano duktė, – lėtai pratarė Sara.

Marta padėjo ranką ant Keitės kėdės.

– Ji ir man jau beveik duktė.

Reičelės smakras atžariai kilstelėjo.

– Jeigu esu čia nepageidaujama...

– Esi pageidaujama, Reičele, – tyliai pasakė Sara, – bet tau nedera elgtis taip, kad Keitė pasijustų nepageidaujama savo pačios namuose.

Sėdėjau ant kėdės kraštelio užgniaužusi kvapą, nes krūtinę man spaudė karštas ir drėgnas miegančios Luizės mergaitės kūnelis; aš laukiau, kas dabar nugalės.

– Žinai, Sara Fišer, ką aš manau, – pradėjo Reičelė žaibuodama akimis, tačiau baigti sakinio nespėjo, jos žodžius nutraukė šaižus skambutis.

Persigandusios moterys puolė dairytis aplinkui. Apmirusia širdimi perėmiau vaiką kaire ranka, tada dešine išsitraukiau iš kišenės mobilųjį telefoną. Moterys žiūrėjo išpūtusios akis, o aš spustelėjau mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies.

– Alio!

– Viešpatie mieliausias, Ele, jau kelias dienas mėginu tave pasiekti. Negi laikai jį išjungusi?

Iš tiesų net pati nustebau, kad baterija dar vis veikia. Drauge tarsi ir vyliausi, kad ji tuoj pat galutinai išsikraus, ir man su Stivenu kalbėtis nereikės. Amišės, laikinai pamiršusios kivirčą, spoksojo į mane.