Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Pagaliau atėjo akimirka, kai vidun įsigrūsti, regis, daugiau nė vienas nebūtų pajėgęs. Visi, drauge ir Elė, susikaupę laukė pamaldų pradžios. Laukė ilgai. Atrodė, kad niekas niekur neskuba; matyt, jai vienintelei bent šiek tiek rūpėjo, kad nieko nevyksta. Elei besidairant, aplinkui sušnarėjo šnibždesiai: „Gal jūs...“, „Ne, ne...“, „Geriau jūs...“ Galų gale atsistojo senyvas vyras ir paskelbė skaičių. Sutartinai ėmė šiugždėti šimtai puslapių. Keitė, ant kelių laikanti „Ausband“8, stumtelėjo knygą arčiau Elės, kad ir ši matytų tai, kas ten išspausdinta.

Elė atsiduso. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi – taip buvo iš anksto nusiteikusi. Žodžių žaismas – puiku, tačiau kaip įžiūrėti natas, kurių popieriaus lape nėra? Ten ji matė tik žodžius, o amišų giesmių melodijų nemokėjo. Tiesą sakant, ji nemokėjo jokių giesmių melodijų. Vienas senas vyras užtraukė neskubriu, ritmingu falcetu, ir visi, jam pritardami, ėmė giedoti. Elė pastebėjo, kaip pašvęstieji vyrai – vyskupas Eframas, du pastoriai ir dar vienas, kurio anksčiau nematė – atsistojo ir pasuko prie laiptų į antrą aukštą. Šitiems pasisekė, pamanė ji.

Taip ji mąstė ir po pusvalandžio, kai pirmoji giesmė baigėsi; kelias minutes visi sėdėjo tylėdami, tada suskambo antroji giesmė – „Loblied“9. Elė užsimerkė neatsistebėdama, kokie ištvermingi šitie žmonės, vis tebesėdintys tiesūs ant suolų be atkaltės. Ji niekaip neprisiminė, kada paskutinį kartą dalyvavo pamaldose, tačiau neabejojo, kad tada viskas baigėsi gerokai anksčiau negu dabar: šitie amišų šventikai ir vyskupas vėl pasirodė sakyti pirmojo pamokslo.

– Liebe Bruder und Schwestern... Brangūs broliai ir seserys.

– Gelobet sei Gott und der Vater unssers Herrn Jesu Christi... Tebus palaimintas mūsų Dievas ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tėvas.

Elė jau knapsėjo nosimi, kai prie ausies išgirdo Keitę tyliai aiškinant, kas kalbama.

– Jis atsiprašo, nes esąs prastas kalbėtojas. Nenori atimti laiko iš brolio, sakysiančio pagrindinį pamokslą.

– Jeigu jis toks negabus, – pašnibždomis atsiliepė Elė, – kodėl sako pamokslus?

– Iš tikrųjų jis puikiai kalba. Tiesiog nori parodyti nesąs pasipūtęs.

Elė linktelėjo ir jau kitomis akimis žvelgė į senyvą pamokslininką.

– Und wann dir einig sin lasset uns bede , – pasakė šis, ir kambaryje visi kaip vienas krito ant kelių. Visi, išskyrus Elę.

Ji žvilgtelėjo į Keitės palenktą galvą, į palinkusius pašvęstuosius vyrus, į ištisą jūrą kapp ir tvarkingai surištų plaukų; tada labai lėtai suklupo ir pati.

Nakties viduryje Keitės kambarį užliejo šviesa. Jaudulio apimta, ji atsisėdo lovoje, tada greitai apsirengė. Daugelis vaikinų savo pasivažinėjimams skirtuose brikeliuose turėjo galingus prožektorius, kuriais švysčiodavo į merginos langą, kviesdami ją į slaptą pasimatymą šeštadienio vakarą. Ji užsimetė ant pečių skarą – juk buvo šaltas vasaris – ir ant pirštų galų nusileido laiptais, galvodama apie Džono Beilerio akis, žvilgančias tokiu pat šiltu auksu kaip bukmedžio lapai rudenį.

Išbarsiu jį, galvojo Keitė, už tai, kad tempia mane lauk tokią šaltą naktį, bet pasivaikščiosiu su juo, gal net pasistengsiu, kad retkarčiais susiliestume pečiais, ir bus aišku, jog visiškai nepykstu. Jos geriausia draugė Merė Eš jau leido Garbaniui Džo Joderiui pabučiuoti ją į skruostą. Ji atsargiai atidarė šonines duris ir švytinčiomis akimis, drėkstančiais delnais žengė ant laiptelių lauke. Nežymiai šypsodamasi atsisuko ir kaktomuša susidūrė su broliu.

– Jakobai! – aiktelėjo ji. – Ką čia veiki?

Keitė tučtuojau žvilgtelėjo į tėvų miegamojo langus. Jeigu pastebėtų su kavalierium, būtų prastai, tačiau jei tėvas užtiktų sugrįžusį Jakobą, net sunku apsakyti, kuo tai galėtų baigtis. Prispaudęs pirštą prie lūpų, Jakobas susirado jos ranką, trūktelėjo tolyn nuo priebučio ir tylėdamas nubėgo prie upelio.

Sustojęs prie tvenkinio krašto, savo pūkinės striukės rankove nuo mažo suolelio nubraukė sniegą. Pamatęs, kad Keitė dreba, nusivilko tą striukę ir apgobė jai pečius. Abu žiūrėjo į juodą ledą, lygų tarsi šilkas ir tokį skaidrų, kad galėjai matyti sušalusių vandens žolių raizgyną dugne.

– Ar jau buvai čia šiandien? – paklausė Jakobas.

– O kaip tu manai?

Ji buvo atėjusi anksti rytą – juk prabėgo jau penkeri metai. Keitė suspaudė skruostus delnais, nes nuraudo suvokusi, kad buvo taip užsiėmusi savimi ir galvojo apie Džoną Beilerį, kai visos jos mintys turėjo būti skirtos Hanai.

– Negaliu patikėti, kad atvažiavai.

Jis žvilgtelėjo įsižeidęs.

– Atvažiuoju kasmet. Tik tavęs anksčiau nekviesdavau.

Keitė priblokšta atsigręžė.

– Sugrįžti? Kiekvienais metais?

– Jos mirties dieną.

Abu vėl nukreipė žvilgsnius į tvenkinį; kaskart vėjui ūžtelėjus, gluosnių šakos braižė jo ledą.

– O mama? Kaip ji laikosi?

– Kaip ir kiekvienais metais. Šiandien jautėsi šiek tiek grenklich , atsigulė anksčiau.

Jakobas atsilošė ir įsižiūrėjo į dangų, neaprėpiamu, žvaigždžių prismaigstytu skliautu juoduojantį virš galvos.

– Girdėdavau ją verkiant lauke, prie sūpynių verandoje, tiesiai po mano langu. Ir galvodavau – jeigu būčiau mažiau sėdėjęs prie knygų, taip nebūtų atsitikę.

– Mama sakė, kad tokia Dievo valia. Taip vis tiek būtų atsitikę, ir nesvarbu, ar tu būtum skaitęs savo knygas, ar čiuožinėjęs su mumis.

– Žinai, tai buvo vienintelė priežastis, vertusi mane abejoti, ar tikrai man būtina tęsti mokslus. Tartum tai, kad Hana nuskendo, yra man skirta bausmė.

– Kodėl tave reikėtų bausti? – Keitė nurijo gerklėje stringantį gumulą. – Juk tą dieną mama liepė ją prižiūrėti man.

– Buvai tik vienuolikos metų. Negalėjai susigaudyti, ką daryti.

Keitė užsimerkė ir išgirdo baisų traškesį, ataidėjusį nuo ledo prieš tiek daug metų; tektoninės plokštės krustelėjo, besiverždamos užriaumojo gelmių pabaisos. Ji išvydo Haną – štai ji, labai išdidi, nes pirmą kartą savarankiškai prisirišo pačiūžas, pasileidžia kaip vėjas per tvenkinį, sidabriniai ašmenys tik blykčioja ties sijonų apačia. „Žiūrėk, kaip aš moku! Žiūrėk!“ – šaukė Hana, bet Keitė neišgirdo, ji svajojo apie nuostabų, tviskantį olimpinių žaidynių čiuožėjos apdarą, matytą laikraštyje, kuris gulėjo ant lentynos prie parduotuvės kasos. Kai Keitė atsisuko, Hana jau slydo po ledu.

– Ji mėgino įsikibti, – tyliai prabilo Keitė. – Vis šaukiau jai, kad laikytųsi, kol surasiu ilgą šaką, kaip mus mokė tėtis. Bet nepasiekiau šakos, negalėjau jos nulaužti, ir kaskart atsigręžusi matydavau jos pirštines truputį toliau. O paskui ji dingo. Ir viskas, – kilstelėjusi galvą, Keitė pažvelgė į Jakobą drovėdamasi prisipažinti broliui, kad tą dieną jos mintys sukosi apie žemiškus dalykus ir nusipelnė bausmės nė kiek ne mažiau negu bet kuris jo poelgis. – Dabar būtų vyresnė negu aš tą dieną, kai ji paskendo.

– Ir aš jos pasiilgstu, Keite.

– Man kitaip, – slopindama ašaras, ji žiūrėjo sau į kelius. – Iš pradžių Hana, paskui tu. Kodėl taip atsitinka, kad mano mylimiausi žmonės vis mane palieka?