Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Ji nužingsniavo iki pat tvenkinio, kur buvau dieną. Ėjau atsilikusi, stengdamasi neišsiduoti, bet kuo arčiau, kad ją matyčiau ir girdėčiau. Keitė prisėdo ant nedidelio, iš metalo nukalto suolo, stovinčio po šakotu ąžuolu, ir užsimerkė.

Ar ji vėl vaikšto miegodama? O gal ko nors čia laukia?

Gal tai – Keitės ir Samuelio slaptų pasimatymų vieta? Ar tik ne čia buvo pradėtas jų kūdikis?

– Kur tu? – iki manęs atsklido Keitės šnabždesys, ir iš karto supratau du dalykus: vargu ar ji miega, jeigu taip aiškiai mąsto; be to, supratau tai, ką ji sako. – Kodėl slapstaisi?

Nėra abejonės, ji pastebėjo, kad seku iš paskos. Su kuo dar ji galėtų kalbėti angliškai?

Pasitraukiau nuo gluosnio ir sustojau priešais ją.

– Pasakysiu tau, kodėl slėpiausi, jeigu tu pirma atskleisi, ko čia esi atėjusi.

Keitė pašoko liepsnojančiais skruostais. Atrodė tokia susijaudinusi, kad net žengiau atatupsta – tiesiai prie vandens, sušlapindama pižamos kelnių kraštą.

– Še tau, – burbtelėjau.

– Ele! Ką čia rezgate?

– Tiesą sakant, man regis, kad šito klausti derėtų man. Ir dar pridurti: ką tikėjaisi čia sutikti? Gal Samuelį? Ketinote susitarti, ką pasakoti, kol dar jo neprispaudžiau vienu kitu klausimu?

– Nėra čia ką pasakoti...

– Dėl Dievo, Keite, liaukis! Pagimdei kūdikį. Esi kaltinama žmogžudyste. Aš paskirta tavo gynėja, o tu vidurnaktį kažkur sėlini paslapčia nuo manęs. Klausyk, tokiais reikalais užsiimu kur kas seniau negu tu ir žinau – jeigu žmonės neturi ko slėpti, tai ir nesislapsto. Beje, taip jau sutampa, kad neturėdami ko slėpti jie ir nemeluoja. Dabar mėgink spėti, kuri iš mūsų šituo atžvilgiu atrodo prasčiau.

Keitės skruostais ritosi ašaros. Ryžtingai nusiteikusi susidėjau rankas ant krūtinės.

– Verčiau jau kalbėtum atvirai.

Ji papurtė galvą:

– Tai ne Samuelis. Aš jo nelaukiu.

– Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sakai?

– Todėl, kad sakau tiesą!

Net suprunkščiau:

– Puiku. Su Samueliu susitikti neketinai; paprasčiausiai nusprendei pakvėpuoti grynu oru. Gal čia koks amišų vidurnakčio paprotys, kurio man reikia išmokti?

– Atėjau čia ne dėl Samuelio, – ji pakėlė į mane akis. – Negalėjau užmigti.

– Juk su kažkuo kalbėjai. Manei, kad jis slapstosi.

Keitė linktelėjo galva:

– Ji.

– Atsiprašau, kas?

– Ji . Žmogus, kurio ieškojau, yra mergina.

– Puikus posūkis, Keite, tačiau tau nepasisekė. Nematau merginos. Tiesą sakant, nematau ir vaikino, tačiau nuojauta man kužda, kad jei luktelėsiu kokias penkias minutes, pasirodys stambus šviesiaplaukis vyrukas.

– Ieškojau savo sesers Hanos, – Keitė tarė dvejodama. – Jūs miegate jos lovoje.

Mintyse suskaičiavau visus tą dieną sutiktus žmones. Kitos jaunos merginos nebuvo; niekaip negalėjau patikėti, kad Leda man nebūtų kada užsiminusi apie Keitės brolius ar seseris.

– Kaip čia atsitiko, kad Hana nevakarieniavo su šeima? Ir nesimeldė kartu su jumis?

– Nes ji... negyva.

Šį kartą atatupsta žingtelėjau tiesiai į vandenį.

– Mirusi.

– Ja , – Keitė pakėlė galvą. – Ji čia nuskendo, kai buvo septynerių. Man tada buvo vienuolika, atėjome čiuožinėti ant ledo ir turėjau ją prižiūrėti, tačiau Hana įlūžo, – Keitė nusišluostė akis ir nosį naktinių marškinių rankove. – Jūs... jūs norėjote, kad papasakočiau viską, visą tiesą. Ateinu čionai pasikalbėti su Hana. Kartais net matau ją. Niekam apie tai nepasakoju, nes vaiduokliai – na, mama ir tėtis sužinoję tikriausiai pamanytų, kad aš jau visai ferhoodled . Tačiau ji čia yra, Ele. Tikrai yra, galiu prisiekti.

– Taip prisiekti kaip ir dėl to kūdikio, kurio negimdei? – sumurmėjau aš.

Keitė nusigręžė.

– Taip ir žinojau, kad nieko nesuprasite. Vienintelis žmogus, kuris mane suprato...

– Kas jis?

– Niekas, – užsispyrusi atšovė Keitė.

Išskėčiau rankas.

– Na, ką gi, pašaukime ją. Ei, Hana! – riktelėjau. – Eikš, pažaisime, – dėl visa ko palaukiau kelias akimirkas, tada gūžtelėjau pečiais. – Keista, nieko nematau. Kaip čia dabar taip?

– Ji nepasirodys, kol jūs čia.

– Žinoma, taip patogiau, – pritariau jai.

Keitė žvelgė į mane niūriai ir karingai, atrodo, nė truputėlio neabejodama.

– Sakau dar kartą, kad matau Haną, nors ji ir mirusi. Kai kyla vėjas, girdžiu ją kalbant. Dar matau ją čiuožinėjant ant tvenkinio, tiesiai virš vandens. Ji kuo tikriausia.

– Ir manai, kad prigausi mane tokiais pasakojimais? Kad patikėsiu, jog atėjai čionai, nes tiki vaiduokliais?

– Aš tikiu Hana, – patikslino Keitė.

Galėjau tik atsidusti.

– Atrodo, kad tiki daugeliu dalykų, kurie visai nebūtinai yra teisingi. Eik miegoti, Keite, – pasakiau per petį ir nuėjau nesirūpindama, ar ji seka man iš paskos.

Kai Keitė užsnūdo, ant pirštų galų, pasiėmusi rankinę, išstypčiojau iš kambario. Lauke, šalia priemenės, išsitraukiau mobilųjį telefoną. Tikra ironija – Lankasterio apygardoje signalas sklido visai „padoriai“, mat kai kurie pažangesni amišų fermeriai sutinka, kad jų žemėje iškiltų mobiliojo ryšio bokštai, nes už tai gaunamas mokestis leidžia nesėti žiemkenčių. Pamaigiusi mygtukus, laukiau pasigirstant pažįstamo mieguisto balso.

– Taip?

– Kupai, tai aš.

Tariausi matanti, kaip jis atsisėda lovoje, o antklodė slysta į šalį.

– Ele? Dievulėliau! Tiek laiko – kiekgi praėjo, gal pora metų?.. Ir skambini man... Viešpatie mieliausias, negi dabar jau trečia valanda ryto?

– Pusė trijų.

Džoną Džozefą Kuperį Ketvirtąjį pažinojau beveik dvidešimt metų, nuo tada, kai tuo pačiu metu mokėmės Pensilvanijos universitete. Nesvarbu, kuriuo laiku skambinsiu, jis vis tiek niurnės, bet tikrai neįsižeis.

– Klausyk, man reikia tavo pagalbos.

– Ak, vadinasi, čia ne šiaip mandagumo skambutis trečią valandą ryto?

– Vargu ar patikėsi, bet esu amišų šeimoje, jų namuose.

– Aha, taip ir žinojau. Tau iš tiesų nepavyko manęs užmiršti, todėl metei viską šalin ir puolei į paprastą gyvenimą.

– Kupai, – nusijuokiau aš, – išmečiau tave iš galvos bent prieš dešimtmetį. Tiesą sakant, maždaug tuo metu, kai susituokei. Čia esu kaip viena iš klientės užstato sąlygų, ją kaltina naujagimio nužudymu. Noriu, kad ją apžiūrėtum.

Jis lėtai atsikvėpė.

– Ele, aš – ne teismo psichiatras. Tik eilinis priemiesčio daktariukas.

– Žinau, bet... na, aš tavim pasitikiu. Ir ta apžiūra neprivalo būti formali, man reikia įspūdžio, nuojautos, kad galėčiau apsispręsti, kaip man ją traukti iš balos.

– Tu manimi pasitiki?

Prisiminusi užgniaužiau kvapą.

– Na, būna įvairiai. Labiau galbūt tada, kai reikalas nesusijęs su manimi.

Kupas dvejojo.

– Ar gali atvežti ją pirmadienį?

– Oi ne. Jai negalima išvažiuoti iš fermos.

– Tai manęs laukia vizitas į namus ?

– Vizitas į fermą, gal taip tau skambės maloniau.

Įsivaizdavau, kaip jis užsimerkia ir krinta atgal ant pagalvių. Na, greičiau sakyk „taip“ – raginau mintyse.

– Anksčiau negu trečiadienį savo tvarkaraščio neperstumdysiu, – tarė Kupas.

– Tai visai neblogai.

– Kaip manai, ar jie leis man pamelžti karvę?

– Žiūrėsim, gal pavyks susitarti.

Jaučiau, kaip jis šypsosi ten, už daugelio mylių.

– Ele, – tarė jis, – regis, sugebėjai mane įkalbėti.

3 Apie 40 hektarų.