Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Jis nusiėmė skrybėlę, šviesūs plaukai po ja buvo sulipę nuo prakaito.

– Keite, kaip šiandien laikaisi?

– Nuostabiai gut , Samueli, – atsiliepė ji. – Štai pririnkau pupų pietums.

– Žiūriu, neblogai pas jus užderėjo.

Klausiausi stovėdama atokiau. O kur toje kalboje artumas? Ar bent nežymus prisilietimas prie alkūnės ar nugaros? Žinoma, Samuelis jau girdėjo apie siuvant kilusį ginčą; žinoma, dabar atėjo paguosti Keitės. Nesusigaudžiau, ar jų pasaulyje šitaip merginamasi, o gal Samuelis varžosi, nes aš esu šalia. Bet gal šie du jaunuoliai iš tiesų neturi ką pasakyti vienas kitam – šitai būtų keistoka, jeigu jie drauge susilaukė kūdikio.

– Kažką jums atvežė, – tarė Samuelis, – gal norėtumėt žvilgtelėti.

Dabar jau panašiau – asmeniškas siuntinėlis. Pakėliau akis laukdama Keitės atsakymo ir suvokiau, kad Samuelis kreipiasi ne į ją, o į mane.

– Kažką atvežė man? Niekas nė nežino, kad aš čia.

Samuelis gūžtelėjo pečiais.

– Paliko kieme priešais namą.

– Ką gi, puiku, – nusišypsojau Keitei. – Eime pasižiūrėti, ką mano slaptasis gerbėjas atsiuntė šį kartą.

Samuelis pasisuko eiti imdamas Keitę už rankos ir vesdamas į priekinį kiemą. Žengdama paskui juos mačiau, kaip Keitės pirštai labai švelniai ir be galo lėtai išslydo iš Samuelio plaštakos.

Ant suplūktos žemės priešais tvartą pūpsojo neaukšta gofruoto kartono dėžė.

– Ją atgabeno policija, – paaiškino Samuelis, žvelgdamas į tą daiktą taip, tarsi tikėtųsi viduje tūnant barškuolę.

Pakilnojau tą dėžę. Kaltinimo rasti įrodymai nė iš tolo neprilygo kitoms mano anksčiau turėtoms byloms – šitoje vienoje dėžutėje buvo sudėta viskas, ką policija iki šiol surinko. Tačiau, kita vertus, jei byla aiški kaip dukart du, daug įkalčių ir nereikia.

– Kas čia? – paklausė Keitė.

Ji stovėjo greta Samuelio su ta pačia miela suglumusia išraiška.

– Kaltintojai atsiuntė, – paaiškinau, – čia visi įkalčiai, kurie rodo, kad tu nužudei savo kūdikį.

Po dviejų valandų sėdėjau apsivertusi pažymomis, dokumentais ir protokolais, bet nė vieno nebuvo mano klientės naudai. Aišku, byloje mačiau skylių – pavyzdžiui, DNR tyrimas dar turėjo įrodyti, kad to vaiko motina iš tiesų yra Keitė, o per daug ankstyvas gimimas leido abejoti, ar vaisius galėjo išgyventi kitokioje, ne įsčių aplinkoje, tačiau didžioji įkalčių dalis rodė į ją. Nusikaltimo vietoje rasta jos pėdsakų; nustatyta, kad ji ką tik gimdžiusi; ant negyvo kūdikio kūno net rasta jos kraujo. Ji dėjo daug pastangų slėpdama gimdymą, vadinasi, manyti, kad kažkas kitas atėjo ir nužudė kūdikį, yra absurdas. Kita vertus, toks paslaptingumas kaltintojui akivaizdžiai sufleruoja motyvą: jeigu taip rūpestingai stengiamasi nuslėpti patį gimdymo aktą, tai tikriausiai iš visų jėgų bus mėginama nuslėpti ir to akto rezultatą. Tada iškyla klausimas, ar Keitė, įvykdydama žmogžudystę, buvo viso proto.

Pirmiausia man reikėjo pateikti prašymą papildomoms nejuridinėms konsultacijoms. Teismas galėjo sumokėti profesionaliam psichiatrui – šitie vargu ar sutiktų priimti Keitę pro bono 12; ir kuo greičiau pateiksiu tą prašymą, tuo greičiau rankoje turėsiu tą čekį.

Iššokusi iš lovos, atsiklaupiau graibydamasi po ja savo nešiojamojo kompiuterio. Glotnus juodas dėklas nuslydo per nušveistas grindis – tiek prigrūstas technologijų ir sintetinių medžiagų, kad norėjosi net verkti. Pasidėjau jį ant lovos, atitraukiau užtrauktuką ir atverčiau viršutinę kompiuterio dalį, tada paspaudžiau įjungiamąjį mygtuką.

Jokio pasikeitimo.

Keiktelėjusi panosėje, ėmiau naršyti kišenes, ieškodama baterijų paketo; radusi įstūmiau į reikiamą lizdą. Kompiuteris įsijungė, pyptelėjo įspėdamas, kad bateriją reikia įkrauti, ir užgeso palikdamas man tuščią juodą ekraną.

Na, tai dar ne pasaulio pabaiga. Galiu dirbti įjungusi laidą į lizdą, kol baterija pasikraus. Į lizdą... kurio Keitės namuose nėra nė ženklo.

Staiga suvokiau, ką reiškia man, advokatei, dirbti amišų fermoje. Turėjau sugalvoti, kaip ginti klientę, nesinaudodama jokiais kasdieniais, kiekvienam advokatui prieinamais patogumais. Niršdama – ir ant savęs, ir ant teisėjo Gormano – stvėriau mobilųjį telefoną, ketindama jam paskambinti. Vos spėjau paspausti tris pirmus numerio skaičius, ir telefonas nugaišo.

– Viešpatie Dieve! – sviedžiau telefoną taip, kad jis nulėkė nuo lovos. Jam net neturėjau atsarginės baterijos; teks jį pakrauti panaudojus cigarečių žiebtuvėlį automobilyje. Žinoma, arčiausiai, už gerų dvidešimties mylių, buvo Ledos mašina.

Leda. Ką gi, tai vienas iš galimų sprendimų; visą juridinį darbą galiu atlikti iš tenai. Tačiau apsispręsti bus sunku, nes Keitei neleidžiama palikti fermos. Galbūt, jei parašyčiau prašymą ranka...

Staiga suakmenėjau. Jeigu parašyčiau prašymą ranka arba sugebėčiau atgaivinti telefoną ir paskambinčiau teisėjui, jis man pasakytų, kad užstato sąlygų nesilaikoma ir Keitė gali ramiai džiūti kalėjime iki pat teismo. Turėjau pati surasti kokią nors išeitį.

Ryžtingai atsistojau ir pasukau prie laiptų, paskui – tolyn į tvarto pusę.

Keitė man jau buvo pasakojusi, kad vasarą karvių į lauką kasdien neleidžia, nes per daug karšta. Man įžengus, prie stulpų grandinėmis pririšti holšteinai sumūkė mano pusėn. Viena karvė sunkiai atsistojo, išvydau jos didžiulį ir skausmingai rausvą tešmenį, čia pat pagalvojau apie Keitę vakarykštę naktį. Nusigręžusi pasukau perėjimu tarp dviejų karvių gretų, nepaisydama retkarčiais pasigirstančio teškenimo, šlapimui plūstant ant grotų kitoje gardo pusėje; vyliausi sugebėsianti rasti būdą priversti kompiuterį dirbti.

Buvau pastebėjusi, kad amišų ūkyje į taisykles žiūrėti pro pirštus priverčia tik ekonominė būtinybė. Pavyzdžiui, švarutėlaitėje pieno patalpoje dvylikos voltų variklis maišo didžiuliame rezervuare šaldomą pieną, o vakuuminiai melžimo agregatai dirba varomi dukart per dieną įjungiamo dyzelinio variklio. Tokių „šiuolaikinių patogumų“ praktiškumas kompensuodavo pasaulietiškumą; todėl amišai pajėgė konkuruoti su kitais pieno tiekėjais. Ne kažin kiek išmaniau apie dyzelinį kurą ar variklius, bet ką gali žinoti? Gal kuris tiks prijungti prie maniškio kompiuterio.

– Ką čia veikiate?

Suskambus Arono balsui, stryktelėjau vos ne smogdama galva į plieninę rezervuaro siją.

– Ak! Išgąsdinote mane.

– Ką nors pametėte? – pasiteiravo ir suraukęs kaktą pažvelgė į tą kampą, kur buvau ką tik įsispraudusi.

– Ne, tiesą sakant, bandau šį tą surasti. Man reikia įkrauti bateriją.

Aronas nusiėmė skrybėlę ir rankove nusišluostė kaktą.

– Bateriją?

– Taip, kompiuterio bateriją. Jeigu norite, kad tinkamai atstovaučiau jūsų dukteriai teisme, man reikia pasiruošti bylos nagrinėjimui. Todėl man reikės iš anksto parašyti keletą prašymų.

– Aš pats rašau be kompiuterio, – nueidamas atsiliepė Aronas.

Paskubomis pasivijusi žingsniavau šalia.

– Jums tinka, bet teisėjui tai gali būti nepriimtina.

Ir padvejojusi pridūriau:

– Neprašau elektros lizdo namuose, nekalbu nė apie internetą ar fakso aparatą, nors ir vienas, ir kitas man itin praverčia prieš teismo posėdžius. Tačiau turite suprasti, kad neteisinga reikalauti iš manęs ruoštis pagal amišų papročius, jeigu tai, kam aš ruošiuosi, remsis anglų taisyklėmis.

Aronas ilgai žvelgė į mane tamsiomis bedugnėmis akimis.

– Pakalbėsime apie tai su vyskupu. Jis šiandien čia užsuks.