Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Įsmeigusios viena į kitą akis, stovėjome tarsi priešininkės dvikovoje. Galų gale Sara nusigręžė, timptelėjo lovatiesę nuo vienos lovos ir sulankstė ją.

– Jeigu nesate nei protestantė, nei katalikė, tai ką jūs tikite?

– Nieko.

Tokio atsakymo apstulbinta Sara prispaudė lovatiesę prie krūtinės. Nieko nepasakė, bet žodžių ir nereikėjo: ji mėgino suprasti, kaipgi man šovė į galvą, kad gelbėti reikia Keitę, o ne mane pačią.

Po susidūrimo su Sara persivilkau šortais ir marškinėliais; tuo metu Keitė užlipo viršun pailsėti – aiškiai supratau, kad šiuose namuose tai negirdėtas dalykas. Nenorėdama jai trukdyti, nusprendžiau patyrinėti apylinkes. Virtuvėje Sara jau rengėsi virti pietus, tad stabtelėjusi išdėsčiau jai savo ketinimus.

Ta moteris tikriausiai neišgirdo nė vieno žodžio. Ji spoksojo į mano rankas ir kojas, tartum vaikštinėčiau po namus nuogutėlė. Nors, spėju, aš jai tokia ir atrodžiau. Išraudusi ji žaibiškai nusisuko.

– Taip, – pratarė, – eikite.

Nužingsniavau pro avietyną ir už siloso bokšto pasukau į laukus. Kyštelėjau nosį į tvartą, į mane sužiuro tingios melžimo garduose grandinėmis pririštų karvių akys. Atsargiai paliečiau ryškią, nusikaltimo vietai žymėti skirtą policijos juostą, žvalgydamasi, gal pastebėsiu ką svarbaus. Paskui patraukiau tolyn, kol aptikau upelį; vėliau čia ateidavau nuolat.

Vaikystėje, atostogaudama pas Ledą ir Frenką, ištisas valandas gulinėdavau ant pilvo palei jų upelio krantus, stebėdama vandens paviršiumi lakstančius vorus čiuožikus ir meiliai besišnibždančias laumžirgių poreles. Įmerkdavau pirštą ir žiūrėdavau, kaip vanduo aplink jį pragraužia vageles ir vėl susibėga į vieną srovę. Laikas tirpdavo tarsi cukrus: regis, būdavau ką tik atvažiavusi, nespėdavau nė apsižiūrėti, o saulė jau leisdavosi.

Fišerių upelis buvo siauresnis už tą, prie kurio išaugau. Viename gale teškėjo mažytis krioklys, dugnas prie jo buvo nuklotas gausybe šiaudelių ir smilgų, tad neabejojau, kad ši tėkmė užburdavo ir Fišerių vaikus. Kitame gale upelis platėdamas tekėjo į nedidelį natūralų tvenkinį, apaugusį ūksmingais ąžuolais ir gluosniais.

Pajudinau virš vandens dvišaką vytelę lyg ieškodama ten glūdinčios gynybos strategijos. Visada tiktų vaikščiojimas per miegus – Keitė teigė nežinanti, kas atsitiko per tą laiką, kai ji miegojo. Aišku, tai įmantri gynyba, bet pastaraisiais metais tokie argumentai duoda gerų rezultatų, o kai byla sensacinga – šita neabejotinai nuskambės plačiai – galbūt nieko geriau ir nesugalvosiu.

Šiaip turėjau du variantus. Arba Keitė tai padarė, arba ne. Dar nemačiau, ką rado prokuroras, bet nujaučiau, kad be pakankamų pirmojo varianto įrodymų jie nebūtų ryžęsi pateikti kaltinimų. Vadinasi, privalau nustatyti, ar tą akimirką, kai nužudė kūdikį, ji buvo viso proto. Jeigu ne, visa gynyba turės remtis pamišimu – per visą istoriją Pensilvanijos valstijoje tokiu pagrindu buvo išteisinta vos keletas kaltinamųjų.

Atsidusau. Matyt, lengviau būtų įrodyti, kad tas kūdikis mirė savaime.

Numečiau vytelę ir ėmiau svarstyti šitą galimybę. Kaltintojas iškvies liudyti medicinos ekspertą, gal net ne vieną, ir visi jie teigs, kad kūdikis nužudytas, bet aš visada sugebėsiu rasti tiek pat specialistų, kurie teigs priešingai ir sakys, kad kūdikis mirė dėl nepalankių aplinkos sąlygų, per daug ankstyvo gimdymo ar kokių nors kitų su sveikata susijusių priežasčių. Tai tragedija, dėl kurios kaltę galima suversti Keitės nepatyrimui ar aplaidumui, bet be jokių išankstinių ketinimų. Netyčinė, pasyvi žala, pasibaigusi kūdikio mirtimi – ką gi, tokį dalyką net ir aš galėčiau atleisti.

Paplekšnojau sau per šortų kišenes, mintyse iškoneveikusi save už neapdairumą, kad nepasiėmiau popieriaus skiautės ir rašiklio. Visų pirma reikia susirasti patologą ir pažiūrėti, kaip surašyta teismo medicinos eksperto išvada. Gal net pavyktų į liudytojo kėdę pasodinti gerą akušerį – turiu vieną tokį vyruką, anksčiau vienoje byloje mano klientei padariusį tikrą stebuklą. Pagaliau turės pasirodyti ir Keitė, deramai prislėgta to, kas atsitiko netyčia.

Tai, žinoma, reiškia, kad jai pirmiausia teks pripažinti, kad toks įvykis apskritai buvo.

Sudejavusi kritau ant nugaros ir užsimerkiau prieš saulę. Tiek jau to, gal geriau palauksiu įkalčių, tada bus aiškiau, kuria kryptimi man sukti.

Tolumoje kažkas vos girdimai sušnarėjo, lyg vėjo atpūstos suskambo dainos nuotrupos. Susiraukusi atsistojau ir patraukiau palei upelį. Garsai sklido nuo tvenkinio ar kažkur šalia.

– Ei, – šūktelėjau eidama aplink vagos vingį. – Kas ten?

Šmėstelėjęs juodas šešėlis išnyko kukurūzų lauke už tvenkinio, man nespėjus į jį įsižiūrėti. Pabėgėjusi iki stiebų, praskyriau juos rankomis, tikėdamasi pamatyti ramybės drumstėją. Tačiau tik išbaidžiau keletą lauko pelių, jos šmurkštelėjo pro mano batelius į tvenkinio pakrantėje sužėlusius švendrus.

Gūžtelėjau pečiais. Šiaip ar taip, draugijos aš netroškau. Pasukau atgal prie namo, bet čia pat stabtelėjau išvydusi laukinių žiedų puokštę, padėtą prie šiaurinio tvenkinio krašto. Tvarkingai surištos gėlės gulėjo po gluosniu, beveik glostomos jo grakščių rankų. Priklaupusi paliečiau laukinių morkų, rusvuolių, rudbekijų lapelius. Tada atsigręžiau į kukurūzų lauką svarstydama, kam skirtos šitos gėlės.

– Jeigu jau esate čia, – tarė Sara, įteikdama man dubenį su žirnių ankštimis, – tai kibkite į talką.

Kilstelėjusi galvą nuo virtuvės stalo, laiku susiturėjau neatrėžusi, kad vien būdama čia jau talkinu. Man pasiaukojus, Keitė sėdėjo čia, virtuvėje, su savuoju žirnių dubeniu ir nuostabiai mikliai juos lukšteno. Valandėlę žiūrėjau į ją, tada nykščiu spustelėjau ankštį, ir ji dailiai prasivėrė, tarsi riešuto kevalas, lygiai kaip Keitės rankose.

– Neh... Englische Leit... Lus mich gay!

Pro atvirą virtuvės langą atsklido tylus, bet tvirtas Arono balsas. Šluostydamasi rankas į prijuostę, Sara žvilgtelėjo laukan. Aiktelėjusi ji nuskubėjo prie durų.

Po akimirkos išgirdau kalbant angliškai.

Tučtuojau atsigręžiau į Keitę.

– Niekur iš čia neik, – paliepiau jai ir išėjau į kiemą. Aronas ir Sara, rankomis dangstydamiesi veidus, gūžėsi prieš žurnalistus ir televizijos operatorius, nedideliu būreliu atlėkusius į fermą. Vienas žinių autobusiukas net drįso sustoti tiesiai prie Fišerių brikelio. Dešimtys klausimų biro vienas per kitą – nuo Keitės nėštumo iki negyvo kūdikio lyties.

Užliūliuota kaimo tylos ir ramybės, pamiršau, kad žiniasklaida nedelsdama pasigaus teismo įrašą apie amišų merginą, kaltinamą pirmojo laipsnio žmogžudyste.

Staiga prisiminiau, kaip kartą vasarą, vaizduodamasi esanti fotografė, nukreipiau savo „Kodaką“ į vieną amišą, ramiai riedantį brikeliu. Leda uždengė objektyvą ir paaiškino: amišai mano, kad paveikslai nesuderinami su Šventuoju Raštu, todėl nemėgsta būti fotografuojami. „Vis tiek galiu padaryti tą nuotrauką“, – atšoviau įsižeidusi, ir Leda linktelėjo mane labai nustebindama, tačiau taip liūdnai, kad įkišau fotoaparatą į dėklą.

Aronas, netekęs vilties, jau nebeprašė reporterių pasitraukti. Iš prigimties nebuvo pratęs kelti skandalų, juo labiau kad išmintingai nusprendė verčiau pats tapti taikiniu, taip tikėdamasis nuo jų smalsių akių apsaugoti Keitę. Atsikrenkščiau ir žengiau į mūšio sūkurį.

– Atsiprašau, jūs esate privačioje valdoje.

Viena iš žurnalisčių įsistebeilijo į mano šortus ir marškinėlius, labai jau akivaizdžiai besiskiriančius nuo Arono ir Saros drabužių.