Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Teisėjau, kuo pagarbiausiai prašome paleisti Keitę Fišer už užstatą, įpareigojant ją laikytis tokių taisyklių: neišvykti iš Ist Paradaiso apylinkės, gyventi namie, savo tėvų ūkyje, visada būti vieno iš šeimos narių prižiūrimai. O apie patį užstatą – manyčiau, kad dvidešimt tūkstančių dolerių būtų tinkama reikalauti suma.

Kaltintojas nusijuokė.

– Gerbiamasis teisėjau, tai nesąmonė. Įstatymas yra įstatymas, o pirmojo laipsnio žmogžudystė – tai vis dėlto pirmojo laipsnio žmogžudystė. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir garsiausiose Filadelfijos bylose, tad mis Hatavei tegu verčiau neapsimeta to nežinanti. Jeigu neturėtume akivaizdžių įrodymų, tai neteiktume ir tokių kaltinimų. Visiškai aišku, kad Keitė Fišer negali būti paleista už užstatą.

Teisėjas neskubėdamas nužvelgė pirmiausia kaltintoją, advokatę ir pagaliau Keitę.

– Žinote, ateidamas čionai šį rytą, visiškai neketinau imtis to, ką tuojau nuspręsiu. Tačiau net jei ir sutikčiau atsižvelgti į jūsų siūlomas sąlygas, mis Hatavei, noriu būti tikras, kad kas nors sutinka imtis atsakomybės už Keitę Fišer. Man reikia jos tėvo žodžio, kad jai bus skirta priežiūra kiaurą parą septynias dienas per savaitę.

Jis pasisuko į publiką:

– Misteri Fišeri, gal malonėtumėte pasirodyti?

Leda atsistojo ir kostelėjo.

– Jo čia nėra, gerbiamasis teisėjau, – ji iš visų jėgų timptelėjo už rankos seserį, priversdama stotis ir ją. – Štai Keitės motina.

– Gerai, misis Fišer. Ar sutinkate imtis visiškos teisinės atsakomybės už savo dukterį?

Sara pažvelgė sau į kojas ir prabilo taip tyliai, kad teisėjas net palinko stengdamasis išgirsti, ką ji sako.

– Ne, – tarė ji.

Teisėjas Gormanas sumirksėjo.

– Atsiprašau?

Sara kilstelėjo galvą ir pažvelgė ašarotomis akimis.

– Negaliu.

– Gerbiamasis teisėjau, aš galiu, – tarė Leda.

– Jūs gyvenate su ta šeima?

Leda sudvejojo.

– Galėčiau persikraustyti.

Sara vėl papurtė galvą ir įnirtingai sušnibždėjo:

– Aronas tau neleis!

Teisėjas nekantriai pabarbeno pirštais į stalą.

– Ar yra čia kas iš mis Fišer giminių, sutinkančių imtis atsakomybės už ją kiaurą parą, ir nei bažnyčia, nei jos tėvas tam nedarytų kliūčių?

– Aš galiu to imtis.

Teisėjas Gormanas atsigręžė į Elę, kuri, ištarusi tuos žodžius, regis, nustebo ne mažiau negu juos išgirdęs teisėjas.

– Advokate, jūsų pasiaukojimas iš tiesų nepaprastas, tačiau mums reikia šeimos nario.

– Žinau, – atsiliepė Elė, nurijusi gerklėje stringantį gumulą. – Aš – jos pusseserė.

1 Kepuraitės (Pensilvanijos vok.). Čia ir kitur – vertėjo pastabos.

2 Gimdos pašalinimas.

4

Elė

Kai Džordžas Kalahanas pašokęs griausmingai užprotestavo, turėjau smarkiai tvardytis, kad nepulčiau jam pritarti. Dieve, kas, po galais, šovė man į galvą? Atvažiavau į Ist Paradaisą išsekusi, perdegusi, ir šitos merginos byla man buvo visiškai nereikalinga – o štai dabar pati pasisiūliau prižiūrėti Keitę Fišer. Lyg per miglą, netikėdama savo ausimis, išgirdau, kaip teisėjas atmetė kaltintojo reikalavimus, paskyrė 20 000 dolerių užstatą, išdėstė jo sąlygas ir uždarė mane į kalėjimą, kurį pati sau sumaniau.

Staiga priešais mane išdygo Frenkas ir Leda, ji šypsojosi pro ašaras, o Frenkas rimtai žvelgė į mane savo tamsiomis akimis.

– Ele, ar tikrai tau šitaip tinka?

Už mane atsakė Leda:

– Žinoma, jai tinka. Juk ji mums išgelbėjo Keitę.

Žvilgtelėjau apačion į merginą, vis dar susigūžusią ant kėdės greta manęs. Po mūsų trumpos akistatos tame sandėliuke ji dar nepratarė nė žodžio. Tik dėbtelėjo į mane – jos žvilgsnis sužibo pasipiktinimu. Aš tuoj pat pasišiaušiau. Negi jai atrodo, kad viso šito reikia man?

Prisimerkiau ir jau ruošiausi išrėžti tai, ką galvoju, bet kažkas švelniai palietė man ranką. Mano dėmesio laukė vyresnė, susidėvėjusi Keitės kopija, apsitaisiusi visais būdingais amišų drabužiais.

– Mano duktė dėkoja jums, – tarė ji užsikirsdama. – Ir aš jums dėkoju. Tačiau mano vyras nepageidauja, kad su mumis gyventų anglai .

Leda, regis, net pašoko.

– Jeigu vyskupas Eframas pasakė, kad galima kalbėti su anglų advokatais, tai jis ir neprieštaraus, kad viena iš jų padėtų įvykdyti užstato sąlygas. Ir jeigu jau visa bendruomenė pasiryžusi prisitaikyti, kad tik Keitei būtų geriau, tai negi tu, Sara, negali bent vieną kartą stoti jų pusėn, užuot palaikiusi savo užsispyrėlį vyrą?

Per visą gyvenimą nebuvau girdėjusi, kad Leda keltų balsą. Tačiau dabar ji vos nerėkė ant sesers, kol ši galutinai susmuko po krintančių žodžių našta. Leda įsikibo man į parankę.

– Eime, Ele, – tarė ji, – tau juk reikės susikrauti daiktus.

Ji pasuko prie išėjimo iš teismo pastato, bet tuoj pat stabtelėjusi per petį žvilgtelėjo į Sarą ir jos dukterį.

– Ar girdėjai, ką sakė teisėjas? Keitė visada privalo būti su Ele. Tad negaiškime.

Nesipriešinau Ledos tempiama iš apygardos teismo ir jaučiau, kaip Keitės žvilgsnis svilina man nugarą.

Kelias į Fišerių ūkį vingiavo šalia upelio, kuris tolėliau, ties jų žemių riba, darė posūkį, lyg žymėdamas šimto akrų3 ploto pakraštį. Šiame pasaulyje spalvos tiesiog kunkuliavo: sodriai žali javai, raudoni pašarų bokštai, o virš visko driekėsi neaprėpiamas ir žydras kaip liepsnelės kiaušinis dangus. Tačiau labiausiai mane pribloškė kvapas, kupinas ryškių tonų tarsi tikri miestietiški kvepalai: arklių prakaito, sausmedžių, stipraus ką tik suartos dirvos aromato. Jei užsimerkusi imdavau giliai alsuoti, atsitikdavo stebuklas: pasijusdavau vėl esanti vienuolikmetė mergaitė, atvažiavusi praleisti čia vasaros.

Šiek tiek anksčiau mes pavėžėjome Frenką, pasiėmėme mano lagaminus, o štai dabar, po valandos, Leda jau suko į ilgą taką, vedantį prie Fišerių namo. Dairydamasi pro langą, pamačiau porą vyrų, kurie skersai lauko ginė būrį mulų. Tie gyvuliai tempė kažkokį didžiulį, senoviškai atrodantį įrengimą – vienas Dievas težino, kas ten galėjo būti. Atrodė, kad tas aparatas į šalis svaidė ant žemės sukritusius šieno kuokštus. Automobilio ratams sučežėjus ant žvyro, stambesnysis vyras atsigręžė, įtempė vadeles ir nusiėmė skrybėlę, kad nusišluostytų prakaitą nuo kaktos. Pridengęs akis nuo saulės, žvilgtelėjo į Ledos mašiną, tada padavė vadeles su juo dirbančiam smulkesniajam vaikinui ir kiek kojos neša nulėkė prie namo.

Kieme jis atsidūrė dešimčia sekundžių vėliau, negu sustojo mašina. Mes su Leda išlipom pirmos, tada išleidome iš galinės sėdynės Keitę ir Sarą. Tas plačiapetis šviesiaplaukis vyras prabilo, bet nesupratau nė vieno jo ištarto žodžio – tada pirmą kartą susimąsčiau, kad anglų kalba, kuria Keitė taip atsargiai bendravo su teisėju, nėra gimtoji nei jai, nei žmonėms, su kuriais ruošiuosi apsigyventi. Sara atsiliepė lygiai taip pat nesuprantamai.

Mano aukštakulniai krypčiojo smigdami į žvyrą. Nusivilkau visiškai nederantį karštyje švarkelį ir tyrinėjau tą mus pasitinkantį vyrą.

Atrodė per daug jaunas, kad būtų tas rūstusis tėvas, in absentia pristatytas teismo salėje. Gal brolis. Bet netrukus pagavau jį spoksant į Keitę tokiu žvilgsniu, kuris nė iš tolo nepriminė broliško. Dirstelėjusi į Keitę, pastebėjau, kad ji šitaip į tą vyruką nežiūri.

Staiga žodžių sraute suskambo kažkas suprantama – mano pačios vardas. Sara parodė į mane, nejaukiai nusišypsojo ir linktelėjo šviesiaplaukiui. Šis iškėlė iš automobilio bagažinės mano lagaminą ir pastatė šalia savęs, tada ištiesė man ranką pasisveikinti.