Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Tirštai žmonių gyvenamame pasaulyje kartais gali būti labai tuščia ir nyku.

– Tuoj šitai sutvarkysime, – garsiai pareiškė Keitė. Džiugiai šypsodamasi, ji pasilenkė prie vandens, pasėmė pilnas rieškučias ir kliūstelėjo ant Elės.

Elė prunkšdama pašoko.

– Kas čia dabar?

– Wasser , – atsiliepė Keitė ir vėl ją aptaškė.

Elė atkišo rankas mėgindama apsisaugoti.

– Kas va?

– Ne, tai wasser . Vokiškai – tai vanduo.

Po akimirkos Elė susigaudė. Priėmė šitą mažą dovaną ir pasistengė įsijausti.

– Wasser , – pakartojo ji. Tada parodė ranka į lauką. – Tabakas?

– Duvach .

Elė pamėgino ištarti, ir Keitė nušvito.

– Gut! Die Koo , – ištarė ji, mostelėjusi į besiganančią holšteinų karvę.

– Die Koo .

Keitė ištiesė ranką.

– Wie bist du heit . Malonu su jumis susipažinti.

Elė lėtai padavė savąją. Pirmą kartą nuo tada, kai vakar įžengė į apygardos teismą, ji iš tiesų pažvelgė Keitei į akis. Nerūpestinga popietė, smagi vokiečių kalbos pamokėlė – visa nutolo, ir galų gale dvi moterys nebejautė nieko kita, tik susiglaudusius viena kitos delnus, svaiginantį svirplių dūzgimą, ir suvokė viską pradedančios iš naujo.

– Ich bin die Katie Fisher , – tyliai tarė Keitė.

– Ich bin die Ellie Hathaway , – atsakė Elė. – Wie bist du heit .

– Kol filmas neprasidėjo, einu nupirkti kukurūzų spragėsių, – tarė Jakobas atsistodamas. Keitė puolė raustis kišenėse, nes turėjo mamos kaip visada įdėtų pinigų. Jakobas papurtė galvą. – Aš vaišinu. Ei, Adamai, prižiūrėk ją.

Keitė paniuro suirzusi, kad brolis vis dar laiko ją maža.

– Man jau septyniolika. Negi jis mano, kad galiu pasimesti?

Šalia sėdintis Adamas nusišypsojo.

– Ko gero, jis labiau nerimauja, kad kas nors nepagrobtų jo dailiosios sesutės.

Keitė nuraudo iki pat plaukų galiukų.

– Vargu, – atsiliepė ji. Nebuvo pratusi girdėti pagyrimų už grožį, o ne už gerai atliktą darbą. Be to, jautėsi nejaukiai likusi viena su Adamu, kurį Jakobas buvo pakvietęs eiti kartu.

Keitė nenešiojo laikrodžio, tad spėliojo, ar greitai prasidės filmas. Į kiną ji atėjo ketvirtą kartą gyvenime. Dabar ketino žiūrėti istoriją apie meilę – tikrai juokinga mintis statyti dviejų valandų filmą apie tokį dalyką. Juk meilė – tai ne ta akimirka, kai pažvelgi vaikinui į akis ir žemė išslysta tau iš po kojų, kai kitoje sieloje pamatai visa tai, ko trūksta tavajai. Meilė ateina lėtai ir neklupčiodama, ji lygiomis dalimis susideda iš pagarbos ir patogumo. „Paprastoji“ mergina nepuola į meilę stačia galva, ji tarsi apsidairo ir suvokia esanti jos persmelkta. „Paprastoji“ mergina supranta mylinti, kai įsižiūri į ateitį po dešimties metų ir regi šalia savęs tą patį vaikiną, apkabinusį ją per juosmenį.

Suskambęs Adamo balsas nutraukė jos mintis.

– Taigi, – tarė jis mandagiai, – ar tu gyveni Lankasteryje?

– Paradaise. Šiaip jau pačiame jo pakraštyje.

Adamo akys nušvito.

– Rojaus pakraštyje 11 , – atsiliepė jis šypsodamasis. – Skamba taip, tarytum tavęs lauktų baisus nuopuolis.

Keitė prikando lūpą. Ji nesuprato Adamo juokų. Stengdamasi pakeisti pokalbio temą, paklausė, ar jo daktaro laipsnis – iš anglų literatūros, kaip ir Jakobo diplomas.

– Tiesą sakant, ne, – atsakė Adamas. Ar tik jis neparaudo? – Užsiimu paranormaliuoju mokslu.

– Para...

– Vaiduokliais. Tyrinėju vaiduoklius.

Jeigu tą akimirką būtų nusimetęs visus drabužius, Keitė nebūtų buvusi labiau priblokšta.

– Tu juos tyrinėji?

– Stebiu. Rašau apie juos, – Adamas papurtė galvą. – Gali ir nesakyti. Esu tikras, kad netiki vaiduokliais, kaip ir dauguma žmonių laisvajame pasaulyje. Kai pasakoju kitiems, iš kokios srities parašiau disertaciją, visi mano, kad pasinaudojau kokiais neakivaizdiniais ar televizijos kursais ir dar papildomai pasimokiau oro kondicionavimo įrangos remonto. Tačiau aš savo tyrimus atlikau sąžiningai. Iš pradžių studijavau fiziką, gilinausi į energijos teorijas. Tik įsivaizduok – energijos neįmanoma sunaikinti, galima tik pakeisti jos pavidalą. O jeigu žmogus miršta, kuo tada pavirsta ši energija?

Keitė tik sumirksėjo:

– Nežinau.

– Na štai. Ji juk kur nors nukeliauja. Ir šita liekamoji energija retkarčiais vis pasirodo kaip vaiduoklis.

Keitė įsispoksojo sau į kelius, nes kitaip būtų tekę šiam vos pažįstamam vyrui prisipažinti, kad yra patyrusi tai, ko dar niekam nepasakojo.

– Ech, – tyliai pratarė Adamas. – Dabar manai, kad aš – pamišėlis.

– Ne, – tuojau pat atsakė Keitė, – tikrai nemanau.

– Įsigilinęs supranti, kad visa tai – ne niekai, – atsargiai prabilo Adamas. – Tragedijos skleidžiama emocinė energija lieka aplinkoje – ant akmenų, namo sienų, medžių – tarsi prisiminimas. Atomų lygiu visi tie daiktai nėra sustingę, tad gali kaupti ir saugoti energiją. Tad gyvi žmonės, regėdami vaiduoklius, mato tą liekamąją, aplinkoje įstrigusią energiją, – jis gūžtelėjo pečiais. – Tokios, glaustai kalbant, yra mano disertacijos išvados.

Staiga šalia išdygo Jakobas, nešinas kukurūzų spragėsių kibirėliu. Padėjo jį Keitei ant kelių.

– Pasakoji apie savo pseudoakademinius tyrinėjimus?

– Ei, – linksmai nusišypsojo Adamas, – tavo sesuo manimi tiki.

– Mano sesuo nepatyrusi, – atrėmė Jakobas.

– Tai visai kas kita, – tarė Adamas, nekreipdamas į jį dėmesio ir atsigręždamas į Keitę. – Neverta aušinti burnos įtikinėjant tuos, kurie iš anksto nusiteikę skeptiškai, nes tokie niekada nesupras. Kita vertus, jei kas yra pats patyręs paranormalių reiškinių – na, tada tikrai pasistengia rasti tokį žmogų kaip aš – pasiryžusį jį išklausyti.

Jis pažvelgė Keitei į akis:

– Visi mes esame išgyvenę dalykų, kurie nepalieka mūsų ramybėje ir vis sugrįžta. Tik vieni juos regi aiškiau negu kiti.

Naktį Elė pabudo nuo tylios dejonės. Nusipurčiusi miego likučius, atsisėdo ir pasisuko į Keitę, kuri tyliai rangėsi po antklode. Elė nutipeno basomis iki jos lovos ir palietė merginos kaktą.

– Es dut weh , – sumurmėjo Keitė. Staiga ji nuspyrė antklodę; ant baltų naktinių jos marškinių ryškėjo dvi apvalios besiplečiančios dėmės. – Skauda, – šūktelėjo ji, rankomis braukdama per drėgnus plotus ant marškinių ir paklodės. – Su manimi darosi kažkas bloga!

Kai kurios Elės draugės – ir paskutiniu metu tokių vis gausėjo – buvo gimdžiusios. Kalbėdamos apie tą dieną, kai pasirodo pienas, jos šaipydavosi – tada virstančios lyg kokiomis komiksų veikėjomis su styrančiomis kaip torpedos krūtimis.

– Nieko bloga čia nėra. Pagimdžius tai visiškai natūralu.

– Aš negimdžiau! – suklykė Keitė. – Neh!

Ji pastūmė Elę šalin, ir ši visu ūgiu išsitiesė ant kietų grindų.

– Ich hab ken Kind kaht... mein hatz ist fol!

– Nesuprantu, ką šneki, – atkirto Elė.

– Mein hatz ist fol!

Buvo aišku, kad Keitė dar ne visai atsibudusi, tik persigandusi. Elė nusprendė, kad neverta tvarkytis su ja vienai ir žengė pro miegamojo duris, bet čia pat susidūrė su Sara.